Pamūšis niekada nebuvo didelis, tačiau ypač mielas iš čia kilusiems gamtos gėrybėmis, pratekančios Mūšos kaimynyste.
Dokumentinė apybraiža „Pro atkeltus laiko vartus“ knygoje užima maždaug tris dešimtys puslapių, kurią, kaip ir eilėraščius, kompiuteriu surinko autorės anūkai Domantas ir Kasparas. Ji pati - Gražina Blinkinienė - rašo ranka.
Kaimo Istorijos Fragmentai
„Apie atkurtą Lietuvos valstybę, apie pradžios sunkumus ir džiaugsmus, apie savo kaimo džiaugsmus ir bėdas daug pasakojo tėvukas Benediktas Bračas. Jis gimęs 1898 metais Joniškio rajono Stanelių kaime.
Anksti mirė jo tėvas, trys broliai ir sesuo anksti išaugo iš vaikystės rūbo ir išėjo piemenauti. Pas ūkininkus jie dirbo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo - 1918 metų. Tėvukas pasiprašė savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dėl kojos traumos jį paskyrė į lauko virtuvę. Be to, tėvukas grojo orkestre. Labai didžiavosi, kad po tarnybos vadovybė įrašė jį į eilę skirti kariams savanoriams žemės.
Visą gyvenimą išsaugojo meilę ir pagarbą nepriklausomai Lietuvai. Apie ikikarinį laikotarpį, karo metų įvykius kai kuriais prisiminimais dalijosi ir mama - Pranutė Brazytė-Bračienė. Visai neseniai mane likimas suvedė su buvusia Pamūšio kaimo gyventoja, buvusia tremtine Liucija Karčiauskaite-Navickiene. Jos dėka man pavyko sujungti kai kurias tarpusavyje susijusias gyvenimo ir mano artimųjų bei įvykių detales. Tuo pasakojimu nesiekiu nieko nei kaltinti, nei teisinti, nei daryti išvadų. Tokių kaimų Lietuvoje buvo tūkstančiai.
„Pamūšio kaime, kiek pamenu, buvo septynios ar aštuonios sodybos (knygoje minimi 8 asmenys, gavę žemės iš nusavinto grafo G. Naryškino valdyto turto - aut. past.). Po karo išvežė dvi šeimas į Sibirą, viena išsikėlė į Žagarę, kažkas išvyko į Latviją gyventi, kai kurie žuvo pokario partizaninėse kovose. Ilgiausiai išsilaikė senbuviai: Braziai, Giedraičiai, Vilčiauskai.
Po truputį ir iš likusių viensėdžių žmonės išsikėlė į gyvenvietes. Ir išsivaikščiojo kaimas“, - į kelis sakinius Pamūšio istoriją sudeda knygos autorė.
Dantų Palivarkas ir Pirmieji Gyventojai
G. Blinkinienė knygoje rašo, kad Pamūšio kaimo teritorija kadaise vadinta Dantais. Tai buvęs carinės Rusijos imperijos didiko, jau minėto Georgijaus Naryškino palivarkas su apvaliai tašyto akmens arklidėmis, klėtimi, kitais pastatais, didingu sodu. Kilus neramumams Rusijoje ir pasaulyje, G. Naryškinas savo valdas pardavė būsimo Pamūšio kaimo pirmajam gyventojui Izidoriui Karčiauskui. Po Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo atsitiktinė kulka nutraukė jo gyvybę. Likusi našlė Marija ūkį atidavė sūnui Jurgiui.
Apybraižos autorė rašo apie įprastus darbus, vaikų auginimą, apie tai, kiek džiaugsmo mažiesiems suteikdavusi iš beržo ar klevo leidžiama sula. Gražų, nors ir sunkiais kaimo darbais nuspalvintą, gyvenimą, kai kuriems sujaukė pokario laikai, kai dalis šaukiamojo amžiaus jaunuolių pasitraukė į miškus, kiti buvo išvežti į Sibirą.
