Planuojant vestuves ar kitą didelę šventę, vienas svarbiausių klausimų - tinkamos vietos pasirinkimas. Šiame straipsnyje apžvelgsime sodybų nuomos galimybes Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, atkreipdami dėmesį į svarbiausius aspektus, tokius kaip patogumai, kainos ir tinkamumas įvairioms šventėms.
Dūbliškiai - kaimas su istorija
Dūbliškiai - kaimas Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės parapijoje, įsikūręs 5 kilometrai į pietryčius nuo Palėvenės ir 9 kilometrai į pietvakarius nuo Kupiškio. Iš rytų prie kaimo prieina Vidugirių miškas, pietiniu pakraščiu teka Rudilis.
„Kupiškėnų enciklopedijos“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko straipsnyje rašoma, kad Dūbliškių kaimas susiformavo Valakų reformos laikais XVI a. ir vadintas Meldinais. 1642 metais kaimas jau vadintas nauju pavadinimu. Nuo 1681 metų Dūbliškių gyventojai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. Po 1710 metų maro kaimas ištuštėjo. Minimas tik vienas Jono Karazijos dūmas. 1811 metais Dūbliškiuose valaką dirbo Juozas ir Silvestras Jakubkos. Iš Jakubkų prieš 1820 metus žemę nupirko Jėčius. Tada čia buvo 4 dūmai (ūkiai), 51 gyventojas. Minimi net 3 Dūbliškių užusieniai.
Panaikinus Kupiškio seniūniją kaimas atiteko Kupiškio valstybiniam dvarui. 1844 metais buvo 46 gyventojai. I ir III užusienį išskirstė matininkas Petras Oleškevičius (1911), o II J. III Dūbliškiai padalyti 4 savininkams: Jonui Jankauskui, Juozui Begoniui, Juozui Kimbrevičiui, Akulinai Jupatovai. Didžiausi buvo P. Laužiko (32,82 deš.), P. Jėčiaus (32,75 deš.), J.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaime veikė „Jaunimo ratelis“, kaizerinės okupacijos metais - Aukštaičių pažangaus jaunimo organizacijos (APJO) skyrius (Kazys Jėčius, J. 1915 metų kovo 29 dieną Dūbliškiuose surengta pirmoji APJO konferencija. Rengti jaunimo vakarai su vaidinimais, vyko jaunimo švietimo kursai (vadovas B. Dūda, iki 30 klausytojų), kurie buvo stipriausi Kupiškio krašte. 1919-1946 metais Dūbliškiai priklausė Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiui. 1936 metais - 21 ūkis ir 125 gyventojai. 1942 metais - 33 ūkiai ir šeimos: Juozo Butkevičiaus, Povilo Butkevičiaus, Albino Vyšniausko, Antano Bagdono, Povilo Bagdono, Kazio Vanago, Jono Navicko, Petro Navicko, Kazio Jėčiaus, Juozo Matulionio, Jono Dauderio, Jono Birono, Jono Bartulio, Onos Jankauskienės, Mortos Zulonienės, Jono Jakšio, Jono Petrulio, Prano Juodiškio, Igno Zulono, Igno Žuravliovo, Aleksandros Petronienės, Radijono Prokofjevo, Juliaus Prokofjevo, Jono Pėžos, Jono Begonio, Mortos Kubiliūtės, Jono Smalioko, Povilo Keršulio, Jono Šeštoko, Onos Begonytės, Kazio Stuko.
Pokario metais į Sibirą ištremta Ona Jankauskienė, Dauderiai.
2001 metais kaime buvo viena sodyba ir penki gyventojai. Tokia seniūnijos informacija nieko gero nežadėjo. Atrodė, kad apie Dūbliškius nepavyks pasišnekėti nė su vienu žmogumi. Melioracija kaimą beveik sulygino su žeme prieš daugiau nei penkiasdešimt metų.
Jono Pėžos sodybos istorija
Visgi pradėjus klausinėti, paaiškėjo daug netikėtų dalykų, net ir tai, kad prieš dvidešimt metų esu kalbinusi buvusį to kaimo gyventoją Joną Pėžą, kurio namuose, jau Rudilių vienkiemyje, tada gyveno penkios jo giminės kartos, tarp jų ir buvusi mano kolegė, J. Pėžos proanūkė, Ingrida Nagrockienė.
Taip sutapo, kad Ingrida su dukra Migle vieną kovo sekmadienį buvo atvykusios į Kupiškį ir grįždamos į namus Subačiuje sutiko palydėti iki prosenelių kaimo. Pirmiausia stabtelėjome Rudiliuose prie žalsvo medinio namuko. Pasak Ingridos, šis namas, statytas prosenelio, stovėjo buvusioje jo sodyboje Dūbliškių kaime.
