Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, o dabar ir Lietuvos Respublikos Seime buvo gražiai paminėtos šviesaus atminimo kunigo, Lietuvių Tautos ir Bažnyčios Riterio, ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio, kovotojo su okupanto prievarta brukamu socialinės inžinerijos projektu - paversti lietuvių tautą parsiduodančia ir vergaujančia homo sovieticus minia, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjo, kovotojo su moraliniu reliatyvizmu ir homoterorizmu jau atgavus Nepriklausomybę, mons. prelato A. Pasirodė ir paties šviesaus atminimo mons. A. Svarinsko knyga „Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 1 dalis“.
(Užrašė prof. Donatas Stakišaitis. Vilnius, 2014, 296 p.) Tik iš jos detaliau ir sužinojome apie mons. A.
Mons. Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime. Vaikystė prabėgo Kadrėnų kaime. 1932 m. pradėjo lankyti Vidiškių pradinę mokyklą. Ją baigęs nuo 1937 m. mokėsi Ukmergės mokykloje, po metų - Deltuvos mokykloje, vėliau - Ukmergės Antano Smetonos (iki 1941 m.) gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Mokytojų seminariją. Supratęs, kad tai ne jo pašaukimas, 1942 m. rugpjūtį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu čia dėstė kunigai prof. Pranciškus Petraitis, seminarijos rektorius, prof. Stasys Gruodis, prof. Juozas Grigaitis MIC.
„Šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo ir profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau už jaunystę ir gyvybę. Supratome, kad politika yra iššūkis įgyvendinant Dekalogo artimo meilės įsakymą. Tai suprato ir mūsų seminarijos vadovai. Dauguma seminaristų buvo kaimo vaikai. Tuo metu dar buvo gyvi prisiminimai apie Lietuvos okupaciją 1940 m. birželio 15 d., dar kraujavo žaizdos dėl rusų kariuomenei traukiantis NKVD nužudytų tauriausių ir šviesiausių Lietuvos inteligentų ir kunigų, į Sibirą ištremtų mokytojų, giminaičių, klasės draugų. 1944 m.
Seminaristai neliko abejingi, dalis jų tapo aktyviais partizaninio judėjimo pagalbininkais. Klierikai Jonas Čeponis, Jonas Vareikis, Jonas Poviliūnas, Jonas Zubrus, A. Svarinskas iš pradžių kurdavo, spausdindavo ir platindavo informacinius lapelius apie okupantų Lietuvoje vykdomą terorą. Vėliau tapo savo kraštuose susiformavusių partizanų būrių ryšininkais, aktyviais pagalbininkais rengiant ir platinant atsišaukimus, parūpindavo partizanams ginklų, šovinių, medikamentų, popieriaus, dokumentų blankų ir t. t.
Lietuvos partizanai 1949-1950 m.
Vengdamas suėmimo A. Svarinskas paliko seminariją ir pasitraukė į Stikliaus vadovaujamą partizanų būrį. Tapo partizanu Laisvūnu, patyrė gyvenimo bunkeriuose pavojus, nuolat buvo tarp gyvybės ir mirties. 1946 m. gegužę NKVD ėmė aktyviai ieškoti A. Svarinsko. Jis su įvairiomis užduotimis vykdavo ir į Kauną, ten apsistodavo pas Maironio seserį Marcelę Mačiulytę. Gruodį A. Svarinskui atvykus į Kauną pasiimti žadėtų šovinių, jį įskundė batsiuvys Petras Medišauskas, tapęs KGB provokacijos dalyviu-agentu Vyšniakovu. Svarinskas buvo suimtas 1946 gruodžio 31 d. Kauno KGB būstinėje jį tardė ir kankino tardytojai A. G. Gurio, vyr. ltn Maslobojevas ir Mejeris. Taip pat ir KGB majoras Danielius Todesas - jo A. Svarinskas ypač bijojo dėl lapiniško gudrumo, veidmainysčių ir melo. Jam teko patirti ir tuomečio KGB viceministro papulkininkio Leonardo Martavičiaus kumštį.
Jį monsinjoras savo knygoje aprašo taip: „Labai žiaurus. Visada buvo civiliškai apsirengęs. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Po to kumščiais pradėjo mušti per galvą, akis, veidą. Laimei, spėjau jį rankomis prisidengti. Būtų akis atmušęs. Vis tiek apsipyliau krauju. Stengiausi priartėti kruvinas prie sėdinčių tardytojų, kad kraujas ant jų lašėtų, ir taip išvengti mušimo. Bet tie, atstatydami kojas, atstumdavo, kad arčiau neprieičiau.“ (Svarinskas A. Ten pat, p.
1947 m. kovo 12 d. A. Svarinską, kaip ir visus Lietuvos pratizanus, teisė karo tribunolas: pirmininkas justicijos majoras Grišinas, vyr. ltn. Kotlerovas ir eilinis Glukovcovas, dalyvaujant vertėjui Leskauskui. Nuteisė pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius - 10 metų pataisos darbų ir 5 metams tremties be teisių už 3 fiktyvių pasų padirbimą, antitarybinių lapelių spausdinimą ir platinimą bei siekį įsigyti radijo aparatą, šovinių, brezento ir juos perduoti Šarūno būrio partizanams (jų monsinjoras net nepažinojo).
