Pastatų inžinerinės sistemos pramoninės paskirties pastatuose: reikalavimai

Straipsnyje aptariami pastatų inžinerinių sistemų ypatumai pramoninės paskirties pastatuose ir jiems keliami reikalavimai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisės aktus bei statybos techninius reglamentus.

Teisinis reglamentavimas

Pastatų inžinerinių sistemų įrengimą ir eksploatavimą reglamentuoja įvairūs teisės aktai ir normatyviniai dokumentai. Svarbiausi iš jų:

• Lietuvos Respublikos statybos įstatymas.
• Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas.
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 18 d. potvarkis Nr.
• Statybos techninis reglamentas STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai".
• Statybos techninis reglamentas STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.03:2003 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamosios ir projektinės vertės".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.05.01:1999 „Pastatų atitvarų šiluminė technika".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas".
• Statybos techninis reglamentas STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE" ženklinimas".
• Statybos techninis reglamentas STR 1.03.01:2000 „Statybos produktų sertifikavimas".
• Statybos techninis reglamentas STR 1.03.02:2002 „Statybos produktų atitikties deklaravimas".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo".
• Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį".
• Statybos techninis reglamentas STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka".
• Statybos techninis reglamentas STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai".
• Respublikinės statybos normos RSN 138-92* „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika".
• Higienos norma HN 47-1995 „Medicinos įstaigos.
• Higienos norma HN 15:2003 „Maisto higiena".
• Higienos norma HN 70-1997 „Gamybinės buities patalpos".
• Higienos norma HN 21:1998 „Bendrojo lavinimo mokyklos. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 32:1998 „Darbas su videoterminalais. Saugos ir sveikatos reikalavimai".
• Higienos norma HN 74-1998 „Stomatologijos kabinetai, klinikos. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 42:1999 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mikroklimatas".
• Higienos norma HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai".
• Higienos norma HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai".
• Higienos norma HN 55-2001 „Viešieji tualetai".
• Higienos norma HN 102:2001 „Profesinio mokymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 109:2001 „Baseinai. Įrengimas, priežiūra ir kontrolė".
• Higienos norma HN 111:2001 „Internatinė mokykla specialiųjų poreikių vaikams. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 75:2002 „Ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės".
• Higieninės (visuomenės sveikatos saugos) ekspertizės atlikimo ir įteisinimo tvarką.
• Higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai".
• Higienos norma HN 25:1998 „Turgavietės. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės".
• Higienos norma HN 36:2002 „Draudžiamos ir ribojamos medžiagos".
• Higienos norma HN 50:1994 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija. Didžiausi leistini dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose".
• Higienos norma HN 65:2001 „Haloterapijos kameros. Įrengimas ir priežiūra".
• Higienos norma HN 66:2000 „Medicininių atliekų tvarkymas".
• Higienos norma HN 71:2003 „Soliariumai. Įrengimas ir eksploatavimas".
• Higienos norma HN 73-2001 „Pagrindinės radiacinės saugos normos".
• Higienos norma HN 77:2002 „Radiacinė sauga ir kokybės laidavimas branduolinėje medicinoje".
• Higienos norma HN 79:1998 „Vaikų vasaros sveikatingumo stovyklos. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 80:2000 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz-300 GHz dažnių juostose".
• Higienos norma HN 82:2000 „Dantų protezų gamybos laboratorijų įrengimas ir priežiūra".
• Higienos norma HN 100:2000 „Bendrosios praktikos gydytojo kabinetas. Higienos normos ir taisyklės".
• Higienos norma HN 105:2001 „Polimeriniai statybos produktai ir baldinės medžiagos".
• Higienos norma HN 108:2001 „Sveikatos priežiūros įstaigų skalbinių skalbimo higienos reikalavimai".
• Higienos norma HN 117:2002 „Kirpyklos, kosmetikos ir tatuiruočių kabinetai, salonai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės".
• Higienos norma HN 118:2002 „Apgyvendinimo paslaugų saugos sveikatai reikalavimai".
• Elektros įrenginių įrengimo taisyklės.
• Techninis reglamentas „Liftai".

Pagrindiniai reikalavimai pastatų inžinerinėms sistemoms

Esminis reikalavimas turi būti užtikrinamas taikant įvairius projektavimo modelius (jei reikia, atliekant papildomus bandymus), įvertinus visus svarbiausius parametrus.

• Patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m, o pirtyse bei vandens ir kitokių procedūrų sveikatingumo kompleksuose - ne mažesnis kaip 3,3 m.
• Techninių aukštų aukštis nenormuojamas, jeigu ten numatoma įrengti tik šiam Statiniui skirtas inžinerines sistemas, tačiau bet kuriuo atveju jų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o aptarnaujančiam personalui skirtuose takuose - ne mažesnis kaip 1,9 m (iki išsikišusių konstrukcijų apačios), praėjimo plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m.
• Visuomeninės paskirties statinių sklypuose turi būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės.

Gaisrinė sauga

Skirtingos paskirties Statinių dalys ir patalpos tarpusavyje turi būti atskirtos nustatyto atsparumo ugniai ir konstrukcinio degumo klasės atitvarinėmis konstrukcijomis arba priešgaisrinėmis užtvaromis. Reikalavimai tokioms atitvarinėms konstrukcijoms bei priešgaisrinėms užtvaroms nustatomi atsižvelgiant į patalpų paskirtį, gaisro apkrovos tankį, Statinio atsparumo ugniai klasę bei konstrukcijos degumo klasę.

Priešgaisrinės durys

Reikalavimai priešgaisrinėms sienoms (ekranams) tarp atskirų ar sublokuotų Statinių pateikti STR 2.01.04:2004. Trijų aukštų ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastatai turi būti ne mažesnio kaip I atsparumo ugniai laipsnio.

• Kai ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastate įrengiamos ir pradinių mokyklų klasės arba personalo gyvenamosios patalpos, minėtos patalpos turi turėti atskirą išėjimą į lauką.
• Didžiausias vietų skaičius pastate priklauso nuo jo atsparumo ugniai.
• Ambulatorijų, poliklinikų ir gydymo įstaigų pastatus galima projektuoti ne aukštesnius kaip 9 aukštų.
• Įrengiant vaikų gydymo skyrius virš antro aukšto (ne aukščiau kaip penktame), būtina numatyti priemones evakuacijos kelių uždūmijimui išvengti.
• Vaikų poilsio stovyklų miegamuosius tikslinga sujungti į grupes po 40 vietų, turinčias atskirus evakuacinius išėjimus, vienam iš kurių leidžiama naudoti bendrą laiptinę.
• Dengti II atsparumo ugniai laipsnio sporto paskirties Statiniai gali būti 2 aukštų, jeigu viršutiniame aukšte bus įrengtos tik pagalbinės paskirties patalpos.
• Kai sienos, kolonos, laiptai ir perdangos atitinka I atsparumo ugniai laipsnio pastatams keliamus reikalavimus, Statiniai gali būti iki 5 aukštų.
• Atviruose ir dengtuose sporto paskirties statiniuose žiūrovų vietoms tribūnose įrengti naudojamų statybos produktų degumo klasės reikalavimai nekeliami.
• Draudžiama naudoti sintetines medžiagas, kurios degimo metu išskiria nuodingus produktus.
• Po II ir III atsparumo ugniai laipsnių tribūnomis draudžiama įrengti Cg kategorijos pagal gaisro pavojų patalpas.

Priešgaisrinės uždangos šilumos izoliacija turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, EI 60 atsparumo ugniai, neišskirianti nuodingų degimo produktų. Priešgaisrinė uždanga turi nepraleisti degimo produktų ir turi būti už portalo angą platesnė 0,8 m bei aukštesnė 0,2 m. Tarp uždangos ir pastato konstrukcijų turi būti labirintiniai sandarintuvai, smėlio užtvaros ir pan. Priešgaisrinė uždanga turi nusileisti, veikiama savo svorio, ne mažesniu kaip 0,2 m/s greičiu. Ji turi būti valdoma iš trijų vietų nuo scenos planšetės, iš gaisrinio posto bei iš uždangos pakėlimo-nuleidimo mechanizmų patalpos.

Sandėliai, dirbtuvės, dekoracijų montavimo patalpos, dulkių šalinimo ir ventiliacijos kameros, portalo angos priešgaisrinės uždangos ir dūmų pašalinimo liukų valdymo įrenginių, akumuliatorinės, transformatorinės pastotės patalpos turi būti atskirtos 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis ar 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo perdangomis bei priešgaisrinėmis durimis.