Kai dėl melioracijos reikėjo iš ten išsikelti, prosenelis tą namą perkėlė į Rudilius ir pardavė kitiems žmonėms, o pats su močiute įsikūrė Rudilių vienkiemyje, buvusioje Dūbliškių pradinėje mokykloje. Dūbliškietis Jonas Pėža artimųjų atmintyje išliko kaip nagingas ir turintis humoro jausmą žmogus.
E. „Prosenelis buvo nagingas meistras, Kupiškyje namus pastatė jaunylei dukrai Nijolei ir sūnui Petrui Deimantui. Sūnus vėliau į Panevėžį persikėlė gyventi. Dukra Monika, mano baba, ištekėjusi apsigyveno vyro Vytauto Butkevičiaus sodyboje Rudiliuose. Senelis sakė, kad jai namų nepastatęs, tai priims į savuosius anūkės Vidos, jos dukros, mano mamos, šeimą gyventi. Su sese Simona čia ir augome. Prosenelis man buvo didžiulis autoritetas. Jį vadindavau seneliu. Žinau, kad jis buvo veterinaras. Labai mėgo stebėti per televizorių transliuojamas bušido varžybas. Turėjo humoro jausmą, mokėjo pajuokauti.
Anot jos, dabar tik likę gražūs prisiminimai. Prosenelis mirė sulaukęs daugiau nei devyniasdešimt metų.
Toliau važiavome žvyrkeliu jau per Dūbliškius iki tos vietos, kur buvusią J. Pėžos sodybą turėjo žymėti išlikęs ąžuolas. Deja, to medžio neberadome.
Pavlovų sodyba
Atsisveikinusi su Ingrida toliau važiavau link buvusios, kaip vietiniai sakė, Pavlovų sodybos. Internete buvau mačiusi skelbimą, kad ši sodyba parduodama. Tą dieną man pasisekė. Vyras papasakojo, kad dirba Vokietijoje statybininku.
„Smagu kaime, ramu. Antai eglėje genys įsitaisęs. Pradėjau tvarkyti aplinką. Kertu krūmus, reikės apgenėti obelis. Pastatams reikia didžiulio remonto. Prie sodybos yra 40 arų žemės sklypas. Gal kada su draugais išeis lauke šašlykų išsikepti. Bus ir elektros prijungimo problemų. Prieš keletą metų vagys čia nuo stulpų pavogė elektros laidus.
Laužikų sodyba
Iš vienintelės gaivinamos Dūbliškių sodybos pasukau atgal ir stabtelėjau prie buvusių Laužikų namų, kur gimė ir augo būsimasis profesorius, defektologas Jonas Laužikas. Aplinka po žiemos atrodė vargingai - einant kojos pynėsi už sudžiūvusios žolės kuokštų. Vėjyje siūbavo sausos šimtamečių medžių šakos.
Pats raudonų plytų namelis atrodė neblogai. Langai užkalti. Ant sienos kabo memorialinė lenta, skirta profesoriui atminti. Taip pat yra ir daugiau pastatyta lentelių su informacija, kas čia ir kada gyveno, kaip pažangiai ūkininkavo. Sodyboje matyti ir išlikę ūkinių statinių pamatų bei sienų fragmentai.
Prie išlikusio Laužikų sodybos pastato informacinė lentelė byloja, kad mūrinis namas pradėtas statyti Aleksandro Laužiko apie 1900 metus iš rankiniu būdu degtų plytų. Sodyboje buvo trys klėtys, tvartas, jauja linams, arkliais sukamas linų smulkinimo ratas. Elektrą tiekė vėjo jėgainė (malūnėlis). Buvo didelis sodas, du tvenkiniai.
Šalia Laužikų buvęs Jėčių ūkis prieškario metais buvo labai pažangus ir garsus. Apie tai parašyta kitoje informacinėje lentelėje. 1930 metais ten plytėjo rankiniu būdu drenuojamos žemės, augintos juodsidabrės lapės, šapiro veislės avys.