Svarinskas kalėjo gulago lageriuose - Intoje, Abezėje. Su juo kalėjo kunigai: Jonas Žvinys, Liudas Puzonas, Kazimieras Pivoriūnas, Kazimieras Vasiliauskas, Stanislovas Pupelaikis, Kazimieras Vaičionis, Pranas Račiūnas, Algirdas Kavaliauskas, prel. Povilas Pulokas, vyskupas Pranciškus Ramanauskas (jis ir įšventino A. Svarinską į kunigus 1954 m. spalio 3 d.), gydytojas Vladas Šimkūnas, paskutinės Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius, Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Juodišius (mirė 1950 m. gruodžio 18 d. Abezėje. Jo atminimui monsinjoras pastatė kryžių Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų Ramybės parke), mokslininkas filosofas prof.
Lageriuose mons. Alfonsui Svarinskui teko dirbti įvairiausius darbus. Vėliau jis, kaip mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas felčeriu. 1955 m. vasarą mons. A. Svarinskas buvo paleistas iš lagerio. Prasidėjo jo tremties be teisių laikas. Apsigyveno Intoje Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus pasistatytame namelyje. Šventąsiais Mišias aukodavo Lietuvos Laisvės armijos partizano Leono Vilučio pasistatydinto namo didžiajame kambaryje, ten susirinkdavo Intoje gyvenantys lietuviai tremtiniai ir politiniai kaliniai be teisių.
Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo 1956 m. kovo 29 d. Pirmoji iš kalėjimo grįžusio kunigo A. Svarinsko darbo vieta buvo Kulautuva. Jį čia tarnauti pakvietė kunigas Gustavas Gudanavičius. Įsikūręs A. Svarinskas zakristijonu į Kulautuvos bažnytėlę pakvietė seminarijos laikų bendražygį Petrą Našlėną, turintį gražų balsą ir didelį troškimą tapti kunigu (į kunigus jis įšventintas 1961 m.). Svarinskas, kaimo vaikas, tėvų išmokytas visų ūkio darbų, nuo pirmų dienų ėmėsi tvarkyti Kulautuvos bažnyčią ir jos aplinką. Norėdamas kurti gyvąją Bažnyčią, aplankė parapijiečius ir jų padedamas sutvarkė tikėjimo namų aplinką. Parapijiečius kvietė atsivesti ir vaikus, pratinti juos prie darbo.
Į talkas kaskart ateidavo vis daugiau žmonių, bažnytėlė pilnėjo. Kunigas su tėvais susitardavo, kad leistų savo atžalas patarnauti Šv. Mišiose. Su vaikais gražiai sutardavo, netgi kamuolį paspardydavo, ragino gerai mokytis, kad taptų tikrais lietuviais. Laikui bėgant kunigas inicijavo sekmadienines 11 valandos Šv. Mišias moksleiviams. Kulautuvos sanatorijos vyr. Pasipylė jos pagiežingi skundai religijos reikalų įgaliotiniui su prašymais, kuo greičiau uždaryti Kulautuvos bažnyčią. 1956 m. sovietų kariuomenei žiauriai numalšinus Vengrijos sukilimą, Kulautuvos kunigai organizavo procesiją Vengrijos sukilimui paremti, už žuvusius Vengrijos laisvės gynėjus buvo aukojamos Šv. Mišios.
Kulautuvos mokyklos mokytoja Stasė Jasiūnaitė, rašytoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, lankiusi bažnyčią ir ant kaklo nešiojusi kryželį, tuomečio švietimo ministro M. Gedvilo buvo atleista iš darbo be teisės įsidarbinti mokykloje, o kunigas A. 1957 m. guodžio 27-ąją jo namuose atlikta krata, kelios knygos konfiskuotos. Supratęs, kad Kulautuvoje jam likti pavojinga, vyskupo Pranciškaus Ramanausko patartas, A. Tačiau ir ten ėmė kurti gyvąją Bažnyčią. Ją gausiai lankė moksleiviai. Dvi kolūkio pirmininko dukterys pasipuošusios visada eidavo šalia kryžiaus per bažnytines procesijas.
Per Šv. Velykas Betygalos bažnyčia buvo pilna žmonių, procesijoje dalyvavo daugybė moksleivių, mergaitės papuoštos baltais drabužiais (nesvarbu, kad pasiūtais iš marlės - kitokių nebuvo). Keli moksleiviai atėjo pasirišę pionierių kaklaraiščius. Pasigirdo šnabždesiai, kad juos reikėtų nusirišti, bet kunigas A. Svarinskas patarė nesikišti: tegul dalyvauja Šv. Mišiose kaip atėję. O moksleivių sekmadieniais ateidavo daug; kartą kunigas suskaičiavo 130. Visi jie sutikę gatvėje kunigą A. Antrąją Velykų dieną kunigą A. Svarinską KGB suėmė.
