Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajone, įsikūręs etnografinis Zervynų kaimas vilioja ne tik savo istorija ir kultūra, bet ir galimybe įsigyti sodybą. Tai unikalus kampelis, kuriame gamta ir tradicijos susipina, o senovinė architektūra ir kraštovaizdis džiugina akį.
Zervynų kaimo panorama. Šaltinis: Vikipedija
Sodybų Pasiūla Varėnos ir Trakų Rajonuose
Šiuo metu rinkoje galima rasti įvairių sodybų pasiūlymų Varėnos ir Trakų rajonuose, netoli Zervynų. Štai keletas pavyzdžių:
- Varėnos r. sav., 170 m², 70 a, 2015 m. statybos.
- Varėnos r. sav., Gudakiemio k., 116 m², 84 a, 1984 m. statybos.
- Varėnos r. sav., 74.65 m², 20.18 a, 1988 m. statybos.
- Vilniaus r. sav., Dainava, Dainavos g., 200 m² 500 a 2015 m.
- Varėnos r. sav., Marcinkonys, Naujalių g., 240 m², 26 a, 1972 m. statybos.
- Varėnos r. sav., 109 m², 11 a, 1974 m. statybos.
- Varėnos r. sav., 74 m², 29 a, 2005 m. statybos.
- Trakų r. sav., Babrauninkai, Verniejaus g.
- Druskininkų sav., Druskininkai, Gardino g., 94 m², 22 a, 1958 m. statybos.
- Vilniaus r. sav., Šarkiškės (Nemenčinės sen.), Pakalnės g., 112.79 m², 156.76 a, 1995 m. statybos.
- Prienų r. sav., 89.38 m², 25 a, 1973 m. statybos.
- Vilniaus r. sav., Savičiūnai, Gėlių g., 78.52 m², 14.37 a, 1968 m. statybos.
Taip pat parduodama sodybvietė su 3,0784 ha žemės sklypu Trakų r., Jurgionių k. Ir PARDUODAMA SODYBA SU 37 HA. ŽEMĖS SKLYPU Vilniaus r. Savičiūnų k., Vilniaus r.
Tai tik keletas pavyzdžių, o norint rasti tinkamiausią variantą, verta atidžiai peržiūrėti skelbimus ir pasikonsultuoti su nekilnojamojo turto agentais.
Zervynų Kaimo Istorija ir Kultūra
Zervynos - etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Keliaujant per visą kaimą vedančia smėlėta gatvele, galima grožėtis abipus skaidriavandenės Ūlos upės išsidėsčiusiomis sodybomis, kurių pastatai dažnai suręsti iš gulsčių rąstų, kirstų tik kirviu, o ūkinių pastatų pamatai sukalti iš medinių trinkų.
Kaimo senoliai dar mena tuos laikus, kai čia gyvenimas virte virė. Zervynas pastebėjo net dviejų lietuviškų filmų kūrėjai - 1965-aisiais kaime buvo nufilmuotas kino filmas „Niekas nenorėjo mirti“, 1981 metais - „Faktas“.
Zervynų kaimo sodybos. Šaltinis: dzukijosparkas.lt
Zervynų kaimas garsėja sena istorija. Manoma, kad jos pradžia glūdi maždaug XIII amžiuje, kai šioje teritorijoje apsigyveno jotvingiai. Su šia baltų gentimi siejama ir kaimo vardo etimologija. Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, čia būta akmens ir žalvario amžiaus stovyklų, taigi žmonės čia gyveno dar nuo paleolito.
XVIII a. kaimas turėjo dvi administracines priklausomybes. Varėnos Zervynos išsivystė iš bajorkaimio, priklausė Trakų vaivadijos ir pavieto Varėnos seniūnijai. Ši kaimo dalis ėjo baudžiavą. Kaniavos Zervynoms pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Ji priklausė Vilniaus vaivadijos Lydos pavieto Kaniavos seniūnijai ir girininkijai.
Prie kai kurių Zervynų pirkių kabo jau seniai prikaltos lentelės su užrašais „Architektūros paminklas“. Zervynų kaime ypatingi ne tik trobesiai, bet ir kryžkelėse stovintys aukšti kryžiai, papuošti baltomis „prijuostėlėmis“.
Kaimo lėšomis pastatytas aukštas kryžius ant Ūlos upės kranto, antras - kryžkelėje, prie kapinių. 2010 metais Zervynų kaimas pagaliau paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.
Zervynų Išsaugojimo Projektai
Pasak Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos vadovo Eimučio Gudelevičiaus, senąjį kaimą norisi išlaikyti tokį, koks jis buvo bent praėjusio šimtmečio viduryje. Tačiau tai - ne suvis lengviausia užduotis.
