Mokslinė ir techninė pažanga, kultūriniai, ekonominiai, politiniai, socialiniai, ekologiniai aplinkos pokyčiai veikia ir keičia situaciją aplinkoje, kurioje žmonės gyvena ir dirba. Dėl to susiformuoja ir nauji žmonių mąstymo stereotipai, gaminant prekes, teikiant paslaugas, naudojant išteklius, taip pat ir žmogaus galimybes.
Žmonės yra skirtingų asmeninių siekių, orientacijos, motyvacijos, sveikatos, išsimokslinimo, išsilavinimo, paprasčiausiai skirtingų charakterio bruožų. Visuose gyvenimo procesuose dalyvauja žmogus. Žmogus aukodamas visus savo turimus šalies išteklius, materialinius, kultūrinius, intelektualinius, gamtinis, kitų žmonių galimybes, pats būdamas aplinkos dalimi, dalyvauja visuose gyvenimo dvasinių, materialinių, kultūrinių vertybių kūrimo procesuose, darydamas poveikį aplinkai, o aplinka daro teigiamą ar neigiamą fizinį, psichologinį, socialinį poveikį žmogui.
Žmogus apie trečdalį savo darbingo amžiaus praleidžia darbe, tai yra darbinėje aplinkoje. Tad darbo vieta tampa ir esmine mūsų gyvenimo aplinkos didele ir svarbia sąveikos personalinės aplinkos dalimi. Jei darbo vieta kelia pasitenkinimą, malonumą, tai tuo pačiu mažina nuovargį, ir priešingai, nemaloni darbo aplinka, nepakankamas darbo organizavimas išsekina žmones.
Neatsitiktinai mokslininkai siekdami nuodugniau ištirti aplinkos poveikį žmogui, darbo aplinką skirsto į fizinę, psichologinę, socialinę ir rekreacijos. Pastaroji turi kompensuoti pirmųjų aplinkų daromą neigiamą poveikį žmogaus psichoemocinei būsenai.
Rekreacija suvokiama ir vertinama kaip žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybė. Rekreacija turi būti kaip žmogaus individualių malonių pojūčių, išgyvenimų diskretiška, malonumą teikianti aplinka. Norint analizuoti visuomenės, žmogaus rekreaciją, reikalinga ją tirti, įvertinti kaip sudėtingą procesą veikiamą visos sistemos faktorių. Visų pirma, rekreacijos proceso sėkmė, rezultatas priklauso nuo konkretaus žmogaus (individo) asmenybės bruožų, individualios charakteristikos - socialinių, demografinių, psichofiziologinių, socialinio statuto, bendravimo, elgesio stiliaus bei tiesioginės įtakos individui turinčių veiksnių, bendrosios kultūros, subkultūros įtakos faktorių.
Antra, rekreacijos procesas priklauso nuo tam tikslui individualiai parinktos ar pasirinktos, atūralios ar specialiai žmogui suprojektuotos rekreacijos aplinkos, nes žmogaus rekreacijos aplinka, jos funkcinės paskirties tinkamumo suvokimas prikalauso nuo jo (žmogaus) gyvenimo būdo tradicijų, įpročių, amžiaus, profesijos, psichoemocinės būsenos bei socialinių, ekonominių kultūrinių, veiksnių.
Žmogaus rekreacijos ir rekreacijos aplinkos sąveika bei ją veikiančius faktorius galima suskirstyti į dvi grupes:
- Žmogaus asmeninių savybių individualios charakteristikos faktorius, tai socialiniai demografiniai duomenys, informuotumas, gyvenimo būdas.
- Rekreacijos aplinkos siruaciją apibūdinantys (veiksniai) faktoriai - politiniai, socialiniai - ekonominiai, kultūriniai - etniniai, gamtiniai - ekologiniai, socialiniai psichologianiai ir kt.
Rekreacija apibūdinama kaip žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesą. Rekreacija, anot E. Vitkienės, tai viena iš valstybės valdymo funkcijų, t.y. visuomenės vystymo funkcija. Ch.R. Edgintonas rekreaciją apibūdina kaip veiklą, susijusią su atsigavimu, poilsiu ir pramogomis. Rekreacija padeda spręsti socialines problemas. Rekreacijos aiškinimas yra įvairiapusis ir daugiareikšmis.
Pažymėtina, kad sąvokos „rekreacija“ ir „turizmas“ yra minimos su junginiu ir. Taigi, rekreacija - santykinai savarankiška sistema, jos kūrimas ir valdymas. Svarbu turizmą formuoti, reglamentuoti, valdyti ir vystyti.
Turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimas ir valdymas Lietuvoje
Turizmo forma susijusi su šalies sienos kirtimu. Tarptautinis turizmas - tai turizmas į kitą šalį. Kelionė iš vieno šalies regiono į kitą - aktyvusis turizmas. Kelionė į kitą šalies regioną - pasyvusis turizmas.
Rekreacinis turizmas - tai turizmas poilsio, sveikatingumo ir ugdymo tikslais. Dalykinis turizmas apima keliones į pasitarimus, kongresus, konferencijas ir pan. Pažintinis turizmas - tai kelionės, kurių pagrindinis tikslas buvo susipažinti su svetimomis kultūromis, įsigyti ir dalykinių žinių. Ekstremalus turizmas skirtas pajusti įtampą, išbandyti save. Socialinis turizmas - anot I. Žalienės ir A. Sabaliauskaitės, už kurias mokama iš profsąjungų lėšų, skiriamų socialinėms reikmėms. I. Vainienės teigimu, socialiniu vadinamas dotuojamas turizmas. Individualią kelionės trukmę, nakvynės sąlygas ir pan. vadinama individualiuoju turizmu.
Kai kurie regionai traukia turistus tik tam tikrais metų laikais. Toks turizmas vadinamas sezoniniu. Iki XIX a. turizmo plėtimas buvo skirtas švietimo tikslams, gydymuisi, šventų vietų lankymui. Vėliau atsirado nauji technikos išradimai: 1807 - garlaivis, 1814 - garvežys. Tobulėjo pašto ryšių sistema, plėtėsi keliai. Taip pat svarbus socialinis faktorius.
Lietuvoje t.p. randasi pirmieji organizuoto turizmo daigai. „Lietuvos turizmo sąjungą“. Tų pačių žmonių iniciatyva 1929 m. organizuojamas pirmasis Lietuvos kurortų sąjungą. 1933 m. pradedami sudarinėti maršrutai, plėtojami ryšiai.
Turizmo plėtrai tebeturi įtakos mokslo ir technikos pažanga: 1954 m. - „Boingas 707“, 111 keleivių, greitis 600 mylių per valandą; 1970 m. - „Boingas 747“.
Nuo 1993 m. pradedamas turizmo paslaugų licencijavimas. 1995 m. įsteigiama Valstybinė turizmo agentūra prie Ūkio ministerijos. 2002 m. išleistas pirmasis „Turizmas“ vadovėlis.
Svarbu pažymėti, kad turizmą kontroliuoja ir kitos valstybinio valdymo institucijos. Valstybinės institucijos sudaro galimybes turizmui ir rekreacijai. Reikalingas savivaldos institucijų bei privačių ūkio subjektų interesų derinimas. Turizmas skatina užimtumą, steigia savivaldybės turizmo informacijos centrą. Aplinkos apsaugos departamentas saugo ir valdo saugomas teritorijas.
Rinkodara ir turizmo plėtra
Pasaulinės turizmo organizacijos teigimu, iki 2010 m. turizmas sukurs 100 mln. darbo vietų. Siekiant užtikrinti ekonomikos augimui, turizmui skiriamas prioritetinis vaidmuo. Marketingo svarbą turizmo industrijoje pabrėžia savo darbuose L. V. Saprunova, A. Kirilovas, S.F. Wittas, M.Z. Šarafutdinovas ir kiti mokslininkai. Tai daro ir lietuvių autoriai A. Damulienė, D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas, nagrinėdami susidariusių problemų sprendimo būdus.
Tarptautinio turizmo struktūrinis modelis apima turizmo subjektą ir turizmo objektą. Turizmo ir rekreacinių vietovių išteklius apima gamtosaugos paskirties objektus (rekreaciniai miškai, nacionaliniai parkai ir kiti kraštovaizdžiai), kultūros paveldo vertybės, valstybinės valdžios institucijos ir turizmo asociacijos. Apgyvendinimo sektorių sudaro įmonės, teikiančios apgyvendinimo paslaugas. Maitinimo organizavimas taip pat svarbus turizmo sektoriui.
Džiugina, kad 2002 balandžio 2d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 435 buvo sudaryta darbo grupė „Dėl nacionalinės turizmo plėtros strategijos projekto rengimo”, projekto sudėtinė dalis.
Vidaus turizmo apimčių augimą įtakoja šalies gyventojų mobilumas ir finansinės galimybės. Reikia skatinti aukšto lygio turizmo ir poilsio kompleksą Lietuvoje. Tikimasi, kad pajamos iš atvykstamojo turizmo viršys 17 mlrd. litų.
