Paragių Dvaro Sodybos Istorija: Nuo Ivanauskų Giminės Ištakų Iki Lazdynų Pelėdos Memorialinio Muziejaus

Paragių dvaro sodyba - tai istorinė vieta, menanti ne tik bajorų Ivanauskų giminės gyvenimą, bet ir reikšmingą indėlį į lietuvių literatūrą, kurį įnešė seserys Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė, kūrusios Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Ši sodyba, išlikusi Akmenės rajone, yra svarbus kultūros paveldo objektas, liudijantis Lietuvos istorijos ir literatūros sąsajas.

Paragių dvaro sodyba.

Ivanauskų Giminės Istorija

Ivanauskų protėviai Paragiuose minimi jau nuo XVII amžiaus. Manoma, jog Ivanauskų giminė persikėlė iš dabartinės Baltarusijos ir įsikūrė Lietuvoje apie XVII amžiaus pradžią ar vidurį. Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas, Šiaulių apygardos bajorų vadovas, iš tėvų buvo paveldėjęs Meškių ir Paragių dvarus.

Paragių dvaro savininkas Nikodemas Ivanauskas ilgai buvo minimas tik kaip rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės, savo kūrybą skelbusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas. Tačiau N. Ivanausko būta ir gabaus bei darbštaus dailininko. Būtent dėl meninės kūrybos Nikodemo Ivanausko asmenybės šviesa prasismelkia ne tik pro Tryškių kapinių žemelę, bet ir pro dešimtmečių klodus, ji tyrinėjama, kaskart iš naujo atrandama.

Nikodemas Erazmas Ivanauskas: Dailininkas ir Dvarininkas

LTStraipsnis skatina dar sykį atsigręžti į praeitį ir prisiminti XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės Lietuvos profesionalųjį meną, supažindina su mažai žinomu dailininku dvarininku iš Paragių Nikodemu Erazmu Ivanausku. Straipsnyje siekiama patyrinėti dvaro statuso kaitą XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, nulemtą visuomenės demokratėjimo tendencijų, todėl nemažai dėmesio skiriama dvarininko gyvensenos, veiklos, estetinių idealų, išsilavinimo, tapatybės (lenkas ar lietuvis), pilietybės (Lenkijos ar Lietuvos) požiūrio į socialinius reiškinius klausimams.

Kol neaptikta tikslių duomenų, spėjama, kad Nikodemas Ivanauskas gimė Paragiuose 1844 metais. Buvo mokomas namuose, paskui baigė gimnaziją. Regis, dar jaunas dalyvavo 1863 m. sukilime - bet ne tiek iš įsitikinimų, kiek dėl asmeninių paskatų. Buvo pamilęs Karoliną Pečkevičiūtę, kurios tėvas buvo aktyvus sukilimo dalyvis, už tai sumokėjęs tremtimi į Sibirą ir dvaro konfiskavimu.

Dar gimnazijoje pasireiškė neeiliniai Nikodemo Ivanausko gebėjimai piešti, tačiau jis pakluso pareigai grįžti į tėviškę ir rūpintis gimtąja sodyba. Sukilimą numalšinus, Nikodemas Ivanauskas priverstas laikinai pasitraukti iš gimtinės, išvyksta į Peterburgą ir ten apie porą metų studijuoja Dailės akademijoje, tačiau jos nebaigia ir grįžęs veda, po metų, 1867 m. rugsėjo 28 d., susilaukia pirmosios dukters Sofijos.

Dar po metų šeima išnuomoja dvarą ir išvyksta į Miuncheną. Nikodemas Ivanauskas ten pradeda studijuoti Karališkojoje dailės akademijoje, atliekamu laiku gauna užsakymų retušuoti fotografijas, žmona mokėjo gražiai siuvinėti ir megzti, tad uždirbdavo atlikdama parduotuvių užsakymus. Pirmuosius trejetą metų nuomininkai reguliariai siųsdavo rentą. Tačiau ketvirtaisiais metais Paragiuose reikalai pašlijo, nutrūko nuomos pinigų srautas, prasidėjo bylinėjimasis teismuose.

Šeimai teko grįžti namo. Paragiuose Nikodemas Ivanauskas išvydo liūdną vaizdą: neseniai iš sudegusių rūmų perstatytas gyvenamasis namas buvo reikalingas didelio remonto, reikėjo keisti sienojus, perdengti stogą. Buvo iškirstas dvaro miškas. Tokiomis sąlygomis Paragiuose gyventi nebuvo įmanoma, Ivanauskai apsistojo Šiauliuose, čia jie 1872 m. birželio 1 d. susilaukė dukters Marijos, dar po ketverių metų - sūnaus Gustavo.

