Dėl visuomenės demokratėjimo ir liberalėjimo ryškėja nestandartinės kalbinės raiškos, individualaus stiliaus vertinimas. Drąsiai laužomi stereotipai, dažnai pasitelkiant ir žargoninės kilmės žodžius, kuriamos tam tikros slaptakalbės. Todėl žargoną, gyvą daugelio žmonių vartojamą kalbos atmainą, reikia tyrinėti ir analizuoti.
Visuomenės kultūrinis, politinis ir ekonominis bendradarbiavimas su kitomis šalimis daro įtaką žargono, kaip nuolat atsinaujinančios šnekamosios kalbos atmainos, neturinčios išplėtotos visų kalbos lygmenų struktūros, plitimui. Tai įneša ir daug naujų žodžių naujiems reiškiniams įvardinti. Vieni žodžiai yra pasiskolinami iš kitų kalbų, kiti sugalvojami, išrandami pačių kalbos vartotojų, tačiau ne visi jie yra taisyklingi ir vartotini bendrinėje kalboje. Tai ir daro įtaką žargono atsiradimui ir savitumui.
Pastaraisiais dešimtmečiais padaugėjęs nenorminę kalbos leksiką fiksuojančių žodynų bei įkurtų Lietuvių žargono bazių skaičius patvirtina, kad leksikografų ir kalbos vartotojų dėmesį jau senokai traukia ta gyvosios kalbos leksikos dalis, kuri lieka už kalbos normos ribų.
Žargonas yra pati judriausia, nuolat atsinaujinanti šnekamosios kalbos atmaina. Žargoninei kalbai būdinga, kad ji neturi išplėtotos visų kalbos lygmenų struktūros, yra netaisyklinga, specialiai iškraipyta ar sudarkyta. Kai kurių mokslininkų nuomone, žargonas vis dėlto turi savotišką mozaikišką sistemą, kurią galima klasifikuoti.
Dauguma kalbos normintojų teigia, kad žargoninė kalba neturi išplėtotos visų kalbos lygmenų struktūros, kad yra netaisyklinga, specialiai iškraipyta ar sudarkyta. Tačiau atidesni anglų kalbos žargono tyrėjai yra pastebėję, kad ši visais požiūriais labai įvairi kalbos atmaina, ypač jos leksika, vis dėlto sudaro savotišką mozaikišką sistemą: formali jų raiška ir turinys susiję tam tikrais ryšiais, kuriuos galima suvokti ir klasifikuoti. Neabejotina, kad tai pati judriausia, nuolat atsinaujinanti šnekamosios kalbos atmaina.
Taigi apibendrinant galima teigti, jog žargonas yra gyva kalbos atmaina, dažnai vartojama įvairių socialinių grupių. Nors žargonas yra netaisyklinga ir iškraipyta kalba, tačiau įvairių specialybių žmonės nevengia jos vartoti, kai kuriems ji netgi padeda įveikti nepilnavertiškumo kompleksą.
Žargono Ypatumai
Leksinės žargonybės yra viena žargoninės kalbos savybių (Jakaitienė, 2010). Moksliniuose darbuose kalbininkai žargono leksines žargonybes aptaria tik fragmentiškai. Be jų, dar pasitaiko iškreiptų gramatinių formų, žargoniškai sukonstruotų sakinių, perkeltinės žodžio reikšmės vartosenos (Jakaitienė, 2010). Kai kurie mokslininkai pastebi, kad lietuvių kalboje taip pat egzistuoja ir profesinės žargonybės.
Profesinis žargonas - tai neoficialūs daiktų, asmenų, reiškinių pavadinimai, turintys žargoninę darybą, kuriuos vartoja vienos ar kitos profesijos atstovai. Tai sportininkų kašė (=krepšinis), subauduoti, suteisėjauti, studentų egzas, špurgė, aktorių šarmingas (=artistiškas, žavus, šaunus) (Barauskaitė, Čepatienė, Mikulėnienė, Pabrėža, Petkevičienė, 1995, p.49).