Su N. Bubuliene (Pėžaite) kalbėjomės telefonu. Moteris sakė jau senokai buvusi gimtinėje. „Tušti laukai ten. Nieko nebeliko. Tebestovi Pavlovo apie 1990 metus, kai buvo galima susigrąžinti savo žemę, statyti namai. Toje vietoje seniau jo žmonos senelių Prokofjevų kiemas buvo. Mano tėvelis Jonas Pėža kilęs nuo Paulionkos. Mama Anelė Begonytė vietinė. Mano prosenelis iš mamos pusės buvo kilęs iš Vilniaus krašto. Dirbo tijūnu. Vedė jauną, labai gražią vietinių lenkų dukterį baudžiauninkę šešiolikos metų. Baudžiavos laikais ji tekėjo už 46 metų vyro, norėdama išvengti tais laikais brutalaus elgesio su baudžiauninkais, kad jos nemuštų. Netrukus po 1863 metų sukilimo panaikinta baudžiava, bet prosenelė su buvusiu tijūnu, savo vyru, turėjo toliau gyventi. Jiedu susilaukė keturių vaikų. Viena jų dukra atitekėjo lyg ir į Migonis. Vėliau ir kiti šeimos nariai persikėlė į šį kraštą. Kokia buvo jų pavardė, neatsimenu. Jos mama kolūkio laikais triūsė laukininkystės brigadoje, o tėvelis trisdešimt šešerius metus dirbo veterinaru. Dar jis priklausė ir kolūkio gaisrininkų brigadai. Jų namuose vykdavo gegužinės pamaldos (mojavos). Joms pasibaigus prasidėdavo gegužinė.
Čia pasišokti suplūsdavo jaunimas ir iš aplinkinių kaimų. „Mano tėvelis grodavo lūpine armonikėle, o brolis Deimantas - akordeonu. Kaimynas Albinas Vainauskas atsinešdavo armoniką ir būgnus. Jis ateidavo su žmona Zina ir trimis vaikais Petru, Stasiu ir Genute. Būgnus mušdavo mano mama ir sesė Monika, o kartais ir Vainausko žmona. „Šokiai tęsdavosi iki saulėtekio. Mums, vaikams, tos linksmybės nusibosdavo, norėdavome miego. Visos linksmybės mūsų kieme baigėsi, kai apie 1966-1967 metus dėl melioracijos buvome priversti iš Dūbliškių išsikelti į Rudilių vienkiemį, buvusią pradinę mokyklą, kurioje ir man teko mokytis. Šį vienkiemį tėvai nusipirko iš Samienės, kuri išvyko gyventi į Vilnių pas dukterį. Ji buvo Jėčiuvienės sesuo.
Pasak jos, gimtosios sodybos vietoje liko tuomet tik ąžuolas, stovėjęs šalia nugriautos pirtelės. Nijolė prisiminė ir buvusius kaimynus. Visiškai netoli nuo jų buvo Butkevičių kiemas. Povilas Butkevičius kurį laiką kalėjo už ryšius su partizanais. Jo brolis Kazimieras grįžo iš karo kontūzytas. Dar vienas brolis Juozas su žmona žuvo per pokario sumaištį. Savo išskirtine jėga kaime garsėjo Juodiškis. Vietiniai jam Stalino pravardę buvo davę.
„Nebėra senųjų kaimo gyventojų tarp gyvųjų. Beveik išmirę visi ir jų vaikai. Mano mamytė ir tėvelis, sesuo, dauguma kitų artimųjų palaidoti Kupiškio kapinėse. Tik brolio kapas Panevėžio rajone. Mama mėgo lankytis Kupiškio bažnyčioje. Mums su savo parapijos bažnyčia Palėvenėje buvo sunkus susisiekimas. Nebent tik arkliuku. Likau iš savo namiškių viena. Šiuo metu gyvenu Ožkiniuose. Dvi dukros įsikūrusios Anglijoje.
Nijolės giminėje gyvi jos tėvo pasakojimai apie visokias jo ir kitų jaunų samdinių išdaigas jam bernaujant gal nuo šešiolikos metų Laužikų ūkyje. Laužikai buvo labai turtingi. Turėjo dvi dukteris. Vėliau ūkyje šeimininkavo jų žentas Matulionis.
„Tėvelis yra pasakojęs, kad kartą jis su kitu samdiniu namo kaminą uždengė stiklo lakštu. Pakūrus krosnį visi dūmai ėmė plūsti į vidų. Kitą kartą bernai sugalvojo kelis maišus prikimšti šiaudų ir padaryti žmogaus iškamšą. Ją pastatė prie klėties durų, kur miegodavo samdinės merginos. Laužiko uošvis buvo beveik aklas senelis. Pamatęs, kad kažkoks samdinys ne darbus dirba, o trainiojasi prie klėties durų, jam šėrė botagu. Ta iškamša nuvirto.