DIDŽIAUSI LIETUVOS "PATRIOTAI" RUSIŠKOM PAVARDĖM?! DEKONSTRUOJAM MELAGYSTES!
Tremties Metai ir Sugrįžimas
Tremties neišvengė ir Gražinos Brazytės-Blinkinienės šeima. Jai tebuvo devyni mėnesiai, kai 1948 metų gegužę buvo išvežti į Buriatiją, kur pateko į Chorinsko rajono kirtavietę. Vyrai pjovė medžius, traukė juos arkliais, moteris genėjo šakas, rinko pušų sakus. Po dešimties metų šeimai grįžus iš tremties tėviškėje iš sodybos bebuvo likę tik pamatai, tad apsistojo pas močiutę.
Ir vėl užklupo neganda. Iš nesandaraus kamino kepant duoną ant šiaudinio stogo užkrito žiežirba ir šeima liko be namų. „Buvo labai gaila tėčio. Toks sudėtingas jo gyvenimas. Kai vėliau jau kitur gyvenome, vis nueidavome su juo į buvusią sodybą. Atsisėdęs ant pamato jis ilgai rymodavo. Ten dar žolę šienui išsipjaudavo, niekas nieko nesakė“, - mena G. Blinkinienė.
„Mane visą laiką traukė senovė, tautosaka, senos dainos. Nesinori, kad tai išnyktų. Tad ir dirbdama 38-erius metus vaikų darželio auklėtoja su jais rengdavau įvairias programas, kur pritaikydavau savo užrašytus žaidimus, patarles, mįsles. Ir savo gimtojo kaimo istoriją jaučiau pareigą surašyti, kiek sugebu.
Kultūrinis Paveldas ir Dvarų Istorijos
Kruopiuose (Akmenės rajonas) gyvenanti Gražina Blinkinienė nuo jaunų dienų mėgo literatūrą, rašė eiles. Literatė priklauso Nepriklausomų rašytojų sąjungai. Moteris jau išleido keturias savo kūrybos knygas.
Tęsiame vienos dienos keliones. Pakruojo krašto istorinius parkus A. „Laikas negailestingas parkų paveldui, o valstybės kultūros politika jį paliko likimo valiai“, - skaudžią tiesą pastebi A.Šaulys.
Pavėzgių Dvarelis
A. Nepasiekę sankryžos Radviliškis - Stačiūnai, sukame į kairę. Sustojame netoli senos mūrinės koplytėlės su Marijos skulptūrėle, po didžiule tuopa su drevėmis. Pasukame į dvarelį. Jis statytas 19 a. pabaigoje, išliko 11 medinių pastatų. „Lietuvoje yra ne tik Rumšiškės, - apie Pavėzgių dvarelio unikalumą kalba tyrinėtojas.
„Istorinių faktų apie dvarą išliko nedaug. 19 a. pabaigoje dvaras priklausė Adolfui Landsbergiui, o nuo 1935-ųjų - jo savininkas buvo Antano Smetonos adjutantas Tadas Šakmanas, - istoriją primena senuosius parkus Pakruojo rajone išbraidęs tyrinėtojas. Šiandien medinis centrinis dvaro pastatas - tuščias.
Vaikštome po sodybą, brisdami neišmindytą, iki pažastų suaugusią žolę. Aplink - nė gyvos dvasios. A. Šaulys pataria atkreipti dėmesį į liepas, augančias eilėmis. Gyvenamojo namo rytinėje pusėje, netoli seno baltažiedės robinijos krūmo, parko puošmena - balto angelo skulptūra.
Impolės Dvarelis
Impolės dvarelis, stovintis ant paties Mūšos kranto, nuo Pakruojo nutolęs per 10 kilometrų, važiuojant keliu Pakruojis - Linkuva. Šis pastatas ir kluonas buvo dvaro reprezentaciniai statiniai, šalia liepų alėjos, vedančios prie centrinio dviejų aukštų dvaro rūmo.