1958 m. balandžio 12 d. buvęs jo kankintojas sadistas Leonardas Martavičius, dabar jau tapęs KGB pulkininku, pasirašė įsakymą suimti Betygalos kunigą Svarinską „dėl jo nusikalstamos antitarybinės veiklos, turint pakankamai duomenų, kad Svarinskas savo namuose saugojo antitarybinę nacionalistinio turinio literatūrą, pravedinėjo antitarybinę agitaciją“. (Svarinskas A. Ten pat, p. Šį kartą jį tardė KGB vyr. ltn. V. Liniauskas. Iš tėvų namų Kadrėnuose saugumiečiai paėmė 13 knygų, tarp jų ir A.
1958 m. liepos 7 d. įvyko Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, kuriai pirmininkavo Genrikas Zimanas, tos 13 knygų tapo pagrindiniais įkalčiais, pagal įbaugintų bažnyčios šnipų liudijimus kunigas Svarinskas vėl nuteistas šešeriems metams pataisos darbų kalėjimo. Jis buvo išvežtas į griežtojo režimo Mordovijos lagerį, kuriame tuo metu kalėjo kelios dešimtys Lietuvos ir Ukrainos kunigų, tarp jų - kanauninkas Petras Rauda, kun. Stanislovas Kiškis, kun. Antanas Bunka, kun. Algirdas Mocius, kun. Aleksandras Markaitis-Markevičius, kun. Pranciškus Adomaitis MIC, kun. Pranas Račiūnas MIC, kun. Jonas Balčiūnas; pasauliečiai Lietuvos patriotai Balys Gajauskas, Liudvikas Simutis, Algirdas Endriukaitis, Petras Plumpa ir kiti.
Iš Mordovijos kalėjimo kunigas A. Svarinskas paleistas 1964 m. Neseniai pasirodžiusiame G. Gulagą savyje nešiojantis žmogus mielai priima Leviatano (biblijinės niekšybės gyvatės) propagandą, ir, net jei badauja, net jei jį niekina ir engia, net, jei nuolatos tyčiojasi iš jo orumo, jis sveikina savivaliaujančio valdžios aparato atstovus kaip Dievo valdžios vietininkus ir pripažįsta jų teisę jį mindyti, tikėdamasis, kad ir mindomas kada nors taps mindytoju“. (Mažeikis G. Gulagas mumyse: šunžmogių ugdymas ir priežiūra. Tokios kokybės žmogaus - homo sovieticus - okupantas ir siekė. Lietuvoje nemažai ir pasiekė.
Mons. Alfonsas Svarinskas išliko savimi, „nepataisomas“, ištikimas jo mokytojų įskiepytiems idealams ir savo įsitikinimams. Gulago sistemos kalėjimai jį tik sustiprino. Kaip kalnų anglis, kuri šlifuojama ir brūžinama tampa kiečiausiu deimantu, taip ir iš kalėjimų grįžęs mons. A. Svarinskas tapo legendiniu kovotoju su okupaciniu režimu.
1964-1971 m. kunigavo Miroslave, 1971-1976 m. - Igliaukos parapijoje, 1976-1983 m. - Viduklėje. 1978 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Komiteto nariai ir jis pats parašė šimtus pareiškimų Sovietų Sąjungos ir Komunistų partijos vadovams dėl Bažnyčios, tikinčiųjų ir piliečių teisių pažeidinėjimų Lietuvoje. Juos lydėdavo tūkstančiai Lietuvos žmonių parašų. 1983 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas. 1988 m., tarpininkaujant Amerikos prezidentui Ronaldui Reiganui, buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą.
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, A. Svarinskas grįžo į gimtinę. 1990-1992 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris; 1991-1992 m. - Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narys; 1991-1995 m. - Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas. Nuo 2000 m. - Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyr. kapelionas. Apdovanotas Lietuvos partizanų 1-ojo laipsnio žvaigžde ir Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
Iki pat gyvenimo pabaigos mons. prelatas A. Mons. prelatas A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Šviesuolis išeina. O jo šviesa lieka. Ji skrodžia tamsą. Ir ją sklaido, skaidrindama ir žmonių protus. Kunigo monsinjoro A.
Tai patvirtino ir paskutiniai darbai - prie Mūšios įkurtas Atminties ir Ramybės parkas žuvusiems kovos draugams, Didžiosios Kovos apygardos partizanams; Atminimo slėnis su paminklais žuvusiems Kavarsko partizanams ir jų vadams; jo lėšomis pastatyti kryžiai žuvusiems partizanams įvairiose Lietuvos vietose; paskutinio Lietuvos partizanų kapeliono pareigos ir paskutinė valia - Amžinojo poilsio gulti šalia kovos draugų Ukmergės Dukstynos kapinaitėse.
Pagerbtas monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas
tags: #parduodama #sodyba #minaiciuose