Žargonu šnekama apie tai, kas labiausiai rūpi, kuo gyvenama, todėl žargonai pasidaro riboto leksinio - semantinio lauko kalbomis. Kuriuo nors konkrečiu žargonu įmanoma šnekėti tik apie tam tikrus dalykus, labiausiai susijusius su tos socialinės grupės interesais. Pagal šį požymį kalbininkės išskiria profesinius žargonus, kuriuos sudaro nenorminiai specifinių dalykinės srities sąvokų įvardijimai, specifinė profesinė leksika, ribojama dalykinės srities sąvokų lauko (Celiešienė, Džežulskienė, 2008). Pavyzdžiui, ryškiai išplėtotame kompiuterininkų profesiniame žargone vyrauja su darbu kompiuterijos srityje susijusi specifinė leksika: bugas „programos klaida“, motina „pagrindinė plokštė“, užlūžti „dėl klaidos sutrikti kompiuterio veiklai“ ir t.t. Kalbininkių nuomone, profesiniai žargonai savotiškai panašūs į terminus, nes atlieka jų funkciją - įvardija specifines sąvokas. Tačiau žargonizmai nuo terminų skiriasi visų pirma tuo, kad dar rodo kalbėtojo požiūrį į įvardijamą dalyką, taigi turi papildomą emocinį reikšmės atspalvį (Celiešienė, Džežulskienė, 2008).
Taigi apibendrinant galima teigti, jog leksinės žargonybės išties kelia grėsmę lietuvių kalbos grynumui, skurdina jos žodyną. Tačiau skirtingos socialinės grupės kuria savo žargoną, kalba juo apie jiems labiausiai rūpimus, su jų gyvenimu susijusius daykus. Visuomenė nesivaržydama vartoja svetimų kalbų žodžius, perima juos kaip savo kalbos dalis, o tai lemia gausesnį leksinių žargonybių atsiradimą.
Darybinės žargonybės- tai tam tikram socialiniam sluoksniui būdingos darybos žodžiai, kartais pakeisti skoliniais.
Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Žargonizmai neturi pastovios gramatinės sistemos, tačiau galima pastebėti, kad jiems būdingos kai kurios darybos priemonės. Iš jų ryškiausios deformacijos - trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (priešdėlių ar priesagų) vartojimas, o kartais žodžiai perdirbami labai savitai.
Deformuoti žodžiai - tai sutrumpinti ar perdirbti žodžiai (tarp jų ir asmenvardžiai), pvz.: žargonui priskiriami vardų trumpinimo pavyzdžiai: Modė (= Modestas), Vycka (= Vytautas, Vytukas), Genka (= Genutė), Gražka (= Gražina, Gražinutė).
Deformuoti tarptautiniai žodžiai, kuriuos vartoja daugelio socialinių grupių atstovai, pvz.: dolcai „JAV doleriai“, benzas „benzinas“, egzas „egzaminas“, magas „magnetofonas“, mocas „motociklas“, stipkė „stipendija“, šašlas „šašlykas“, trūlikas „troleibusas“ ir kt. Kartais linkstama trumpinti net ir lietuviškus žodžius, pvz.: bičas „bičiulis“, mokšė „mokykla“, pamkė „pamoka“, pardė„parduotuvė“, šem „šešiasdešimt“.
Ypač populiarūs yra informacines bei komunikacines technologijas apibūdinantys perdirbti žodžiai: kompas, o ne kompiuteris; telikas, o ne televizorius; videkas, one videomagnetofonas; foto (dar blogiau - fotkė), o ne fotografija, fotonuotrauka arba tiesiog nuotrauka; popsas o ne populiarioji muzika, iš bėdos popmuzika.
Dažniausiai žargoninės kalbos žodžiai padaromi priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių pagalba.
Prie darybinių žargonybių priskiriami ir hibridai. Tai žodžiai, turintys iš kitų kalbų pasiskolintą darybos elementą - priešdėlį, priesagą ar sudurtinio žodžio šaknį.
Kalbininkai skirsto hibridus į vartotinus ir nevartotinus. Vartotini tie hibridai, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų tarptautinių žodžių elementų. Plačiau analizuosime nevartotinus hibridus.