Sodybos remontas užtruko, tad šeima į Paragius grįžo tik 1881 ar 1882 metais. Vis dėlto Nikodemas Ivanauskas nepamišo tikrojo pašaukimo, matyt, rasdavo laiko ir tapybai, 1873 m. vieną paveikslą eksponavo Peterburgo dailės akademijoje, o 1876 m. parodoje Varšuvoje buvo eksponuojami prieš metus sukurti jo paveikslai „Sugrįžimas" ir „Tarp undinių". Penketas N. Ivanausko paveikslų buvo pristatomi 1904 m. parodoje Varšuvoje.

Po remonto, kuris buvo atliktas prastai, Paragiuose atsirado dirbtuvė pačiam dailininkui, kaimo žmonių vadinta „maliarne", joje dailininkas per dienas triūsdavo, kartkartėmis užsirūkydamas ilgą pypkę. Vėl teko imtis bažnyčių užsakymų - atnaujinti nuo amžiaus išblukusius paveikslus, piešti naujus, kurie nereikalavo kūrybiškumo, fantazijos polėkio.

Nors aktyviai visuomenės gyvenime ir politikoje nedalyvavo, 1905 m. buvo siunčiamas į Rusijos Dūmą. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido su abiem dukterimis Paragiuose, ilgainiui sumažėjo ir dvaro valdos, iš kadaise valdytų 300 hektarų beliko 105 hektarai.

Pasak bene nuosekliausiai N. Ivanausko palikimą tyrinėjančios V. Ščiglienės, įvairiuose Lietuvos muziejuose yra išlikę 19 bajorų kilmės provincijos dailininko Nikodemo Ivanausko kūrinių, tačiau keleto jam priskiriamų darbų autorystė ginčytina. 1940 m. dvarą nacionalizuojant, Paragiuose paimti tik 4 paveikslai, jų būta M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos fonduose, deja, iš čia paveikslai yra dingę.

Mirė Nikodemas Ivanauskas Paragiuose ir buvo palaidotas Tryškių kapinėse, šalia tėvo bei žmonos.

Jo šeimininkas Nikodemas Ivanauskas tapė paveikslus, lenkiškiems laikraščiams siuntinėjo prozos kūrinėlius, susirašinėjo su garsiomis to meto rašytojomis Eliza Ožeškova ir Marija Konopnicka, dukterims Sofijai Pšibiliauskienei ir Marijai Lastauskienei daug pasakojo apie kraštą ir sudėtingą šeimos istoriją.

Lazdynų Pelėda: Seserų Kūrybinis Palikimas

K. Kasakausko g. El. Akmenės rajone išlikusi sodyba yra Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasivadinusių seserų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (1867-1926) ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872-1957) tėviškė, kurioje rašytojos, manoma, sukūrė savo brandžiausius kūrinius - „Motulė paviliojo“, „Prie pat dvaro“ ir kitus.

Lazdynų Pelėda - unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės - Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė - XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje savo prozos kūrinius - apsakymus, apysakas, romanus - pasirašydavo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.

1882 metais ir atsikėlė abi rašytojos su tėvais. Šeimininkai čia įveisė sodą, iškasė tvenkinius, pasodino gėlynus. Tuomet sodyba atrodžiusi itin gražiai su įstiklinta mansarda, balkonu ir kitomis puošybos detalėmis.

Sofija Pšibiliauskienė rašyti pradėjo paraginta Povilo Višinskio, vėliau iš lenkų kalbos vertė ir sesers Marijos prozos kūrinius, kuriuos abi pasirašydavo bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Ištekėjusios seserys išvyko iš sodybos, sugrįžo pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Jau sirgdama džiova Sofija čia parašė paskutinę apysaką „Ponas Dramblevičius“.

Gyvenime abi seserys patyrė daug vargo, nepriteklių, nusivylimų, tad ir jų kūryboje apstu liūdesio, žmogaus gyvenimo tragizmo, netapusių realybe idealų ilgesio. Ryškią vietą seserų kūriniuose užima moters, siekiančios savarankiškumo ir gyvenimo pilnatvės, problematika, sveikos kaimo žmogaus prigimties stiprybės išaukštinimas. Tragišku akordu nuskamba žmogaus vienišumo, net artimiausių šeimos narių susvetimėjimo, ne savo vietoje atsidūrusio idealisto kūrėjo buities motyvai.

