Palėvenės Dvaro Sodyba: Istorija, Paveldas ir Atgimimas

Kupiškio rajone esantis Palėvenės vienuolynas ilgus šimtmečius garsėjo kaip Šiaurės Lietuvos kultūros ir švietimo židinys. Deja, istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad jis daugelį metų stovėjo apleistas. Tačiau tarsi Feniksas iš pelenų prisikėlė ir Palėvenės dvaras - didikų Komarų tėvonija.

Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčia

Komarų Giminės Įsikūrimas Palėvenėje

Sekančių kartų palikuonis Mykolas Komaras, Vandeno vaiskis jau 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare (tuometinėje Ukmergės apskrityje). Vėliau Komaro Zabožinskio Vladimiro sūnus Motiejus - Karališkasis dvariškis, pasiėmęs savo dalį, išsikėlė į Lietuvą. Tiksli data nėra žinoma, tačiau rašoma, kad Motiejaus proanūkis Jeronimas 1661 m.

Po Mykolo Komaro mirties našlė Kotryna Komarienė 1703m. 1708 m. broliai Mikalojus Komaras - Ukmergės ir Upytės pav. Kardininkas ir Andrius Komaras - Bernatonių seniūnas surašė raštą, kuriuo pasidalino Palėvenės dvarą į dvi lygias dalis. Į lygias dalis buvo padalinta dvaro ariama ir neariama žemė, miškas, pievos, valstiečių gyvenvietės ir dvarui priklausę Žižmariškio, Radžiūnų, Padvarininkų, Ožkinių, Maugarų, Gorupės, Slabados kaimai. Pačia sodyba buvo nutarta naudotis bendrai.

Dvaro sodyboje tuo metu stovėjo rezidentiniai gyvenamieji pastatai, bravoras su pirtimi, tvartas, javų džiovykla, kluonas, šieno daržinės. Komarai toliau plėtė dvarą. Pirkdami naujas žemes. Kai kurias žemes jie valdė užstato teisėmis. Žemutinės Palėvenės dvarą iki pat mirties (1732 m.) valdė Andrius Komaras. 1740 m. Po nejudamo turto dalybų 1743 m. Antanas Komaras - Ukmergės pavieto Kardininkas buvo vedęs I.Stankevičiūtę, o po jos mirties vedė Sofiją Korf. 1798 m. Sofija Komarienė jau buvo našlė ir valdė Palėvenės dvarą.

Palėvenės Vienuolyno Istorija

Palėvenės vienuolyno istorija pradedama skaičiuoti nuo 1676 m., kuomet Lauryno Mykolo Počobuto-Odlanickio ir jo žmonos Marijonos iš Siesickių giminės finansiškai remiami čia apsigyveno pirmieji dominikonų vienuoliai. Iškilęs vienuolyno ansamblis išties susidėjo iš daugybės įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių. Mūsų dienas pasiekė tik mūriniai trobesiai: arklidės su vežimine, svirnas su malūnu, lavoninė, tvora su įvažiavimo vartais ir namas, kuriame gyveno vienuoliai. Pastarasis - netaisyklingos „P“ raidės formos, dviejų aukštų. Pirmajame kažkada būta dominikonų celių, svetainės, refektoriaus, buitinių patalpų. Atlikti tyrimai atskleidė, jog pirmojo aukšto sienos buvo gausiai polichromuotos. Išliko XVIII a.

Vėliau, neilgo vienuolynas virtu tikru švietimo centru aplinkiniams gyventojams: XVIII - XIX amžiuose čia veikė mokykla, kurioje žinių sėmėsi ir vienuoliai novacijai, ir religiniu keliu nesukantis vietos jaunimas. Besimokantieji galėjo naudotis turtinga vienuolyno biblioteka, skaičiavusia tūkstančius knygų, tarp kurių būta tikrai senų leidinių. 1753 metais šiame vienuolyne buvo pakrikštytas Laurynas Stuoka - Gucevičius, vėliau Lietuvai sukūręs didingų pastatų. Šį faktą liudija prie pastato sienos pritvirtinta informacinė lenta.

Archyvinė medžiaga skelbia, jog šis vienuolynas priklausė dominikonų brolijai, o dominikonai, kaip visi žinome, visuomet rūpindavosi šviesti liaudį. Palėvenėje pastoviai gyvendavo nuo 15 iki 20 vienuolių, daug nuveikdavusių apylinkės gyventojų labui. Šios datos rodo, kad Palėvenės vienuolynui pasisekė išvengti po 1831 metų sukilimo vykusių represijų. Deja, ši sėkmė netruko ilgai.