Dubysos regioninis parkas: rekreacinių išteklių analizė
Dubysos regioninis parkas - saugoma teritorija, įsteigta Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 “Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo”, siekiant išsaugoti Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Parko ribos apima Kelmės ir Raseinių rajonų savivaldybių teritoriją Šiaulių ir Kauno apskrityje. Parkas pailgas, ištysęs, didžiąją dalį sudaro terasinis Dubysos upės slėniai, tai būtent ir nulemia parko formą. Bendras parko plotas 10571 ha. Iš jų : Miškai 4651 ha, vandens telkiniai 145 ha, pelkės 0,9 ha, žemės ūkio naudmenos 5725,9 ha, gyvenvietės 48,2 ha.
Parko funkcinės zonos:
- Konservacinė zona: 9894,85 ha
- Apsauginė (prezervacinė) zona: 253,15 ha
- Rekreacinė zona: 423 ha
Kaulakių geomorfologinis draustinis įsteigtas norint išsaugoti platų Dubysos erozinį slėnį su raiškiais eroziniais kairiųjų intakų slėniais bei smulkiai raguvuotais dešiniaisiais šlaitais.
Rekreacinei veiklai plėtorti reikia šių išteklių:
- Gamtiniai ištekliai - tai gamtinai objektai (miškas, vandens telkiniai, klimatas ir kt), jų sistemos ir gamtiniai reiškiniai, kurie gali būti panaudoti organizuojant pilsį, turizmą.
- Kultūriniai ištekliai - tai kultūriniai objektai, paminklai, istorinės įžymybės, etnografinė įvairovė ir kt., tenkinantys žmonių rekreacinius poreikius.
- Žmogiškieji ištekliai - tai žmonės, kuriantys turizmo produktą.
Rekreaciniai ištekliai gali būti vertinami pagal jų kokybę ir kiekybę. Kiekybė - tai lankomumo dažnumas. Kokybė - tai rekreacinių išteklių atraktyvumas. Rekreacinių išteklių kiekybė ir kokybė labai susijusios: kuo aukštesnė objekto kokybė, tuo didesnis lankomumas.
Gamtiniai rekreaciniai ištekliai - tai gamtiniai veiksniai , naudojami rekreantų poreikiams tenkinti. Gamtinius rekreacinius išteklius sudaro: klimatas, rekreacijai tinkantys vandenys, rekreaciniai miškai, augalija, gyvūnija, reljefas, dirvožemis. Paprastai turizmui naudojami ne pavianiai gamtiniai ištekliai, o atskiri jų kompleksai, kai antai - miškai ir vandens telkiniai, parkai ir turistinės trąsos.
Pagal naudojimo pobūdį gamtiniai ištekliai skirstomi į tiesioginius ir netiosioginius. Tiesioginiai - miškai, paplūdimiai, vandens telkiniai, gyvūnija, augalija, reljefo formos, klimatas. Netiesioginiai (vizualiniai) - atskiri gamtiniai komponentai bei jų kompleksai. Šios išteklių grupės tarpusavyje labai susijusios. Tiesioginiai kartais naudojami netiesiogiai. Tiesiogiai naudijant kaimo turizmui svarbiausi ištekliai yra klimatas, vandens telkiniai, miškai.
Tai vienas iš svarbiausių gamtinės aplinkos veiksnių, nes nulemia atskirų rajonų tinkamumą įvairioms rekreacinėms veikloms. Klimatas sąkygoja veiklos sezoniškumą ir rekreacinės veiklos formą.
Lietuvos klimato sąlygos nulemia du poilsiavimo sezonus:
- Vasaros sezonas tęsiasi 3 -3,5 mėnesio
- Žiemos sezonas tęsiasi 2 mėnesius.
Konkrečios teritorijos ar vietovės orai priklauso nuo oro ir vandens temperatūros, vėjų stiprumo ir krypties, oro drėgmės, kritulių kiekio, saulėtų dienų skaičiaus, vietos geografinės padėties.
Dubysos regioninis parkas yra Rytų Žemaičių plynaukštėje, esančioje pietrytinėje Žemaičių aukštumos pakraštyje. Tai apsprendžia klimato savitumus.
Nuo kovo mėnesio pradžios radiacinis balansas pasidaro teigiamas - žemė pradeda gauti radiacinės energijos daugiau, negu atiduoda efektyviojo spinduliavimo keliu. Nuo šio momento žemės paviršius intensyviai šildomas. Didžiausias radiacinis balansas būna birželio mėnesį, aukščiausio saulės pakilimo ir ilgiausių dienų metu. Liepos mėnesį radiacija mažėja, tai susiję su reliatyviuoju atmosferos skaidrumo sumažėjimu liepos mėnesį, palyginus jį su rugpjūčio ir birželio mėnesiais.