Jie sudaromi vienos kalbos žodžio dalį siejant su kitos kalbos žodžio dalimis. Ypač dažnai vartojami hibridai prie lietuviško žodžio šaknies dedant kitos kalbos priesagą ar priešdėlį (dažniausiai slaviškus). Kalbininkė Paulauskienė A. akcentuoja, kad juose yra ir savų, ir svetimų elementų, t.y. reikšminių žodžio dalių.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad žargonizmams yra būdingas trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (šaknų, priešdėlių ar priesagų) vartojimas.
Darybinės žargonybės gali būti padarytos ir su taisyklingomis, lietuviškomis darybos priemonėmis, tačiau jų daryba nėra taisyklinga.
Iš žargonybių labiausiai išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargonine reikšme. Semantinės žargonybės ne visada laikomos neigiamu kalbos reiškiniu, kadangi jos iš tiesų pagyvina ir paįvairina kalbą. Pavyzdžiui, ardytis (= iš kailio nertis, labai stengtis), kirvis (= griežtas mokytojas ar dėstytojas), nuskilti (= pavykti, pasisekti), susimauti (= neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant), nusimuilinti (= pabėgti, išeiti), šakės (= baigta, galas, prapultis), būda (= mokykla), kadras (= vaikinas, mergina), seniai (= tėvai).
Galima pastebėti, kad ypač dažnai žargoniškai vartojami veiksmažodžiai, pvz., pasikelti (= išpuikti, pasipūsti), užsiciklinti (= įstrigti, daryti tą patį), išdurti (= apgauti), ir kt., o kartais ir frazeologiniai posakiai, pvz., Jam viskas - dzin (= Jam viskas tas pat).
Taigi semantinės žargonybės dėl taisyklingos formos sunkiai atpažįstamos kaip neabejotini kalbos teršalai. Pasitaiko ir taip, jog lietuviški žodžiai, dėl kitų kalbų poveikio, vartojami netinkama reikšme. Perimti svetimų reikšmių žodžiai nevaržomai vartojami viešai vis labiau plinta ir kenkia kalbos taisyklingumui. Tačiau semantinės žargonybės ne visada yra laikomos neigiamu kalbos reiškiniu, kadangi jos pagyvina ir paįvairina kalbą.
Studentų Žargonas
Studentų žargono pagrindas - tai iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tiesa, jau gerokai švelnesnė, nes dažniausiai nebelikę asocialumo poreikio. Studentai vis dažniau kuria savus žodžius, trumpina dažnai vartojamus, su savo būsimos specialybės realijomis susijusius žodžius, taip vis labiau skurdindami savo kalbą.
Studentų žargono pagrindas, anot E. Zaikausko, iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tiesa, jau gerokai švelnesnė, nes dažniausiai nebelikę asocialumo poreikio. Išsilavinimo siekimas savitą socialinę, demografinę grupę - studentus - pratina prie visuomenės normų. Studentų žargonui būdingas žodžių trumpinimas, prastinimas, deformacija, svetimų darybos priemonių (priesagų, priešdėlių) vartojimas (Zaikauskas, 2007, p.5).
Didžiąją dalį studento žargono sudaro lietuviškos žargonybės. Kurdami žargoną jauni žmonės tarsi žaidžia žodžių reikšmėmis, garsais, raidėmis, asociacijomis.
Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. Tai savi žodžiai vartojami naujomis, bendrinėje kalboje neturimomis reikšmėmis. Šios žargonybės ir yra įdomiausias žargono sluoksnis. Kokių netikėtų prasmių studentų žargone įgauna tarsi visai neutralūs žodžiai lopas (,,kvailys, mulkis“), trintukas(,,melagis“), kirvis (,,griežtas dėstytojas“), ledas (,,labai geras, puikus“), prastumti (,,parduoti“), supakuoti(,,užklupti, pagauti nusirašinėjant), susimauti (,,neišlaikyti egzamino, suklysti“), suvartyti (,,išjuokti,išsišaipyti“), užknisti (,,sunervinti“), įkalti (,,įkaušti, pasigerti“), kietas (,,itin šaunus, savimi pasitikintis“),pagauti (,,suprasti“).