Marija Paragiuose išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo.

Geriausi Lazdynų Pelėdos kūriniai tapo lietuvių nacionalinės literatūros klasika.

Gyvendama iki II pasaulinio karo tėvų sodyboje Paragiuose, Marija Lastauskienė čia sukūrė Petrogrado prisiminimais bei įspūdžiais pagrįstus romanus „Šviesuliai ir šešėliai“, „Šiaurės sostinėje“ ir „Praeities šmėklos“.

Sofijai tuo metu buvo apie penkiolika metų, Marijai - dešimt. Lazdynų Pelėdos muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė pasakoja, kad mergaičių mama griežtai nurodydavo joms žaisti pavėsyje, kad bajoraitės išlaikytų blyškią veido odą, todėl seserys įsigudrindavo bėgti į mišką klausytis lakštingalų, o joms sugrįžus tėvas sakydavo: „Parskrenda mano pelėdos.“ Seserys naktimis bendraudavo su aplinkinių kaimų vaikais ir taip kurdavo savo socialinį lauką. Mergaites veikė tėčio intelektualus gyvenimas, bendravimas su kitais rašytojais, todėl netrukus ir pačios pradėjo rašyti.

Pasak S. Sakalauskienės, Sofija rašė lietuviškai. Nenuostabu, kad Sofijos Pšibiliauskienės kūryboje dauguma siužetų vyksta kaime, aprašomi kaimo žmonių, ūkininkų santykiai su bajorais. Tekstus apie didmiesčio įvykius veikiausiai rašė Marija, kuri nuo paauglystės gyveno Varšuvoje.

Mirė M. Lastauskienė 1957 m. liepos 19 d. Kaune.

Paragių dvaras, nors ir atspindi vidutinio dvarininko sodybą, tačiau kartu liudija ir sudėtingus iššūkius, užklupusius dvarininkus Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo. Vidutiniokams bajorams buvo ypač sudėtinga prisitaikyti prie pakitusios ūkininkavimo formos. Nepaisant to, mažesni naujieji dvaro rūmai nenutolo nuo Europoje vyravusių idėjų ir madų.

Lazdynų Pelėdos Memorialinis Muziejus

1966 m. birželio 18 d. restauruotame Paragių dvaro gyvenamojo namo pastate atidarytas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, kuriame eksponuojami rašytojų kūriniai, nuotraukos. Restauruota klėtelė, parke pastatyta scena, kurioje kasmet vyksta tarptautiniai mėgėjų teatrų spektakliai, koncertai.

Keičiantis politinėms santvarkoms, tuštėjant aplinkiniams kaimams, išliko 3,4 ha ploto Paragių sodyba. Dvaro čia būta nuo XIX a. pradžios, pastatus supo ūksmingas parkas.

Nors iš pirmo žvilgsnio dvaras atrodytų nedidukas, visgi Paragių žemės valda nemenka - 300 hektarų. Tačiau patys rūmai, kuriuos po gaisro XIX a. teko perstatyti ir atnaujinti, gerokai sumažėjo. Ilgainiui sodyba sumenko ir dėl dvaro šeimininko, dailininko Nikodemo Ivanausko nepatyrimo bei negebėjimo tvarkytis ūkyje.

Gyvenamojo namo dalyje ir mansardoje eksponuojamos nuotraukos, knygos, dokumentai, nušviečiantys Sofijos Ivanauskaitės - Pšibiliauskienės (1867-1926) ir Marijos Ivanauskaitės - Lastauskienės (1872-1957) gyvenimo ir kūrybos kelią. Muziejuje taip pat eksponuojamos rašytojų tėvo - Nikodemo Ivanausko (1839-1932) - tapytojo, profesionalaus dailininko paveikslų fotokopijos.

Kambariuose ir mansardoje yra išlikę ir restauruoti autentiški baldai, klėtelėje sukaupta senovinių buities rakandų.

Parko gilumoje prie vandens telkinio yra veikianti senovinė dūminė pirtelė, pastatyta 1927 metais.

Gyvenamąjį namą supa 3,4 ha senas, dar N.Ivanausko tėvų sodintas parkas, o alyvų ir jazminų krūmų apsuptyje stovi akmeninis stalas, prie kurio Sofija ir Marija rašė, svajojo. Parkas lankytojus pasitinka ir išlydi savo ramybe, paukščių įvairiausiomis trelėmis.

Muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai įvairių klasių moksleiviams garsiai skaitant Lazdynų Pelėdos kūrybą. Kasmet vyksta kūrybinės etnografinės, meninės stovyklos, minimi rašytojų gimtadieniai.

Be įvairių muziejaus organizuojamų edukacinių užsiėmimų, čia kasmet keisdami vienas kitą vyksta dailininkų pleneras "Nikodemo Ivanausko kelias" bei rašinių konkursas, skirtas pagerbti čia gyvenusias rašytojas.

Šiandien čia veikia Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

Dažnai daugiausia turistų ir keliautojų dėmesio susilaukia didikų giminių arba stambių bajorų statytos dvarų sodybos, o smulkesnių, vidutinių bajorų dvarai lieka nuošalyje. Nors ir kuklesni, vidutinių bajorų namai liudija svarbius istorijos momentus. Nors vidutiniai bajorai negalėjo sau leisti aukščiausios klasės kokybės, jie gyveno patogiai.

Akmenės rajono veiklaus jaunimo asociacija ,,Šiaudinukai,, liepos 12 dieną, tęsė savo projektą ,,Sveikame kūne - sveika siela!", ir šį kartą mes su vadove Jelena aplankėme Balsių stovyklą, kur mus šiltai priėmė stovyklos vadovai, o po to ir pats stovyklos savininkas Aloyzas Jarošaitis. Vadovai mus supažindino su Balsių stovykloje vyraujančiu gyvenimu, aprodė stovyklos aplinką. Smagiai praleidę laiką, skubėjome vykti į Lazdynų Pelėdos tėviškės dvaro sodybą. Paragių dvare mus svetingai pasitiko Janina Čibirienė ir Romanas Perminas. Jie supažindino mus su dvaro istorija, aprodė senovinę gryčią, pirtį, parką. Romanas Perminas mus supažindino su bičių gyvenimu, parodė, koks įdomus gali būti bitininko darbas. Janina Čibirienė mus pavaišino liepų arbata ir šviežiausiu bičių medumi. Šio penktadienio kelionės stotelė jaunimui suteikė daug žinių apie mus supančią senovę, apie dvarą, bites, stovyklas. Tai tik antroji mūsų stotelė, suteikianti tiek daug džiaugsmo, bet ji dar tikrai nesibaigia.

Architektūrinės Dvaro Ypatybės

Nors vidutiniai bajorai negalėjo sau leisti aukščiausios klasės kokybės, jie gyveno patogiai. Nors iš pirmo žvilgsnio dvaras atrodytų nedidukas, visgi Paragių žemės valda nemenka - 300 hektarų. Tačiau patys rūmai, kuriuos po gaisro XIX a. teko perstatyti ir atnaujinti, gerokai sumažėjo. Paragių dvaro pastatas, palyginti su smulkesnių bajorų arba valstiečių namais, gan nemažas - beveik 200 kvadratinių metrų ploto ir 10 metrų gylio. Tai šiek tiek didesnis, nei įprasta smulkiam bajorui, pastatas. Smulkūs bajorai paprastai tokio dydžio namų nestatydavo, ir juose retai kada galima rasti tokią patalpų išdėstymo struktūrą, dažniausiai nėra nei salono, nei valgomojo, juo labiau - bibliotekos.

Paragių dvaras. M. Daraškevičius pastebi, kad šių rūmų veranda apkalta lentelėmis, kurios žvelgiant iš tolo sudaro mūro įspūdį. Romantišką įvaizdį kuria ir mūrinę architektūrą primena anksčiau čia buvę, bet vėliau šiek tiek pakeisti arkiniai langai. Statant mūrinius rūmus nesunku įrengti tokios formos langus, tačiau medinėje architektūroje arkos forma nėra natūrali, nes paprastai perdengiama tiesiais rąstais. Tokio tipo formų galima matyti tiek einant iš įstiklintos verandos į prieškambarį, tiek antrame aukšte saukose. Tokie elementai parodo stilinę mūro architektūros įtaką medinei.

M. Daraškevičius atkreipia dėmesį, kad dvaro rūmų pastatas asimetriškas. Jo centrą išryškina XIX a. madinga įstiklinta veranda ir nedidelis namelis, iškeltas į viršų. XIX a. Lietuvos mediniuose dvaruose buvo įprastos išorinės langinės. Paragių dvare langinės įsprūdinės.