Vėjai vyrauja stipri. Vėjo greitis vidutiniškai būna 3-5 m/s. Vidutinis metinis vėjo greitis 4,3 m/s. Dažniausiai pasitaikančios vėjo kryptys - pietvakarių, vakarų vasarą ir pietryčių žiemą.
Oro temperatūra nuolat kinta. Efektyvių temperatūrų suma, kai vidutiniškai temperatūra viršija 50 c, yra apie 17000 . Laikotarpis kai paros temperatūra viršija 100 c trunka 144 dienas, o virš 15 0c - 64 dienas. Per metus saulė spindi 1748,3 valandas. Ilgiausiai spindi birželio mėnesį - 271,6 val., o trumpiausiai sausio - 37,8 val.
Kritulių dažniausiaiatneša vakarų ir pietvakarių vėjas. Daugiausia iškrinta liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, neretai 41% metinio kritulių kiekio. Sausiausi sausis, vasaris ir kovas. Per šiuos mėnesius iškrinta 12% metinio kritulių kiekio.
Pastovi sniego danga susidaro vidutiniškai gruodžio 22 d., tačiau kai mkada jau lapkričio 15 d., sniegas nutirpsta vidutiniškai kovo 10 d. Vidutiniškai per metus pastovi sniego danga išsilaiko 88 d.
Klimaterapijos atžvilgiu orai skirstomi į palankius ir nepalankius. Prie palankių priskiriami su atmosferos frontais nesusiję saulėti arba mažai debesuoti, karšti ir sausi, šalti ir speiguoti be krtitulių orai. Klimaterapijai nepalankūs staigiai kintantys (kontrastingi) orai. Parko teritorijoje palankūs orai pasiskirsto netolygiai. Lapkričio - sausio mėnesiais jie sudaro tik 26-30%, nes tuomet aktyviausia cikloninė veikla. Gegužės- rugpjūčio mėnesiais vyrauja palankūs orai (60-68%).
Dubysos regionino parko teritorija primena nevionodo pločio iškarpytą, vingiuotą, 38 km. ilgio juostą, besidriekiančią iš šiaurės vakarų į pietryčius. Šiaurinė jos dalis išplatėjusi iki 7 km. , ovidurinės ir pietinės dalių plotis 1-2 km. Didžiąją teritorijos dalį sudaro terasinis Dubysos upės slėnis, bei stambesnių intakų slėnių žemutinės atkarpos, sudarančios iškišulius ir “liežuvius”, nutįsančiusnuo pagrindinės teritorijos į šalis iki 7 km. Ypač smarkiai iškarpytas šiaurės rytų teritorijos pakraštys. Tokia sudėtinga parko teritorijos konfigūracija sąlygoja labai didelį jos ribų ilgį, kuris sudaro apie 185 km.
Dubysos upės slėnio plotis apatinėje lyguminėje dalyje kinta nuo 0,3 iki 0.66, vidutiniškai 0,43 km. Abiejose pusėse iškilę slėnio šlaitai gana aukšti, statūs ir smarkiai banguoti, išraižyti statmenų upei intakų slėniais ir griovomis. Šlaitų aukštis nuo 35 iki 65, vidutiniškai 50m., o aukščio skirtumas 100 metrų horizontalės kinta nuo 12 iki 46m., vidutiniškai 22m.
Parko teritoriją supa molingos banguotos plačiai dirbamos moreninės lygumos su velėniniais jauriniais ir velėniniais karbonatiniais dirvožemiais. Dubysos upės slėniai sukuria savitą kraštovaizdį. Dubysos regioninio parko žemės ūkio naudmenose vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Daugiausia lengvi, vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Pagla mechaninę sudėtį dirvožemiai įvairūs: 47% priemoliai, daugiausia lengvi, 36,1% - priesmėliai, 12,7% - smėliai, 1,6% - moliai. Lengvesni priesmėlio dirvožemiai labiau paplitę šiaurinėje dalyje, o priemoliai - pietinėje.
Dubysos ir jos intakų šlaituose yra nuardytų dirvožemių. 54,8% ariamų dirvožemių yra rūgštūs, apie 48% žemės ukio naudmenos yra įmirkusios. Regioniniame parke turizmo požiūriu vertingiausia yra Dubysos upė, jos slėniai su terasomis bei rekreacinės teritorijos prie upės.