Žiūrovų salės parterio, amfiteatro ir balkonų pakylų (grindų nuolydžio arba pakopų) karkasas turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. Erdvę po pakylomis reikia suskirstyti diafragmomis į plotus, ne didesnius kaip 100 m2.

Scenos planšetę laikančios konstrukcijos turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų.

Scenos denginyje turi būti įrengti liukai dūmams pašalinti. Dūmų šalinimo liukai turi būti valdomi nuo scenos planšetės, iš gaisrinio posto ir liukų mechanizmų valdymo patalpos. Virš dūmų liukų anstatas daromas iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, o vožtuvai - B-s1, d0.

Krėslai, kėdės ir suolai žiūrovų salėse (išskyrus balkonus ir ložes, ne daugiau kaip 12 vietų) turi būti pritvirtinti prie grindų.

Archyvų ir knygų saugyklos turi būti suskirstytos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis į skyrius, ne didesnius kaip 600 m2 ploto, turinčius ne mažiau kaip 2 evakuacinius išėjimus.

Archyvų ir bibliotekų saugyklose, didesniuose kaip 36 m2 sandėliuose, jei nėra langų, būtina įrengti dūmų šalinimo kanalus, kurių skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,2% patalpos ploto.

Kai parduotuvė įrengiama daugiafunkcinės paskirties pastate (prekybos centrai, kooperuoti pastatai ir t. t.), Asg, Bsg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų parduotuves, prekiaujančias lengvai užsiliepsnojančiomis medžiagomis bei degiais skysčiais (tepalais, dažais, skiedikliais ir kt.), reikia įrengti atskiruose pastatuose.

Sandėlius reikia suskirstyti į sekcijas 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis, kad jų plotas būtų ne didesnis kaip 700 m2. Kiekvienoje sekcijoje leidžiama įrengti vielinio tinklo arba kitokias pertvaras ne iki pat lubų. Iš mažesnių kaip 50 m2 sandėlių, turinčių išėjimus į koridorių, dūmų pašalinimą leidžiama numatyti pro langus, įrengtus koridoriaus gale.

Žmonių evakuacijos keliai turi užtikrinti saugią žmonių evakuaciją iš bet kurioje Statinio vietoje esančių patalpų.

Stočių pastatuose pusė laiptinių, skirtų žmonėms evakuotis, privalo turėti natūralų apšvietimą pro angas išorinėse sienose.

I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose leidžiama įrengti atvirus laiptus, jei pastatas ne didesnis kaip 8 aukštų, o patalpa, kurioje tokie laiptai įrengti, atskirta nuo koridorių ir kitų patalpų priešgaisrinėmis pertvaromis. Kai visame pastato tūryje įrengiama automatinė gaisro gesinimo sistema, atviras laiptines atskirti priešgaisrinėmis pertvaromis nebūtina, jei neviršijamas gaisrinio skyriaus plotas. Mažmeninės prekybos ir maitinimo įstaigų I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose leidžiama įrengti atvirus laiptus iš pirmo aukšto į antrą arba iš cokolinio aukšto į pirmą aukštą, jeigu nėra vestibiulio. Šiuo atveju į laiptus ar pandusus mažmeninės prekybos įmonėse galima atsižvelgti skaičiuojant evakuacinius kelius, tačiau tik pusei pirkėjų, esančių toje prekybos salėje, o kitiems turi būti įrengtos ne mažiau kaip dvi norminio pločio uždaros evakuac...

Energetinis efektyvumas

Apie 40 % pasaulinio energijos poreikio skirta pastatams aprūpinti. Visuomeninės, komercinės ir pramoninės paskirties pastatuose suvartojama apie 13 %, gyvenamuosiuose - apie 27 % pagaminamos energijos. Tyrimai rodo, kad apie 50 % pastatų energijos sąnaudų skirta šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms eksploatuoti.

