Vilniaus Arkivyskupijos Asmens Duomenų Apsaugos Taisyklės ir Lietuviško Paveldo Saugumo Reikalavimai

Vilniaus arkivyskupijos asmens duomenų apsaugos taisyklių (toliau - Taisyklės) tikslas - sureguliuoti, kokiais būdais, priemonėmis bei procedūromis Katalikų Bažnyčia Lietuvoje užtikrina asmenų duomenų apsaugą pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos, tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau - Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas). Paskelbtos Vilniaus arkivyskupijos asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo taisyklės. Bažnyčios teisė - 1983 m.

Asmens Duomenų Apsaugos Principai

Duomenų valdytojas - fizinis arba juridinis asmuo, kuris vienas ar drauge su kitais nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus ir priemones. Duomenų gavėjas - fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuriai atskleidžiami asmens duomenys, nesvarbu, ar tai trečioji šalis, ar ne. Duomenų valdytojas yra atsakingas už anksčiau paminėtų reikalavimų bei principų laikymąsi.

Santykiai tarp atskiro duomenų valdytojo ir atskiro duomenų tvarkytojo yra reguliuojami šiuos subjektus saistančiomis Bažnyčios teisės normomis. Jeigu duomenys perduodami į užsienio valstybę, įskaitant Vatikaną, tai turi būti atliekama su duomenų valdytojo žinia. Asmens duomenys turi būti:

• renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu.

Specialiųjų kategorijų asmens duomenų tvarkymas laikantis visų būtinų saugumo priemonių leistinas tik pakrikštytų asmenų (Bažnyčios narių) atžvilgiu, įskaitant asmenis, kurie pagal Bažnyčios vidinę tvarką padarė pareiškimą dėl išstojimo iš Bažnyčios (buvę Bažnyčios nariai), taip pat asmenų, kurie nuolat palaiko ryšį su Bažnyčia ir prisideda prie Bažnyčios tikslų įgyvendinimo.

Vyskupijos kaip duomenų valdytojai, per parapijas kaip duomenų tvarkytojus, tvarko asmens duomenis, įskaitant ir specialių kategorijų duomenis apie esamus ir buvusius Bažnyčios narius bei kitus fizinius asmenis, kurie, nors ir nebūdami Bažnyčios nariai, dalyvauja įgyvendinant Bažnyčios kanonuose nurodytus tikslus.

Asmens duomenys turi būti tvarkomi užtikrinant duomenų subjektų teises ir teisėtus Bažnyčios interesus, vadovaujantis Bažnyčios teisės nuostatomis (taip pat sakramentų šventimą, dalyvavimą religinėse apeigose, tikėjimo praktikavimą, pranešimą apie Bažnyčioje sudarytą santuoką ir t.t. Šios kategorijos asmens duomenys, įskaitant ir specialiosios kategorijos asmens duomenis, gali būti naudojami tik Bažnyčios teisėje nurodytiems tikslams ir tik vidiniam Bažnyčios naudojimui.

Bažnyčia, kaip asmens duomenų valdytojas, veikdama per atskirus duomenų tvarkytojus, tvarko asmens duomenis, taip pat ir specialiųjų kategorijų asmens duomenis, tarnaujančių dvasinėje tarnystėje asmenų, vadovaujantis Bažnyčios teisės nuostatomis. Asmens duomenys, įskaitant ir specialių kategorijų šių asmenų asmens duomenis, tvarkomi ir naudojami tik Bažnyčios vidinėms reikmėms.

Tvarkomi šių asmenų asmens duomenys, įskaitant ir specialių kategorijų asmens duomenis, yra gaunami iš duomenų subjektų. tais atvejais, kai duomenys tvarkomi archyvavimo, istorinių bei kitų mokslinių tyrimų, statistikos tikslais, jie turi būti proporcingi siekiamam tikslui ir nepažeisti esminių teisės į duomenų apsaugą nuostatų.

Tvarkomi subjektų asmens duomenys, įskaitant ir specialiųjų kategorijų asmens duomenis, negali būti atskleisti trečiosioms šalims ar kitiems gavėjams, nebent duomenų subjektas yra davęs rašytinį sutikimą. Duomenų valdytojas, kai jis yra duomenų subjekto darbdavys, turi teisę teikti šią subjekto asmeninę informaciją trečiosioms šalims: pareigų pavadinimą, vardą, pavardę, darbo vietą, darbo fakso numerį, darbo el. pašto adresą. Valdytojas gali teikti tik tiek šio pobūdžio informacijos, kiek tai yra būtina ir kiek tai yra susiję su duomenų subjekto darbo pareigų atlikimu.