„Dvaras minimas nuo 1826-ųjų, tarpukariu jį buvo nusipirkęs Miškų departamento direktorius Medardas Bagdonavičius. „Šiam dvaro kompleksui pasisekė labiausiai, - šypsosi parkų tyrinėtojas. Čia lankytojus pasitinka gražiai prižiūrima ir tvarkoma aplinka, o netrukus pasirodo ir dvarelio savininkai Saulius ir Daiva Laurikiečiai.
„Liepų alėja sensta, keli medžiai jau buvo išpuvę. Kad griūdami nesuknežintų kluono, turėjome juos nupjauti, todėl vienoje pusėje alėja trumpesnė. Tarp likusių liepų pasodinome jaunų, kad senosioms mirus šios jas pakeistų.
A. Šaulio teigimu, žvelgiant į medžius ir istorinius šaltinius apie dvarų savininkus, galima atkurti parkų istoriją, nustatyti, ką kuris savininkas juose keitė. „Bandėme išgelbėti vėtros išverstą geltonąją pušį, - pasakoja ponas Saulius. - Jos spygliai augo po tris iš pumpuro, buvo per plaštaką ilgio, o žievė kvepėjo apelsinais.
Pamūšio II Dvarvietė
A. Iš Impolės, išvažiavę į Pakruojo-Linkuvos kelią, gal už kilometro vėl sukame į dešinę. Šiuo keliu, apaugusiu senais šimtamečiais medžiais, pasiekiame Pamūšio II dvarvietę ir čia išlikusio parko dalį, užimančią beveik dviejų hektarų plotą.
„Pamūšio II dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1599 metų. Šio dvaro sodybos teritorijos plotas daugiau kaip 45 hektarai, tačiau ir šie faktai sodybvietei išsaugoti yra bereikšmiai. Šis parkas, kaip ir jau aplankytieji, įtrauktas į Kultūros vertybių registro laikinąją apskaitą, užfiksuotas, paliktas mirti.
Čia gyvenantis Romas Kirdeikis veda į parką, kuriame aptinkame senų, gal šimto metų sulaukusių liepų alėjas, visą parko plotą skaidančias į kelias stačiakampio formos teritorijas. Parku ir dvarviete, anot R.Kirdeikio, niekas nesidomi.
Dovydiškių Dvaro Parkas
Dovydiškių parkas slepia paslaptįĮspūdingas Dovydiškių dvaro parkas yra 3 kilometrai už Linkuvos, važiuojant keliu Linkuva - Vaškai, kairėje kelio pusėje. Iš sodybvietės medžių amžiaus A. Istoriniuose šaltiniuose A.Šaulys aptiko informacijos, kad pas tuometinį dvaro savininką J.D.Radeną nuo 1841 metų tarnavo girininkas.
Kanalas kerta pagrindinį kelią į dvarą, čia buvęs pakeliamas tiltelis, kanalu plaukiodavo ponų valtelės. A. Ant jo šlaitų kas keli metrai - didžiuliai ąžuolai. „Lietuvos kultūrinis kraštovaizdis niekam nerūpi. Taip miršta istoriniai parkai ne tik Pakruojo rajone.
Anot A.Šaulio, Lietuvoje į Kultūros vertybių sąrašą 2004-aisiais buvo įtraukta 815 dvarų. „Susirūpinti verčia faktas, kad Pakruojo rajone per pastaruosius dvidešimt metų sunyko ir buvo išbraukti iš laikinosios apskaitos sąrašo 20 procentų dvarų. Šiuo metu rajono teritorijoje yra 16 dvarų.
Ketinantiems tęsti kelionių maršrutą per istorinius dvarų parkus, A. Nuo čia grįžti į Šiaulius galima ir per Joniškį.