Už bendravimą su 1863 metų sukilimo dalyviais Kauno gubernatorius įsakė uždaryti šį vienuolyną, o jame gyvenusius 20 dominikonų išskirstyti po kitus vienuolynus. Pastoracinei veiklai bažnyčioje buvo palikti tik du vienuoliai. Likęs be rūpestingų vienuolių priežiūros, vienuolyno ansamblis ėmė nykti tiesiog akyse. Ypač daug žalos jam padarė sovietmetis, kuomet dominikonams kažkada priklausę pastatai buvo įtraukti į kolūkio nuosavybę.

Naujoji valdžia paskubėjo juos paversti sandėliais, grūdų saugyklomis, butais kolūkiečiams. Čia įsikūrė ir kolūkio kontora, o seniausioje vienuolyno dalyje, antrame aukšte nuo Lėvenį upės esančioje salėje vykdavo jaunimo šokiai ir kino seansai. Aplaidumas baigėsi nelaime: 1995 metų liepos 10-ąją vienuolyne kilo didelis gaisras, kurio metu liepsnos persikėlė ir į bažnyčią. Visiškai supleškėjo vienuolyno ir bažnyčios stogai, suskeldėjo sienos. Abiejų pastatų stogus pavyko uždengti, tačiau rimtesniu remontu nieks nesirūpino.

Apskritai sovietiniais laikais sunyko vienuolyno architektūra: nebeliko autentiškų krosnių, durų, langų, grindų, o perdažant sienas, sunaikinta autentiška interjero polichromija. Planinės statinio struktūros buvo pakeistos: atsirado naujos pertvaros ir angos, vieni langai ir durys buvo iškirsti, o kiti - užmūryti. Buvusio vienuolyno dvasingos aplinkos nebeliko.

Dvaro Gyvavimas XIX - XX Amžiais

1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai. XIX a. pab. - XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties Palėvenės dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Komarui (1884 m. - 1962 m.) - paskutiniam šio dvaro savininkui.

Bogdanas Komaras: Paskutinis Dvaro Šeimininkas

Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Marija Rostropovič (herbo Bogorya) mirė 1910 m. Antrą kartą Bogdanas vedė Kseniją Katalymovą (1893 - 1983 m. m.) Piotro Ivanovičiaus Katalymovo (Vilniaus universiteto ūkvedžio) ir Emilijos Grigorjevnos Šaidickajos dukrą. Bogdanas Komaras buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio technikos mokyklą ir Krokuvos Jogailos Universiteto agronomijos fakultetą. Ksenija ir Bogdanas užaugino dvi dukras Ireną ir Mariją bei įdukrą Jadvygą.

Kaip pasakojo teta Irena, gyvenanti Lenkijoje, Palėvenės dvare nuolat buvo pilna svečių. Bendros medžioklės, įvairios šventės čia sutraukdavo daug giminų ir draugų. Buvo laikomasi tradicijų. Jubiliejinių ar šiaip iškilmingų pobuvių metu vyrai vilkėdavo frakus. Baltos pirštinės, balti šalikai bei cilinderiai buvo privalomu akcentu. Moterims - ilgos balinės suknelės, iki alkūnių baltos be pirštelių pirštinaitės (kad matytūsi pirštus puošiantys žiedai). Grodavo orkestras. Ryškesnių švenčių metu atskiros vaišės ir muzika buvo ir dvaro tarnams.

Mylimiausias Bogdano laisvalaikio praleidimas buvo medžioklė. Jam talkino mylimi šunys „Peteris“ ir „Falia“. Būnant namuose nuolat ant peties tupėdavo beždžionėlė „Liata“. Daug keliavo po užsienio šalis.

1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa kas vertinga buvo išgrobta, niokojama tai kas buvo kuriama šimtmečius. Bogdanas Komaras dar kurį laiką gyveno malūnininko namelyje, dažną naktį slapstėsi pas kaimynus.

Palėvenės Dvaro Atgimimas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Palėvenės vienuolyno ansamblis perėjo Kupiškio rajono savivaldybės žinion. Naujieji šeimininkai susirūpino griūvančiu kultūros paveldu. Restauruotas šv. Jo būklė pripažinta avarine: pastatui buvo labai pakenkusi drėgmė ir tirpios druskos.

Sienos buvo pilnos plyšių, jų tinkas iškritęs arba atsiknojęs. Pro žiojėjančius plyšius lijo ir snigo, o drėgmė juk negailestingai ardo mūrą. Stogas jau buvo prakiuręs, ir pro jo kiaurymes patenkantys krituliai gadino perdangas. Kultūros infrastruktūros centro užsakymu buvo sutvirtintos pastato sienos, restauruotas fasado mūras, užtaisyti jame esantys plyšiai.