Kiekvienas asmuo turi teisę asmeniškai arba per tinkamai įgaliotą atstovą prašyti ir gauti tvarkomų asmens duomenų pažymėjimus, išrašus ar kopijas. Anotacija, padaryta dokumento įrašo krašte, yra neatskiriama jo dalis. Atsisakius tenkinti prašymą dėl anotacijos ar papildymų įrašymo, informacija apie prašymą bus įrašyta ir saugoma atitinkamos duomenų bylos priede.

Teisė prašyti ištrinti duomenis netaikoma tais atvejais, kai duomenys susiję su suteiktais sakramentais arba kitaip nurodo į asmens kanoninį statusą. Informacija apie prašymą ištrinti tokio pobūdžio duomenis turi būti nurodyta duomenų byloje.

Kiekvienam duomenų gavėjui, kuriam buvo atskleisti asmens duomenys, duomenų valdytojas praneša apie bet kokį tokių duomenų ištaisymą, ištrynimą arba tvarkymo apribojimą, nebent to padaryti nebūtų įmanoma arba tai pareikalautų neproporcingų pastangų. Skaitmeniniuose archyvuose esantys duomenys turi būti tvarkomi naudojant licencijuotą programinę įrangą. Kai dėl asmens duomenų saugumo pažeidimo gali kilti didelis pavojus duomenų subjektų teisėms ir laisvėms, duomenų valdytojas apie pažeidimą praneša asmens duomenų subjektui. pranešimas duomenų subjektui pareikalautų neproporcingai daug pastangų. Duomenų apsaugos pareigūnas gali vykdyti kitas užduotis ir pareigas.

Lietuviško Paveldo Saugumo Reikalavimai Užsienyje

Užsienio valstybėse, kuriose gyveno ir tebegyvena mūsų tautiečiai, yra sukaupta nemažai išliekamąją vertę turinčio lietuviško dokumentinio paveldo. Lietuviškų rašytinių, vaizdo ir garso dokumentų, periodikos, spaudinių yra sukaupta daug kur pasaulyje - pradedant JAV, baigiant Australija. Archyvarai pažymi, kad juos labai svarbu išsaugoti ir aprašyti. Tai reikia padaryti kuo skubiau, mat nemažai archyvinio paveldo nyksta, mažėja galimybių rasti ir apklausti dar gyvus liudininkus.

Siekiant, kad Lietuvos archyvų specialistai išvyktų į 4-5 ekspedicijas užsienyje, kasmet reikėtų 50 tūkst. eurų. Lietuviško paveldo užsienyje išsaugojimu aktyviai besirūpinanti JAV lietuvė Daiva Barzdukienė pasakojo, kad 2008 metų pabaigoje, gavusi tuometės Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkės Reginos Narušienės pritarimą, savanoriškai parengė lietuviškų archyvų išeivijoje sąrašą. Į jį buvo įtraukta informacija ne tik apie įvairioms pasaulyje veikiančioms išeivijos lietuvių bendruomenių organizacijoms priklausančius ir jų tvarkomus archyvus, bet ir su Lietuva bei lietuvių išeivija susijusius asmeninius archyvus.

Išvardytuose archyvuose buvo nurodyti rankraščiai ir spausdintas paveldas, susirašinėjimas, nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, periodika, knygos. Atskirai buvo suskaičiuota, kur ir kokio rašytinio lietuviško paveldo esama Amerikoje. Anot D. Barzdukienės, JAV yra daug lietuviško paveldo. Didžiausia lietuviško paveldo institucija ne Lietuvoje - Lituanistikos tyrimų ir studijų centras Čikagoje.