Šiame darbe ir bus aptariami studentų žargono ypatumai, jo vartojimas ir poveikis studentų, kaip atskiros socialinės grupės, kalbai, žargono samprata ir įvairovė.
Pagrindinės išvados: Žargonas - mūsų kalbos užribis, tai gyvoji mūsų kalbos dalis ir apie jį reikia kalbėti, tačiau žmonės neskatinami jį vartoti. Kuriant vis daugiau žargono žodynų tik norima parodyti realią kalbos situaciją. Internete vis daugėja įvairaus tipo žargono žodynų, kurie gausiai traukia žmonių dėmesį ir susidomėjimą.
Žargonas egzistuoja ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose, todėl iš kitų kalbų pasiskolinami žodžiai ar žodžio dalys įneša į lietuvių kalbą vis įvairesnio tipo žargonybių. Studentų žargono pagrindas yra iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tačiau išsilavinimo siekimas studentus pratina prie visuomenės normų. Studentų žargonui būdingas žodžių trumpinimas, prastinimas, deformacija, svetimų darybos priemonių vartojimas.
Barbarizmai - tai nevartotini svetimi žodžiai, posakiai ar konstrukcijos, neatitinkančios kalbos normų. Nereikalingos svetimybės, kurioms randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis, griovėjas, tamsuolis“.
Kalbos klaida - tai kalbos faktas, prasilenkiantis su bendrinės kalbos taisyklėmis, nustatytų kalbos normų pažeidimas.
Kalbos norma - tai bendrinei kalbai būdingų ir vartojamų kalbos faktų bei taisyklių visuma.
Svetimybės (barbarizmai) - tai žodžiai ar posakiai, perimti iš kitų kalbų, neatitinkantys bendrinės lietuvių kalbos normų ir trintys lietuviškus atitikmenis.
Šnekamoji (buitinė) kalba - tai sakytinės kalbos atmaina. Buitinė šnekamoji klaba iš anksto neparengta, neturi savo fonetinės, morfologinės ir kitos sistemos.
Viešoji kalba - kalba, kurios aplinkybės leidžia bendravimo aplinką laikyti vieša: pamoka, mokytojas, nepažįstamas žmogus ir t.t.
Tačiau reikia daugiau tautinio pasididžiavimo savo kalba, reikia tautiškai susipratusios visuomenės didesnio dėmesio kalbos kultūrai.
Lentelė: Žargono rūšys
| Žargono rūšis | Apibūdinimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Profesinis žargonas | Neoficialūs pavadinimai, vartojami tam tikros profesijos atstovų. | Sportininkų: kašė (=krepšinis), subauduoti, suteisėjauti; Studentų: egzas, špurgė; Aktorių: šarmingas (=artistiškas, žavus, šaunus) |
| Leksinės žargonybės | Žargoninės kalbos žodžiai. | dolcai „JAV doleriai“, benzas „benzinas“, egzas „egzaminas“, magas „magnetofonas“, mocas „motociklas“, stipkė „stipendija“, šašlas „šašlykas“, trūlikas „troleibusas“ |
| Darybinės žargonybės | Žodžiai, sudaryti su tam tikromis darybos priemonėmis (priešdėliais, priesagomis). | kompas (kompiuteris), telikas (televizorius), videkas (videomagnetofonas), foto (fotografija) |
| Semantinės žargonybės | Bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargonine reikšme. | ardytis (= iš kailio nertis, labai stengtis), kirvis (= griežtas mokytojas ar dėstytojas), nuskilti (= pavykti, pasisekti), susimauti (= neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant), nusimuilinti (= pabėgti, išeiti), šakės (= baigta, galas, prapultis), būda (= mokykla), kadras (= vaikinas, mergina), seniai (= tėvai). |
Žemėlapyje pavaizduoti Lietuvos regionai, kuriuose gali skirtis žargono vartojimas.