Pastatų šiltinimas ir renovacija: VGTU reikalavimai ir rekomendacijos

Pastatų šiltinimas ir renovacija yra svarbūs siekiant sumažinti energijos sąnaudas ir pagerinti gyvenimo kokybę. Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) teikia rekomendacijas ir reikalavimus, kurie padeda užtikrinti efektyvų ir kokybišką renovacijos procesą. Šiame straipsnyje aptarsime, kada verta svarstyti apie šiltinimą iš vidaus, kokie yra pagrindiniai trūkumai ir kaip teisingai atlikti darbus.

Kada verta svarstyti apie šiltinimą iš vidaus?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. Mariaus Mickaičio teigimu, apie apšiltinimą iš vidaus galima galvoti tuomet, kada galimybių pastatą apšiltinti iš išorės nėra - jis yra paveldo objektas, o jo fasadas yra saugomas. Tokioms mintims pritaria ir VGTU Taikomosios statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijos vedėjas doc. dr. Arnoldas Šneideris.

Anot mokslininko, gyvenamuosiuose namuose šiltinimas iš vidaus gali pasitarnauti kaip papildoma priemonė darantis remontą ar siekiant turėti geresnę garso izoliaciją. Tačiau naujos statybos statiniai ar renovuojami pastatai yra apšiltinami, visų pirma, iš išorės ir tokiu būdu yra pasiekiami geriausi rezultatai.

Atkreiptinas dėmesys, kad statybos techninis reglamentas ir statybos taisyklės sienų šiltinimą iš vidaus rekomenduoja tik tuomet, kai nėra galimybės pastato apšiltinti iš išorės.

Šiltinimas iš vidaus yra alternatyva, kai pastato apšiltinti iš išorės neįmanoma dėl paveldo reikalavimų ar kitų apribojimų. Vis dėlto, šis sprendimas turi savų privalumų ir trūkumų, kuriuos svarbu apsvarstyti prieš pradedant darbus.

Pagrindiniai trūkumai

Bene pagrindinis sprendimo imtis šiltinimo iš vidaus trūkumas - prarandamas naudingas patalpos plotas. Kaip teigia A. Šneideris, šilumos sluoksnį perkėlus į vidų, buto gyvenamojo ploto praradimas gali būti milžiniškas.

Jam pritaria ir M. Mickaitis: „Šiltinant iš išorės yra išsprendžiamos tam tikros architektūrinės problemos. Mes turime vieningą viso pastato apšiltinimą, termoizoliavimą, neprarandamas pastato vidaus plotas, tūris.

Taip pat išsprendžiama šiluminių tiltelių problema, pastatas tampa ilgaamžiškesnis, apsaugotas nuo įvairių atmosferinių poveikių.”

Antras dalykas, svarbus svarstant apie sienų apšiltinimą iš vidaus, yra galimas drėkimas sienos konstrukcijoje: apšiltinantis sluoksnis gali įšalti, o jame besikaupianti drėgmė reikštų sienos pleišėjimą ir pelėsį.

M. Mickaičio teigimu, šiltinant pastatą iš vidaus, reikia įvertinti, kokia yra esama konstrukcija ir kaip ją galima maksimaliai iš vidaus apšiltinti, o taip pat spręsti galimai iškilsiančias vėdinimo problemas.

Ar pavyks sutaupyti?

Pasak A. Šneiderio, šiltintis tik iš vidaus - beveik betikslis dalykas: anksčiau ar vėliau vis tiek reikėtų daryti kosmetinį pastato remontą, rūpintis apdaila. Taigi renovacijos išlaidos būtų panašios.

Dvi apšiltinimo alternatyvas galima pasverti mąstant apie langų keitimą: „Jeigu langą pakeiti, gauni storesnę išorinę sieną, reiškia, namuose tamsiau, langokraščiai platesni.“ Renovuotuose namuose langas yra dedamas tame sluoksnyje, kuris nepraleidžia šalčio.

A. Šneiderio teigimu, šiltinantis iš išorės langas „išnešamas“ į priekį, šviesos kambaryje atsiranda kur kas daugiau, palangė tampa kone dvigubai platesnė.

Siekiant apšiltinti blokinius namus geriausias sprendimas yra apšiltinimas iš išorės. Tokiam požiūriui pritaria ir M. Mickaitis: „Visgi geriau, kai yra šiltinamas visas pastatas, negu kad atskiras butas.”

„Kuriamos išorinės kabinamos sistemos, per visą sieną greitai montuojami blokai. Tiesiog pakabinamos išorinės plokštės, dedama apdaila su apšiltinimo medžiaga ant tvirtinimo elementų - sukeli, sukabini kaip paveiksliukus - ir viskas“, - kalba A. Šneideris, pridėjęs, kad atlikus šiuos darbas namas atrodo žymiai gražiau.

Kaip teisingai atlikti darbus?

Nežiūrint į tai, kad darbus galima atlikti be didesnių investicijų, savomis jėgomis, vis tik apšiltinimo iš vidaus darbai reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir žinių. Nesilaikant darbų technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu, nei iki to.

Polistireninio putplasčio plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienoje yra langų bei durų, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią.

Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštes labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikro micetams veistis. Ant šiltinamos sienos šiltinimo plokštės išdėstomos taip, kad plokščių horizontalių eilių vertikalios siūlės nebūtų vienoje vertikalėje.

Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.

Svarbu žinoti

Yra nustatyta, kad išorės sienų šiluminė ir drėgminė būsena yra geresnė, kai tankesni sluoksniai įrengiami iš vidaus, o retesni ir laidesni vandens garams - išorėje. Būtent dėl šio fakto dauguma pastatų apšiltinami iš išorės.

Pastarasis būdas taikomas siekiant izoliuoti išorines pastato konstrukcijas nuo aplinkos veiksnių (šalčio, kritulių) bei išvengti neigiamo drėgmės poveikio. Šiuo atveju, kondensacinė drėgmė mūsų klimato sąlygomis yra lemiamas veiksnys - ji viena iš priežasčių, kodėl butuose drėksta sienos ar atsiranda pelėsis.

Vienas iš didžiausių sienų apšiltinimo iš vidaus privalumų yra laisvė kiekvienam gyventojui individualiai apsišiltinti savo buto patalpas. Nemažiau svarbu ir tai, kad remontas gali vykti bet kuriuo metų laiku. Kalbant apie trūkumus, vienas iš jų yra patalpos naudingo ploto sumažėjimas.

Taip pat reikėtų žinoti, kad tinkamai neapšiltinus konstrukcijų atsiranda šalčio tiltai, todėl, norint jų išvengti, būtina apšiltinti perdangų ir pertvarų jungimo su išorinėmis sienomis vietas, elektros lizdų, radiatorių vietas.

Nereikėtų pamiršti užsandarinti plyšių ir siūlių, pro kurias gali skverbtis drėgmė, tai ypač aktualu stambiaplokščiams daugiabučiams. Kokią konkrečią šiltinimo medžiagą pasirinkti - polistireninį putplastį, mineralinę vatą, o gal ekovatą ar poliuretano putas, didelės įtakos komfortui patalpose nėra.

Svarbiau nustatyti, tinkamą izoliacinės medžiagos storį, tikslingai panaudoti garo izoliacinę plėvelę ir apsaugoti sienas nuo vandens garų kondensacijos sienų konstrukcijose. Rekomenduojama, kad apšiltinimo sluoksnis neviršytų 5 cm, todėl, šiuo atveju, medžiagų kokybė ir tinkamas įrengimas turi itin didelę svarbą. Priešingu atveju, patalpose galima sukurti gyvenimui netinkamą mikroklimatą.

Naudojant šiltinimą iš vidaus reikia suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus - visi apšiltinimo sluoksniai turi būti pakankamai nelaidūs šilumai, bet laidūs vandens garams. Šiuo apšiltinimo būdu naudojamų medžiagų laidumas garams turi didėti iš vidaus į išorę, o laikančiosios konstrukcijos turi būti teigiamų temperatūrų zonoje.

Pabaigai reikėtų pridurti, kad priešingai nei išorinių sienų šiltinime, kuris yra aiškiai reglamentuotas, pastatų šiltinimui iš vidaus jokie reikalavimai nekeliami. Tokio tipo šiltinimo sistemos kuriamos tik atskirų gamintojų iniciatyva.

Žinant bent apytikrę senų sienų šiluminę varžą, nesudėtinga nustatyti, kokio storio termoizoliacija tinka konkrečiai sienai.

Vilnius Technikos Universiteto mokslininkų atliktas temperatūros laukų modeliavimas su įvairiais iš vidaus apšiltintų išorės sienų variantais parodė, kad, norint pritaikyti šiltinimo iš vidaus būdą, išorinių sienų šiluminė varža turi būti apie 1,2 kv. m·K/W. Eksperimentiškai nustatyta, kad šiltinamosios medžiagos storis šiltinant iš vidaus, jeigu nėra vandens garų izoliacijos, gali būti apytikriai apie 4 cm. Didinant šiltinimo medžiagos storį būtinai reikalinga vandens garų izoliacija.

Pasirinkus mažesnį, iki 5 cm, termoizoliacijos storį, galima mažiau pakenkti pastato išorinėms konstrukcijoms, išvengti rasos taško neigiamų pasekmių, tačiau ir apšiltinimo efektas bus mažesnis. Ir čia svarbus kitas momentas - suvaldyti vandens kondensatą kambaryje.

Uždarius vandens garų pasišalinimo per sieną kelius, reikalinga saugotis jo neigiamų pasekmių ir užtikrinti gera kambarių mikroklimatą.

Pagrindiniai šiltinimo iš vidaus etapai:

1. Sienų paruošimas: nuvalymas, padengimas antipelėsinėmis priemonėmis, džiovinimas.
2. Šiltinimo medžiagos pasirinkimas: polistireninis putplastis, mineralinė vata ir kt.
3. Šiltinimo plokščių klijavimas: naudojant specialius klijus, užtikrinant gerą prispaudimą.
4. Garo izoliacijos įrengimas: naudojant polietileninę plėvelę arba foliją.
5. Papildomo vėdinimo įrengimas: siekiant pašalinti drėgmę.
6. Apdailos darbai: gipso kartono plokštės arba kitos apdailos medžiagos.

Šiltinimo medžiagų palyginimas:

tags: #pastatu #siltinimas #ir #renovacija #vgtu