Čia saugoma daug specialių archyvų: Pasaulio lietuvių, Žilevičiaus-Kreivėno muzikologijos, Stasio Budrio fotoarchyvas ir kitų. „Kitas didelis archyvas - Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA), esantis Putnamo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Ten yra biblioteka, įvairių dokumentų archyvas ir muziejus. Viskas daugiausia lietuvių kalba. Tame archyve laikomi dokumentai apie pirmąją lietuvių XX šimtmečio pradžios emigracijos bangą, daug informacijos apie pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, to meto emigraciją į Ameriką ir lietuvių veiklą Amerikoje nuo maždaug 1945 metų iki dabar.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto dokumentai, kurie buvo laikomi ALKA archyve, prieš keletą metų perkelti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA), - pasakojo D. Barzdukienė. - Susivienijimas lietuvių Amerikoje turi savo namus Manhatane, Niujorke. Tai seniausia veikianti lietuvių visuomeninė organizacija, įkurta 1886 metais. Pastato rūsyje yra didžiulis tos organizacijos archyvas ir biblioteka. Ten taip pat laikomi seniausio Amerikos lietuvių laikraščio „Tėvynė“ komplektai.

D. Barzdukienės teigimu, minėtų archyvų, išskyrus Balzeko muziejaus, būklė yra sunki. „Visur yra savanorių žmonių, jie tą darbą pagal galimybes dirba, bet labiausiai trūksta lėšų. Verčiamasi išimtinai lietuvių aukomis, visų archyvų biudžetai labai maži. Yra daug archyvų, kurie nėra iki galo aprašyti, tam darbui būtų labai naudinga gauti profesinės pagalbos iš Lietuvos. Ypač trūksta lėšų archyvų patalpoms tinkamai įrengti, reikėtų sutvarkyti šildymą, drėgmės kontrolę.

JAV lietuvė pažymėjo, kad nemažai archyvinio paveldo ne tik JAV, bet ir kituose kraštuose sunyksta. Vienas skaudžių pavyzdžių - 2016 metais ALKA pastato rūsyje, kur saugomi lietuvių išeivijos veikėjų, įstaigų, organizacijų dokumentai, įvykusi vandentiekio avarija, per kurią nukentėjo nemažai dokumentų. „Mažai galimybių rasti ir apklausti dar gyvus veikėjus, raginti juos peržiūrėti bei tvarkyti savo asmeninius archyvus ir juos perduoti esantiems išeivijos archyvams arba persiųsti į Lietuvos archyvus.

Kai atlikau archyvų apklausą, Jungtinėje Karalystėje buvo gana didelis visai nesutvarkytas archyvas. Anglijos bendruomenės žmonės pasirūpino, ir tas archyvas jau yra Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos institute. Kitas pavyzdys - archyvas Lietuvių kultūros institute Hiutenfelde. Ten yra Vokietijos lietuvių bendruomenės dokumentų nuo 1950 metų, Lietuvių katalikų sielovados archyvas ir pan. Tas archyvas yra gana geros būklės, bet nevisiškai aprašytas, nesukataloguotas. Ar būtų sunku iš Lietuvos atsiųsti archyvų specialistų, kad tą darbą atliktų? Lietuva turėtų tuo pasirūpinti, nes be jos pagalbos išeivijoje tokie archyvai vargu ar ilgai išliks“, - kalbėjo D.

LCVA direktoriaus pavaduotoja Sigita Baranauskienė aiškino, kad lietuvių išeivijos dokumentinio paveldo yra visose valstybėse, kuriose gyveno ar gyvena lietuviai. Pasak jos, daugiausia dokumentinio paveldo sukaupta JAV. „Tai savaime suprantama, nes šioje šalyje susitelkusi didžiausia lietuvių bendruomenė. Nuo pirmųjų atvykimo į JAV dienų lietuviai dažniausiai telkėsi netoli vieni nuo kitų, steigė mokyklas, statė bažnyčias, kūrė organizacijas, leido laikraščius. Ir visa ši jų veikla buvo fiksuojama: buvo rašomi organizacijų, draugijų steigimo ir posėdžių protokolai, vedami narių registracijos žurnalai, pildomos pajamų ir išlaidų knygos, asmenims ar valdžios įstaigoms siunčiami arba iš jų gaunami raštai bei kiti dokumentai“, - pasakojo S.

Nemažas lietuvių dokumentinis paveldas sukauptas Kanadoje. Manoma, kad „neatrastų lobių“ yra Pietų Amerikos valstybėse: Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje. Daug vertingos ir tyrinėtojams įdomios medžiagos yra Australijos lietuvių bendruomenėje. Deja, esama šalių, su kurių išeivių iš Lietuvos bendruomenėmis dėl įvairiausių priežasčių kontaktas yra prarastas.