„Vykdomas 32 senųjų namų Zervynose, kur esama per 40 sodybų, išsaugojimo projektas, kurį finansuoja norvegai. Zervynos - vienintelis kaimas Lietuvoje, kaipo architektūros paminklas. Tad parengtas specialus planas. Gyvenamiesiems namams bus keičiama ne tik stogų danga, o ir langai, durys, sutvarkant puošybos elementus. Šiferio stogų danga bus keičiama (į dangą gontais, skiedromis) ir kai kuriems ūkiniams pastatams. Kiekvieno kiemo savininkui reikia prisidėti apie 13 tūkstančių litų. Mums svarbiausia - išsaugoti pastato stogą, nes jam prakiurus, statinys yra pasmerktas. Senųjų namų languose bus stiklo paketai, kuriuos vasarą bus galima ir laikinai išimti. Kai kas ir atsisakė dalyvauti tokiame projekte, nes tada turtas kuriam laikui lyg ir nesuvis savas pasidaro. Panauda, kai penkerius metus nieko negalima keisti, net ir parduoti keblu.
Zervynų kaimo bendruomenės pirmininkas Artūras Svirnelis, vienas iš jauniausių zervyniškių, yra sakęs, jog per vėlai atkreiptas tinkamas dėmesys ir susigriebta kaimą gaivinti. „Jau nebeliko ir ko gaivinti, nes Zervynose beveik nėra jaunimo.
Apsilankius savitame Dzūkijos kaime Zervynose dėmesį traukė ir sraunioji Ūlos upė, ir atstatomas tiltas per ją, ir senieji pastatai, ir nameliai, tarsi perstatyti vien demonstruojant naujas statybininkų galimybes, ir… Tačiau mano dėmesį labiausiai patraukė senasis ąžuolas Zervynose.
Žymaus rašytojo paskutinių metų kūryboje esama daug detalių iš Zervynų kaimo gyvenimo. „Su Zervynomis prasidėjo naujas pažinimo etapas - žmonių ir gamtos, ir aplinkos. Aš tiesiog susigyvenau su kaimo žmonėmis. Ypač savo amžiaus ir su vyresniais, kurių jau nebėra. Jų gyvenimų istorijos, pasakojimai man - tiesiog palaima… Galų gale karvių ginimas - tai tikri V.Krėvės „Skerdžiaus“ vaizdeliai… Kai aš atsikėliau, buvo 86 karvės, o dabar - tik viena. Šita karvė per širdį eina kiekvienam, kai ji būbauja ėdus ar neėdus, nes ji viena liko… Visa tai matau filosofiškai - ką daro laikas. Kai žinai to žmogaus, to ūkio istoriją, kaip staiga viskas baigiasi… Tai šitokie yra mano Dzūkijos lobiai. Aš jaučiuosi šito sodžiaus, šitos aplinkumos žmogus. Jau kartais atrodo taip, kad ir nejauti, atvykęs esi ar ne, nes visas kaimo gyvenimas yra tavo gyvenimas, visos istorijos yra tavo, visos laidotuvės yra tavo… Pagaliau ta Zervynų kaimo tyla - ji yra pasakiška! Ir tos Zervynų kaimo moterys, kurios laiko visus namų ir kaimo kampus.
Rašytojo jau nebėra, tačiau tuščiame name kažkas lyg ir subrazdėjo. Iš verandos į mus, prieškalėdinius keliauninkus, žvilgčioja katinas. Lyg tą paneigiant į kiemą įburzgia automobilis - katino lankyti ar nebus atvykusi Juozo Apučio anūkė. Išeitų, jog tolokai nuo sostinės Dzūkijos nacionaliniame parke esančios senovinės Zervynos, kaip ir tolimas Vilniaus priemiestis.
Pajuokavau, o taip galėtų būti ir iš tikro. Nes senoviniame Zervynų kaime tikrųjų gyventojų gal jau reikėtų skaičiuoti ant rankos pirštų. Gal net ir aną katiną skaičiuojant. Dabar senąjį Zervynų kaimą jau reikėtų vadinti vasarotojų buveine. Dėl to širdies gal ir nereikėtų skaudinti.
„Kam čia turi galvą skaudėti, ar aš pavalgiusi, ar ne?“ - klausimu į pasiteiravimą (ar parduotuvė ant ratų Zervynose nebepasirodo?) atsako greitai septyniasdešimtmetį švęsianti Zervynų Birutė, net pykšteldama: „Važinėsis čia parduotuvė dėl kelių bobulių! Atvažiuoja sūnūs, visko atveža!“. Ir priduria, jog karvių, kiaulių, avių anei vištų niekas Zervynose nebeturintys.
Kaip ten bebuvę, tačiau mus, svečius nebuvėlius, senoji Zervynų gyventoja sutiko gražia nauja skarele pasidabinusi, nušvitusi, tarsi savųjų vaikų sulaukusi.
Pasak Rūtą Averkienę, kaimo moterys nuo seniausių laikų pirmą mėnesio sekmadienį rinkdavosi vis kitoje sodyboje, ten meldėsi ir kalbėjo rožinį. Pasidabinusios baltomis skarelėmis ir dar baltesnėmis prijuostėmis, jos dainuodavo autentiškas, jautriausias sielos stygas virpinančias dzūkiškas dainas, sutiko ir palydėjo kaimo svečius.