Racionalus energijos vartojimas pastatuose siejamas ne tik su konkretaus pastato savininko ar nuomininko ekonominiais interesais, bet ir su nacionaliniais, regioniniais bei pasauliniais strateginiais tikslais. Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai iki 2020 m bent 20 % sumažinti šiltnamio dujų išmetimą ir iki 20 % padidinti energijos kiekį, išgaunamą iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Inžinerinės sistemos turi būti nagrinėjamos šilumos gamybos ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo, pastato konstrukcijų šiluminių savybių, šiluminio komforto, oro kokybės ir poveikio žmogui kontekste.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymus ir statybos techninius reglamentus nuo 2014 m. sausio 1 d. visi naujai statomi gyvenamieji, administraciniai ar kiti viešojo sektoriaus bei komercinės paskirties pastatai privalo atitikti ne žemesnę kaip B energinio naudingumo klasę.

Tai reiškia, kad projektuojant ir statant naujus pastatus reikia atsižvelgti ne tik į norminius atitvarų reikalavimus, bet ir į pastato inžinerines sistemas bei jų energinį efektyvumą. Kaip pavyzdį galima pateikti C ir B energinio naudingumo klasių reikalavimų skirtumą: pastatui pasiekti C energinio naudingumo klasę pakanka norminius reikalavimus atitinkančių atitvarų, o B energinio naudingumo klasės pastato metinės energijos sąnaudos neturi viršyti STR 2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas“ reikalavimų.

Aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatų, tokių kaip A, A+ ar A++, šiluminių savybių reikalavimai dar labiau sugriežtėja. Kartu su pastarąja STR 2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ redakcija taikomas reikalavimas, kad A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatuose turi būti įrengta mechaninio vėdinimo sistema su rekuperacija (šilumogrąža).

Vėdinimo sistemų techniniai parametrai priklauso nuo norimos pasiekti energinio naudingumo klasės (A energinės klasės pastate sumontuoto rekuperatoriaus temperatūrinio efektyvumo koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 0,65, o A++ - ne mažesnis kaip 0,90).

Be mechaninės vėdinimo sistemos įrenginio energinio naudingumo, vertinami ir kiti parametrai: energijos poreikis pastatui vėdinti kiekvieną mėnesį, vėdinimo sistemos tipas, rekuperatoriaus elektros energijos sąnaudos, į patalpas tiekiamam orui pašildyti naudojamo šilumos šaltinio naudingumo koeficientas, energijos šaltinių pirminės energijos faktorių vertės ir energijos, pagamintos iš atsinaujinančių ir neatsinaujinančių išteklių, sąnaudos.

Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad mechaninių vėdinimo sistemų projektiniuose sprendiniuose pirmenybė turi būti teikiama tokiems vėdinimo sistemų įrenginiams, kurių naudingumo koeficientas didžiausias, vėdinimo įrenginio naudojamo energijos šaltinio neatsinaujinančios pirminės energijos faktoriaus vertė mažiausia, o atsinaujinančios pirminės energijos faktoriaus vertė didžiausia.

Kalbant apie energiškai efektyvių pastatų projektavimą, reikia nepamiršti ir pastato apšvietimo sistemos energinių savybių. Projektuojant apšvietimo sistemas pirmenybė turi būti teikiama tokiai įrangai, kurios efektyvumo rodiklio vertės didesnės.

Šildymo ir karšto vandens sistemos

Vienas svarbiausių pastato inžinerinių sistemų elementų, kuriam tenka didžioji pastato suvartojamos energijos dalis, tai - šildymo ir karšto buitinio vandens ruošimo sistemos. Kad ir kokios atsinaujinančios energijos rūšys būtų taikomos pastate, svarbiausia sėkmingo atsinaujinančios energijos naudojimo pastate sąlyga yra gera pastato šilumos izoliacija ir atitiktis anksčiau pateiktiems pastato energinio naudingumo reikalavimams.

Kaip rodo dėstytojų ir studentų atliekami tyrimai, iš atsinaujinančių energijos rūšių pastatams aprūpinti šilumine energija Lietuvoje geriausiai tinka įvairūs biokuro katilai, šilumos siurbliai bei saulės kolektorių sistemos. Lietuva turi vieną geriausių potencialų visoje Europos Sąjungoje gaminti ir naudoti įvairių rūšių biokurą.