Tautiečių veikla fiksuota ne tik raštu. „Kiek nuostabių akimirkų užfiksuota nuotraukose, o vėliau ir kino juostose, vaizdo kasetėse, garso įrašų juostose. Visi šie vaizdo ir garso dokumentai taip pat patenka arba dar pateks į archyvus. Juos irgi svarbu išsaugoti, aprašyti. Ir tai padaryti kuo skubiau, nes dažnai ant nuotraukų neparašyta, kas jose užfiksuota. O žmonių, galinčių atpažinti, kokie asmenys, kada ir kur nufotografuoti, vis mažėja“, - pabrėžė S. Taip pat rūpinamasi išsaugoti lietuviškų radijo transliacijų įrašus.

Radijo laidos puikiai atspindi to laikotarpio dvasią, lietuviškas aktualijas užsienio šalyse. Paveldui saugoti, tvarkyti ir aprašyti reikia nemažai laiko. Šis darbas daugiausia atliekamas savanoriškai. Deja, norinčių tai daryti vis mažiau atsiranda. S. Baranauskienės teigimu, kitas aktualus klausimas - patalpos.

„Dokumentams saugoti yra nustatyti tam tikri temperatūros, drėgmės reikalavimai. Jeigu pastatas nebuvo statytas specialiai archyvui, nėra galimybės šių reikalavimų laikytis. Kyla grėsmė dokumentų išsaugojimui. Kai kuriuos dokumentus lietuvių bendruomenės galėtų perduoti Lietuvos archyvams. S. Baranauskienė minėjo, kad prieš porą metų ALKA perdavė Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fondą, jis pradėtas profesionaliai tvarkyti ir po metų taps prieinamas tyrinėtojams. Neseniai LCVA pasiekė žymaus Klivlando fotografo Jono Garlos fotonegatyvų siunta.

„Siekiant išsaugoti lietuvių dokumentinį paveldą, Lietuva gali prisidėti teikdama specialistų archyvininkų metodinę pagalbą dokumentų tvarkymo, ekspertizės, aprašymo klausimais. Jie galėtų dalyvauti praktiniuose mokymuose, taip pat kartu su savanoriais sutvarkyti dalį fondų. Tokiu keliu ir einama. Už dokumentinio paveldo saugojimą atsakingi lietuviai išeivijoje, jų bendruomenės dažnai kreipiasi į mus prašydamos suteikti profesionalų pagalbą, padėti sutvarkyti archyvus. Tačiau savo lėšomis archyvas nepajėgus siųsti specialistų, todėl ne visada galime atsiliepti į gautus prašymus“, - sakė S.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba pridūrė, kad kasmet mūsų šalies specialistai vyksta į užsienio lietuvių archyvus, tvarko dokumentus, padeda vietos savanoriams. Tačiau, pavyzdžiui, iš programos „Globali Lietuva“ tam kasmet skiriama kukli 6 tūkst. eurų suma, jos užtenka tik vienai kelių archyvininkų ekspedicijai. 2015 metais už šiuos pinigus tvarkyti ALKA dokumentai, 2016-aisiais - surengtas seminaras Brazilijos lietuvių bendruomenėms, o pernai buvo dirbama Kanados lietuvių muziejuje-archyve. Papildomas finansavimas gaunamas ir iš kitų šaltinių, tarkime, Kultūros tarybos, bet jis nėra reguliarus.

Siekiant, kad Lietuvos archyvų specialistai išvyktų į 4-5 ekspedicijas užsienyje, kasmet reikėtų 50 tūkst. eurų. „Tokį poreikį pastaruosius kelerius metus teikiame rengdami strateginio veiklos plano projektus.

Išsaugoti lietuvišką paveldą užsienyje yra labai svarbu. Tačiau, kaip matome, tam reikia nemažai lėšų, kurių nuolat trūksta. Todėl būtina ieškoti papildomų finansavimo šaltinių, kad šis darbas būtų tęsiamas.

Lietuvos žemėlapis

Ši lentelė apibendrina finansavimo poreikius lietuviško paveldo saugojimo užsienyje ekspedicijoms:

tags: #patalpa #kur #laikomi #rankrasciai