Klasicistiniams pastatams buvo būdingos kiek žemesnės lubos, tačiau XIX a. pabaigoje į madą sugrįžo aukštos. Todėl šiek tiek stebina tai, kad XIX a. pabaigoje atstatyti rūmai buvo palikti žemesnėmis lubomis.

Nors ceremoniali struktūra patalpų planavime išliko, dvaro viduje pastebima ir netipinių sprendimų. Pavyzdžiui, biblioteką dvare atstojo už šeimininko N.

Nusigyvenusiu bajoru vadintas dailininkas sugalvojo Paragiuose įkurti Veneciją - dvejus metus čia kasė kanalus ne vien romantiškai paplaukioti valtele su žmona, bet ir sausinti įvažiuojamąją alėją.

Paragių dvaras. Paragių dvaras. Paragių dvaras, nors ir atspindi vidutinio dvarininko sodybą, tačiau kartu liudija ir sudėtingus iššūkius, užklupusius dvarininkus Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo. Vidutiniokams bajorams buvo ypač sudėtinga prisitaikyti prie pakitusios ūkininkavimo formos. Nepaisant to, mažesni naujieji dvaro rūmai nenutolo nuo Europoje vyravusių idėjų ir madų.

Dvaro Interjeras

Paragių dvare jau pastebimos būdingos bajorams detalės - funkcinis kambarių suskirstymas, reprezentacinė dalis, apartamentai, išlaikoma ceremoniali struktūra, nors ne specialistui dabar gali būti sunku ją įžvelgti. Kairėje, saulėtoje dvaro pusėje, buvo sutelktos reprezentacinės patalpos. Iš stiklinės verandos patenkama į erdvų prieškambarį - pirmąją reprezentacinę patalpą. Prieškambario kairėje - salonas, apšviestas net keturių langų, atveriančių reprezentacinio kiemo ir iki šiol išlikusios įvažiavimo alėjos vaizdą. Dešiniau - gana nedidelis valgomojo kambarys, kuris prireikus galėjo atlikti ir salono funkciją. Kitoje valgomojo pusėje buvo durys, vedančios į galinę tarnų naudojamą priemenę, už kurios buvo virtuvė. Šiuose rūmuose virtuvė įrengta jau viduje. XIX a. pabaigoje atnaujinant dvarą buvo galima naudoti pažangesnes technologijas, todėl namas buvo pritaikytas šiam laikmečiui ir neatsiliko nuo madų. Tai nedidelis namo planas su trimis reprezentacinėmis patalpomis - prieškambariu, salonu ir valgomuoju.

M. Architektūros istorikas sako, kad apie Paragių rūmų interjerą kalbėti sunku, nes nėra išlikusių nuotraukų, tačiau iš palikuonių atsiminimų galima teigti, jog namų interjeras buvo tipinis XIX a. - juose nuotaiką kūrė augalai, kurie užvaldė to meto dvarų interjerus. Nors buvo auginamos paprastos gėlės, jos turėjo savo vietą prie langų įrengtose specialiose pakylose. Didesnės gėlės buvo statomos ant postamentų.

Dabartinė Būklė

Šį pavasarį ketinama medinį dvaro ansamblį restauruoti. Bus tvarkomas ponų namas, klėtis, pirtelė, daržinė. Tiesa, dėl lėšų trūkumo nepavyks atstatyti kumetyno ir prieš 9 metus sudegusio klojimo. Restauravimo darbai kainuos beveik milijoną litų.

Šiandien čia veikia Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

Paragių dvaro pastatas, palyginti su smulkesnių bajorų arba valstiečių namais, gan nemažas - beveik 200 kvadratinių metrų ploto ir 10 metrų gylio. Tai šiek tiek didesnis, nei įprasta smulkiam bajorui, pastatas.

Nors ir kuklesni, vidutinių bajorų namai liudija svarbius istorijos momentus.

Paragių dvaro sodyba - tai ne tik architektūros paminklas, bet ir svarbus kultūros židinys, saugantis atminimą apie Ivanauskų giminę ir Lazdynų Pelėdos kūrybą. Ši vieta liudija Lietuvos istorijos, literatūros ir meno sąsajas, kviečia lankytojus susipažinti su praeities dvasia ir kultūros paveldu.

Lankytojų patogumui pateikiama trumpa informacija apie muziejų:

tags: #paragiu #dvaro #sodyba