Nemaža dalis individualių namų Lietuvoje nuo dujomis kūrenamų katilinių dalinai ar visiškai perėjo prie įvairių biokurą naudojančių katilinių arba naudoja kelių rūšių energiją pastatui aprūpinti šilumine energija. Tačiau didesnės biokuro katilinės diegiamos lėtai dėl kelių priežasčių: centralizuoto tiekimo sistemose nemažai dujinį kurą kūrenančių katilinių buvo atnaujintos per pastarąjį dešimtmetį ir dirba gana efektyviai, o investicijos įrengiant naują didelę biokuro katilinę labai didelės ir be paramos dažnai neįmanomos.

Kita vertus, Lietuvoje yra nemažai geros praktikos pavyzdžių, kai perėjus nuo iškastinio kuro naudojimo prie biokuro šilumos tiekėjas gamina gerokai pigesnę šiluminę energiją vartotojams. Kai kuriais atvejais, ypač kai nėra galimybės prisijungti prie centralizuotų šilumos tiekimo tinklų ar gamtinių dujų tinklo, vienas geriausių būdų pastatus aprūpinti šilumine energija yra šilumos siurbliai „vanduo-vanduo“, „oras-vanduo“ ar išskirtiniais atvejais - „oras-oras“ tipo.

Tačiau šilumos siurbliai naudoja elektros energiją, kurios didžioji dalis šiuo metu Lietuvoje gaunama deginant iškastinį kurą arba importuojama iš gretimų šalių, todėl iš dalies šios rūšies energija mūsų šalyje negali būti priskiriama prie atsinaujinančių energijos šaltinių.Pagrindinis šilumos siurblių trūkumas yra gana didelis elektros energijos poreikis - apie 20-40 %.

Pastaraisiais metais ypač išaugus „oras-vanduo“ tipo šilumos siurblių naudingojo veiksmo koeficientui ir sumažėjus jų kainai, jie vis dažniau taikomi pastatams aprūpinti šilumine energija, dalinai ar visiškai šildyti ir (arba) karštam vandeniui ruošti. Šilumos siurbliams reikia santykinai nedaug priežiūros, nes šildymas dažniausiai yra visiškai automatizuotas, lengvai valdomas ir programuojamas, nereikia rūpintis kuru, pelenų šalinimu, įranga patikimai veikia bent 10 metų.

Vienas didesnių trūkumų, stabdančių šilumos siurblių įvairesnį pritaikymą, yra didelės pradinės investicijos ir neprognozuojamas elektros energijos kainos kitimas. Įvertinus investicijas bei eksploatavimo laiką, daugumos šilumos siurblių pagamintos energijos kaina yra artima centralizuotai tiekiamai šilumos energijai ar dujomis kūrenamiems katilams, t. y.

Saulės energiją šilumine energija verčiantys saulės kolektoriai yra ištobulinta ir ekonomiškai labai efektyvi šiluminės energijos gamybos technologija, kuri turi vis geresnes plėtros perspektyvas, ypač brangstant iškastiniam kurui. Remiantis tyrimais, pagrindinis saulės kolektorių sistemų trūkumas yra tas, kad vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį saulės energijos ištekliai aukštutinėse geografinėse platumose, kur yra ir mūsų šalies teritorija, yra labai maži.

Nepaisant didelio sezoniškumo, saulės kolektoriai gali puikiai papildyti pagrindinį pastato energijos šaltinį ir gali būti derinami su įvairaus dydžio biokuro katilinėmis. Pavyzdžiui, biokuro katilinė galėtų pastatą aprūpinti šilumine energija šildymo sezono metų, o šiltuoju metų laiku reikalingą energijos kiekį karštam vandeniui galėtų paruošti saulės kolektorių sistema.

Parenkant saulės kolektorių sistemą, nereikėtų „persistengti“, kaip rodo KTU studentų ir dėstytojų atliekami tyrimai, racionaliausios sistemos yra tos, kurios skirtos padengti 40-50 % metinio ir iki 90 % šiltojo metų sezono karšto vandens poreikio.

Saulės kolektoriai ant pastato stogo

Vėdinimo sistemos

Pagrindinis iššūkis ateities vėdinimo sistemoms - oro kokybės pastatuose užtikrinimas taupant energiją. Pastaraisiais metais vis didesnis dėmesys skiriamas moksliniams tyrimams, skirtiems mikroklimato poveikio žmogaus sveikatai ir darbingumui identifikuoti bei vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų efektyvumui didinti.

tags: #pastatu #inzinerines #sistemos #pramonines #paskirties #pastatuose