Liškiavos piliakalnis: Istorija, legendos ir archeologiniai tyrinėjimai

Liškiavos piliakalnis, dar vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia - tai reikšmingas istorinis objektas, esantis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Liškiavos kaimo (Merkinės seniūnija) pietvakariniame pakraštyje, ant Nemuno kairiojo kranto. Šis piliakalnis ne tik žavi savo kraštovaizdžiu, bet ir slepia turtingą istoriją bei legendas.

Liškiavos piliakalnis

Piliakalnio aprašymas

Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis apaugęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra didokų akmenų. Nuo šių akmenų kalno žiemos vakarų krante už griovelio yra pilies griuvėsiai. Griuvėsių pamatų sienose veda keturkampės olos, kurių vidus matyti nuo dūmų pajuodęs.

Piliakalnis yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6-7 m aukščio, manoma čia buvus supiltą pylimą. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Archeologiniai tyrimai

Piliakalnio archeologiniai tyrimai atlikti keliais etapais:

• 1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.
• Senovės gyvenvietė tirta 1975 m.
• Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos, vadovai Vytautas Daugudis, Karolis Mekas, Juozas Markelevičius.

Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis 1,0-1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių, papuošalų. Piliakalnio vakariniame šlaite aptikta 0,6-1,25 m pločio duobių su degėsiais. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Istorija

Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 - 10 m aukščio, išliko 2,5 - 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams.

Legendos ir padavimai

Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų. Vienas iš jų pasakoja apie kunigaikštį Krėzą ir jo dukterį, kurią užbūrė pamotė ragana. Pasakojama, kad gražioji kunigaikštytė buvo užburta skaityti knygą, o ją bandantys išvaduoti karžygiai pavirsdavo akmenimis. Ant piliakalnio esami akmenys ir esą tie užburtieji akmenimis pavirtę karžygiai - vaduotojai.

Kitas padavimas byloja apie kunigaikščio dvarą ir pilį ant piliakalnio. Kunigaikščio dukterį bandė gauti Skirgaila, Raigradas ir Dimša, tačiau dėl piktų dvasių ir užduočių neįvykdymo, dvaras nugrimzdo į žemę, palikdamas tik pilies griuvėsius.

Taip pat pasakojama apie olą, jungiančią Liškiavos pilį su Kubilnyčios pilimi, kurioje galima rasti auksinius kambarius ir užburtus personažus.

Dar vienas padavimas sieja piliakalnį su Juoda Voke, dyko gyvenimo ponia, kuri naktimis lakiodavo ir statė bokštą ant piliakalnio. Pasakojama, kad Vokė turėjo vaikus, kuriuos įmetė į piliakalnio skylę, o vienai piemenaitei pasirodė vizija su pana, juoda kalaite ir knygomis, už ką ji buvo apdovanota pinigais.

Šios legendos ir padavimai suteikia Liškiavos piliakalniui mistikos ir paslaptingumo, pritraukdami lankytojus, norinčius pajusti senovės dvasią ir išgirsti senolių pasakojimus.

Liškiavos piliakalnis žiemą

Liškiavos piliakalnis ir Dieveniškių krašto etnografinis paveldas

Dieveniškių kraštas, kuriame yra ir Rimašiai, išsaugojo senąsias savo gyvenvietes, kuriose dažnai kalbama dzūkiškai. Šiame krašte galima rasti senų, puošniomis langinėmis apkaltų langų. Vienas svarbiausių istorinių pastatų yra buvusi mokykla-vaikų darželis Poškonyse, kurioje įsikūręs Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras.

Restauruojant pastatą, buvo pasitelktos modernios technologijos, pavyzdžiui, įrengtas geoterminis šildymas. Tačiau istorinių paminklų restauratoriai išsaugojo ir koklines krosnis, kurios suteikia patalpoms išskirtinio jaukumo.

Didžiausias Dieveniškių krašto turtas - etnografiniai kaimai. Vienas vertingiausių kultūros paveldo objektų ir yra šio krašto gatviniai kaimai. Istoriniu architektūriniu požiūriu vertingiausi yra Poškonių, Rimašių ir Žižmų kaimai. Juose išliko XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje statytos sodybos. Pavyzdžiui, Rimašių kaime - etnokultūriniame draustinyje - nuolat gyvena apie porą dešimčių žmonių.

Vis dėlto, parduoti sodybas šiame krašte nėra paprasta, nes namai etnografiniuose kaimuose labai arti vienas kito. Dėl žemės taupymo susiformavo specifinis statymo būdas - gyvenamasis namas su tvartu atsidurdavo po vienu stogu. Tokius pastatus senieji vietos gyventojai tebevadina „rūmais“.

Sodybų kainos Ignalinos ir Šalčininkų rajonuose

Šis straipsnis apžvelgė Liškiavos piliakalnio istoriją, archeologinius tyrimus, legendas ir ryšį su Dieveniškių krašto etnografiniu paveldu. Piliakalnis ir apylinkės siūlo unikalų derinį istorijos, kultūros ir gamtos, pritraukiantį lankytojus, norinčius pažinti Lietuvos praeitį ir tradicijas.

tags: #parduodama #sodyba #rimasiu #km