Dubysa - dešinysis Nemuno žemupio intakas. Jos ilgis 138,9 km., tiesus atstumas nuo versmių iki žiočių apie 90 km. Teka Žemaičių aukštumos rytine dalimi, tik žemupyje patenka į Vidurio Lietuvos lygumą. Dubysos baseinas netaisyklingos formos, ištysęs iš šiaurės į pietus apie 100 km.
Dubysa savo slėnyje smarkiai vingiuoja. Įskaitant vingius, upės ilgis parko teritorijoje sudaro apie 46 km., upės plotis kinta nuo 12 iki 25 (vidutiniškai 19m.) metrų, gylis nuo 0,3 iki 1,7 (vid.0,9m.)metro, greitis - apie 0,2 m/sek.
Iš abiejų pusių į Dubysą įteka 13 vidutinio dydžio ir mažų upelių, kurių žemutinės atkarpos įeina į parko teritoriją ir yra apaugę mišku arba krumynais. Bendras šių upelių ilgis parko teritorijoje apie 42 km. Be to į Dubysą nuo jos slėnių šlaitų suteka apie 50 nedidelių, 1-3 km. ilgio, vasarą dažniausiai išdžiūstančių upokšnių. Iš stovinčių telkinių parko teritorijoje didžiausia yra ties Kaulakiais ant Luknės upelio esanti vandens saugykla, apie 36,5 ha.
Bendras kritulių kiekis baseine artimesnis vidurio Lietuvai, bet gerokai mažesnis kaip Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Šiaurinėje baseino dalyje iškrinta 627 mm. Kritulių.
Dubysos slėnis parko teritorijoje yra vienas iš raiškingiausių ir vaizdingiausių upės erozinio slėnio kraštovaizdžio pavyzdžių Lietuvoje. Dubysos slėnio raiškumą sukuria jo platumas (300 - 500 m.) ir gilumas (20 - 25m.), o vaizdingumą upės vingiai, medžiais ir krūmais apaugusios pakrantės, salpinės pievos ir dažniausiai mišku apaugusios slėnio terasos. Lėkščiausios terasos ir plačiausias slėnis kairiajame upės krante. Vietomis Dubysos slėniai, ypač dešinėje upės pusėje, labai susiaurėja ir yra sunkiai prieinami, todėl pėsčiųjų ar dviračių turizmui mažai tinkami.
Vyraujantis upės dugnas tai smėlis arba žvyras, rekreaciniu požiūriu vertingas. Upė pasižymi sraunumu, nes vidutinis nuolydis 70 cm/km. Upės krantai nėra labai skardūs ar užpelkėję, todėl dažniausiai nesunkiai prieinami. Daugiau kliučių sudaro krumynai ar kita vešlioji pakrančių augmenija. Visame regioninio parko ruože upė tinkama vandens turizmui, ypač plaustais ir baidarėmis. Šiuo metu vandens turizmas Dubysoje namažai praktikuojamas, nors nėra toks populiarus kaip Ūlos, Žeimenos ar Merkio upėmis. Vandens turizmas Dubysa visiškai nesureguliuotas ir nekontroliuojamas.
Dubysos upėje gausu mėgėjiškai žūklei tinkamos žuvies : šapalų, aukšlių, ešerių ir kt. Tai padidina šio regiono turistinį rekreacinį patrauklumą. Kaulakių “Luknės” tvenkinys patrauklus mėgėjiškos žūklės tinkamumui.
Apgyvendinimo įstaigų veiklos statistiniai duomenys nuo 1995 m. pateikiami lentelėje Nr.2. Svarbus maitinimo organizavimas, ypač aukštos klasės viešbučiuose, populiarėja kulinarinio turizmo maršrutai. Reikia racionaliau panaudoti apgyvendinimo pajėgumų didžiuosiuose šalies miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Didėja paklausa poilsiui visai šeimai. Paklausa šioms aktyvaus poilsio veikloms egzistuoja pagrindinių turizmo centrų.
Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvos rekreaciniai ištekliai turi didelį potencialą, tačiau šis potencialas yra nepakankamai išnaudojamas. Reikia skatinti aukšto lygio turizmo ir poilsio kompleksų kūrimą Lietuvoje.
| Metai | Viešbučių skaičius | Numerių skaičius | Vietų skaičius | Svečių skaičius |
|---|---|---|---|---|
| 1995 | ... | ... | ... | ... |
| 2002 | ... | ... | ... | ... |
Lietuvos regionų žemėlapis