Paliūniškio dvaro sodyba Panevėžio rajone - tai senų laikų dvasios ir šiuolaikinio komforto derinys. Paliuniškio dvaro istorija siekia net 1593 metus. Senovėje nuo Nevėžio iki pat Livonijos sienos tesėsi milžiniškos girios priklausę Lietuvos valdovams. 1593 metais Varšuvos seimas pavedė šiuos plotus valdyti Žygimanto Augusto žmonai Onai Austrijietei.
Panevėžio rajonas Lietuvos žemėlapyje
Gamtos grožis šalia Lėvens upės Paliūniškyje liudija, kad dvarui čia buvo gera vieta. Jis buvo pažangiausias, čia jau prieš 200 metų lydyta geležis. Tačiau laikai keitėsi, ir paskutinis šio dvaro ponas prieš mirtį sovietmečiu jautėsi labai dėkingas savo buvusiems samdiniams, šelpusiems jį duonos kąsniu. Dvaro, teisybė, jau seniai nėra.
Kai panevėžiečiai pirko apleistą sklypą, jis net nebuvo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Statiniai buvo mažai naudoti, jie iškilo sovietmečio pabaigoje. Valgykla metus kitus veikė, bet parduotuvės net nespėta atidaryti.
Dvaro savininkai ir jų gyvenimas
„Močiutės džiaugėsi, kad atnaujinam dvarvietę, jos pasakojo, kad dvaras buvęs medinis, kuklus, o ponas neišpuikęs. Ir iš tiesų, rusai dvarininko nelietė. Bet ne tik todėl, kad šis spėjo atsikratyti turto. Ž.Malinskas, kad ir nebebūdamas šeimininku, ir toliau gyveno dvare, o mirė karo pabaigoje.
Apsišvietęs ir pažangiai mąstantis Ž.Malinskas gražiausiais savo dvaro laikais ir mokyklą laikė dvare, vėliau skyrė žemės naujos mokyklos statybai Bernotų kaime. Senoji medinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojai, sudegė sovietmečiu. Gatvė, kur yra dvaro kapai ir likusi ūksminga, mokyklon vedusi medžių alėja, šiandien vadinama Ž.Malinsko vardu. Dvaro kapinių vietoje dangun stiebiasi aukštos pušys, kapavietės susilyginusios su žeme, cementiniu antkapiu pažymėta tik Ž.Malinsko kapo vieta.
I.Juozapavičienei dėdienė pasakojo, kad paskutiniais metais kas tik galėdavo nešdavo senajam ponui valgyti - ligonis nebepajėgė savimi pasirūpinti. „Ji buvo labai gera aplinkiniams, bet negailestinga sau: gal iš vienišumo įjunko į alkoholį. Testamentu paveldėjusi dvarą Marytė dvarininke netapo: ji sunkiai dirbo, pati pasikraudavo bidonus pieno ir arkliais vežė į Panevėžį. Kartu iš Paliūniškio vaikams, kurie mokėsi mieste, nuveždavo tėvų įdėto maisto. Gautą turtą sovietai pokariu iš Marytės atėmė, visus dvaro pastatus nacionalizavo.
„Marytė nieko neturėjo, tik veislinį kuilį ir eržilą - tiek iš dvaro jai teliko. Didžiulei medinei trobai verkiant reikėjo remonto, kolūkis šiek tiek aplopė stogą ir čia padarė kultūros namus. „Man Marytė pasakojo, kad prieš karą visos dvaro daržinės buvo pilnos raudonų plytų, ponas ruošėsi statyti naują - mūrinį dvaro rūmą. Keista, bet niekas iš paliūniškiečių tiksliai nepamena, kada nugriautas pagrindinis dvaro pastatas.
„Kultūros namai iškilo prabangūs, su vitražais, bet veikė metus, ir viskas. Nuotraukas, kuriose dvaras dar stovi, o paskui pusė jau nugriauta, mums parodė 90 metų paliūniškietė Stasė Gabrienė. Iš to laiko senolei labiausiai įstrigo ne buvusios šventės, o saugumo areštai. Pirmą kartą ją mašinon įgrūdo ir išsigabeno į Panevėžį po eilinių jaunimo šokių.
„Mane tardė dėl mokytojos Paulinos Juodikienės. Klausinėjo, ką su ja šnekam. Paskui sužinojau, kad tuo metu ir ją buvo areštavę, mat ji laiške draugei buvo parašiusi, jog ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva. Saugumiečiai S.Gabrienę paleido vidurnaktį. Tiesiog išmetė į gatvę.
S.Gabrienė dar parodo ir Pirmojo pasaulinio karo kapines dvarvietės pašonėje. Žuvusius rusų ir vokiečių karius laidojo gretimo kaimo kapinaitėse, o čia atgulė karo ligoninėje nuo žaizdų mirusios aukos. Sovietmečiu tokios vandalizmo apraiškos buvo įprastos: per žmonių kaulus tiesti keliai, statyti gyvenamieji kvartalai.
Dvaro gyvenimas ir ūkis
Sakoma, kad dvare tarnavusių samdinių nei ponai, nei kaimiečiai nevadino kumečiais, šaukė dvariokais. Dvaro kieme stovėjo labai aukštas svirnas, buvo didelės daržinės ir klojimas. Plytinė buvo už Paliūniškio miško. Plytas gamino dvariokai ir samdyti darbininkai. Ją gamino iš pelkių ir dirvų geležies rūdos. Kad išgautų geležį, reikėjo iš rūdos pašalinti priemaišas: plauti, džiovinti, smulkinti, apdeginti. Procesui naudotos specialios krosnelės rudnios. XIX amžiuje dvare veikė alaus darykla, gelumbės fabrikas, lentpjūvė, vandens malūnas.
Šiandien Panevėžio kraštotyros muziejuje vyksta 18-oji istorinė konferencija „Iš Panevėžio praeities: dvarų kultūros atodangos“. Panevėžio kraštotyros muziejuje (Vasario 16-osios g. Dr. Gintautas Sliesoriūnas (Lietuvos istorijos institutas), išanalizavęs 1690 m. Dr. Jolita Sarcevičienė (Lietuvos istorijos institutas), remdamasi Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos (1689-1739) dienoraščiu, smulkiai fiksuojančiu 1722-1733 m. Dr. Arūnas Astramskas (Panevėžio kraštotyros muziejus) gvildens dvarininkų viešosios veiklos formas XX a. pradžioje Panevėžio apskrityje. Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė (Nacionalinis M. K.
Dar ir dabar galite pamatyti senosios dvaro sodybos fragmentus ir pasivaikščioti po įspūdingą parką, kuriame auga reti sidabriniai klevai. Jūsų ypatingai šventei siūlome romantišką aplinką ir ypatingą aurą. Paliūniškio dvaro sodyba Panevėžio rajone kviečia vieną svarbiausių gyvenimo švenčių - vestuves, švęsti pas mus.
Paliūniškio dvaro sodyba šiandien
Mes galime pasiūlyti savo sodybos nuomą. Tai dviejų aukštų jaukiai įrengtas pastatas. Taip pat yra pirtis, baseinas.
Informacija atnaujinta: 2017-11-07.
tags: #paliuniskio #dvaro #sodyb