Nijolės tėvo prisiminimuose ponia Laužikienė išliko kaip rūstoka moteris. Jų ūkyje vištos buvo kažkur aukštai tvarte įsitaisiusios dėti kiaušinius. Ponia prašydavo samdinio, kad šis užliptų kopėtėlėmis jų surinkti. Kartą nušokęs nuo tų kopėtėlių su kiaušiniais jis netyčia užmynė apačioje jo laukusios ponios ilgo sijono palanką.
Sodybų nuoma Švenčionių rajone
Švenčionių rajonas siūlo įvairias sodybų nuomos galimybes, pritaikytas skirtingiems poreikiams. Čia rasite:
- Sodybas su pirtimis
- Nameliai nuomai
- Kambarių nuoma
- Kempingai, stovyklavietės
Švenčionių rajone esančios sodybos tinkamos įvairioms šventėms, seminarams ir renginiams. Kai kurios populiarios vietos:
- "Labanoro Dūda"
- Poilsis prie Žeimenio
- Villa Arjola - poilsis šeimai, porai, draugų kompanijai.
Kai kurios sodybos siūlo ilgalaikę nuomą, pavyzdžiui, “Labanoro pasaka” - sodyba Labanoro girioje. Taip pat Villa Arjola su 3 miegamaisiais, sale, virtuve, pirtimi, kubilu ir pavėsine.
Sodybų kainos Švenčionių rajone
Sodybų kainos Švenčionių rajone gali svyruoti priklausomai nuo vietos, patogumų ir sezono. Norėdami rasti geriausią kainos ir kokybės santykį, rekomenduojama peržiūrėti skirtingus pasiūlymus ir atkreipti dėmesį į akcijas bei nuolaidas.
Sodybų nuoma Ignalinos rajone
Ignalinos rajonas garsėja savo gamtos grožiu ir ežerais, todėl čia rasite daugybę kaimo turizmo sodybų, puikiai tinkančių vestuvėms ir kitoms šventėms. Sodybos Ignalinos rajone siūlo:
- Banketų sales
- Pirtis
- Nakvynės kambarius
Viena iš tokių vietų - sodyba netoli Molėtų, Virintų ežero pusiasalyje. Ši moderni sodyba turi gerą visos teritorijos apšvietimą, automobilių aikštelę, nuosavą pušyną ir apie pusę kilometro pakrantės bei salą. "Virintoje" įrengti jaukūs poilsio kambariai (120 miegamųjų vietų), 2 pokylių - konferencijų salės (40 ir 120 asmenų), 2 virtuvės, židiniai, erdvios dengtos terasos su vaizdu į ežerą.
Sodybų palyginimas
| Sodyba | Miegamųjų Vietų Skaičius | Papildomi Patogumai |
|---|---|---|
| "Virintoje" | 120 | 2 pokylių salės, virtuvės, židiniai, terasos, pirtis ant ežero kranto |
| Sodyba prie Karvio ežero | 20 | Pirtis, kubilas, privatus paplūdimys |
Sodybų nuoma vestuvėms ir šventėms
Pasirinkus sodybą vestuvėms ar kitai svarbiai šventei, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Talpa: Ar sodyboje pakanka vietos visiems svečiams apgyvendinti?
- Patogumai: Ar yra banketų salė, pirtis, kubilas, lauko terasa ir kitos pramogos?
- Vieta: Ar sodyba lengvai pasiekiama ir ar graži aplinka?
- Kaina: Ar sodybos nuomos kaina atitinka jūsų biudžetą?
Taip pat svarbu pasidomėti, ar sodyba siūlo papildomas paslaugas, tokias kaip maitinimas, dekoravimas ir renginių organizavimas.
Rytų Aukštaitijos virtuvė
Lietuviai visuomet mėgo skanų ir sotų maistą. Nuo senų senovės sakoma: kaip valgo, taip ir dirba. Rytų Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu. Patiekalui skonį suteikia pats produktas, kai kada pagardinamas įvairiais uždarais.
Ruginė duona - vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Rytų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys - paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo 20 a. Bulvės laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus. Populiariausi bulvių patiekalai yra cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai.
Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės. Labiausiai paplitęs yra lietuviškas baltas sūris, šviežias ar džiovintas, rūgštus, saldus ar paskanintas kmynais. Labiausiai vartojama mėsa visada buvo kiauliena - šviežia, sūdyta ar rūkyta. Ypač mėgstamos įvairiausios rūkytos dešros. Populiari ir aviena, jautiena, veršiena, elniena, briediena, šerniena, kiškiena ir paukštiena.
Seniausi tradiciniai gėrimai yra midus (gaminamas naudojant natūralų medų), gira ir alus.