Atstatytas autentiškas fasadų tinkas, sutvarkyti karnizai, angos, atkurti dekoratyviniai elementai. Tvarkant naudotasi pažangiausiomis statybinėmis technologijomis. Pavyzdžiui, siekiant kuo patikimiau apsaugoti statinį, įrengta naujausia kritulių surinkimo sistema, restauruotas rūsio sienų ir skliautų mūras, pasirūpinta atkurti medines perdangas.

1992 m. dvaras sugrąžintas B. Komaro anūkei Nijolei Marijai Milaknienei. Su vyru Algirdu moteris gyveno Panevėžyje. Ji tvirtino, kad visada domėjosi savo šeimos istorija.

„Senelis Bogdanas Komaras dažnai kalbėdavo, kad yra tokia Palėvenė, kuri mums grįš. Taip ir atsitiko. Vaizdas, kurį tąsyk rado, pasak N. M. Milaknienės, buvo baisus - viskas apžėlę, apaugę krūmais. Pradėjome po truputį tvarkytis, ilgą laiką tai ir darėme, važinėdavome iš Panevėžio, žiemą - tik retkarčiais, o vasaromis įsikurdavome priestatėlyje, ledainėje. Reikėjo ir aplinką tvarkyti, ir parką. Paskui, prieš 12 metų, nusprendėme su vyru čia apsigyventi.

Nijolė Marija sakė, kad santaupų neturėjo, tad pardavę mišką už gautus pinigus įsirengė buvusios pieninės antrą aukštą. Vyriausiai anūkei Gretai rengiantis tekėti, nuspręsta šventę surengti ne kur kitur, o Palėvenės dvare. Vaizdas toli gražu nebuvo toks, koks yra šiandien, viskas priminė kolūkinius laikus - dvaro salė iki pusės buvo išdažyta aliejiniais dažais, pilna senų baldų. Vyriausias Nijolės Marijos sūnus Egidijus, Gretos tėtis, kibo į darbus ir per kelis mėnesius dvi patalpas suremontavo.

„Tai buvo spyris. Nuo tada pradėjome judinti visas centrinių dvaro rūmų patalpas. Reikėjo keisti grindis, nes po rūmais yra rūsys, tad grindys buvo supūdytos, viską lupome, liejome monolitą. Darbo buvo daug. Padėjo abu sūnūs - Egidijus ir Mindaugas, nuolat triūsė vyras. Dabar sutvarkyta gyvenamoji rūmų dalis - penki kambariai, dvi salės, virtuvė, likusi tik viena patalpa, bandysime antrame aukšte rengti miegamuosius. Bet visa tai reikalauja be galo didelių investicijų, po truputį pataupydami kasmet kažką sutvarkome ir atnaujiname dvarą. Būtinai reikia tvarkyti ir griūvančius dvaro rūmų bokštus. Esame priversti užsiimti turizmu, nuoma, kad gautume pajamų remontui“, - pasakojo N. M.

Ji užaugino tris vaikus - du sūnus ir dukrą Inesą, bet, anot pašnekovės, daugiausia savo triūso ir sumanymų, rekonstruojant dvarą, yra įdėjęs sūnus Egidijus. „Jam tai patinka, jaučia malonumą tuo užsiimdamas.

Dvaro pastatai, plačiai išsimėtę slėnyje - architektūros paminklas. Šalia arklidžių su unikaliom dolomito kolonom - vienintelis Kupiškio rajone geologinis paminklas - dolomitų atodanga. Parke tvorele aptvertas siūruoja vienas iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių - gamtos paminklas.

Šeimininkė rodo išlikusį šeimos albumą. Koks laimingas gyvenimas jame užfiksuotas! Nuotraukose - Komarų giminės susibūrimai, šventės, draugų viešnagės… Štai kaip didingai kažkada atrodė dvaro rūmai, kokia išpuoselėta aplinka juos supo! Skaudi šio dvaro istorija, ir jo paveldėtojai Nijolei Marijai Milaknienei nelengva ją prisiminti.

„Iš pradžių namą aptvarkėme tiek, kad būtų galima žmogui užeiti. Visa aplinka buvo apaugusi kiečiais, dilgėlėmis, sąvašynais, parkas be galo apleistas… Dirbome, dirbome, dirbome… Visus savaitgalius, visas atostogas. Iš pradžių į šį kaimą važinėjome iš Panevėžio, o vėliau nutarėm persikelti čia. Dabartinė aplinka - daugiau kaip trisdešimties metų tvarkymosi rezultatas. O darbų pabaigos nematyti. Dvaro atkūrimas reikalauja daugybės lėšų, taigi tai, ko nepadarysime mes, tęs mūsų vaikaičiai.

Dvare virte verda gyvenimas - čionai nuolat atvyksta ekskursijos, vyksta dailininkų plenerai, kūrybinių darbuotojų stovyklos. Atskirų įmonių vadovybės dvaro rūmų patalpas išsinuomoja įvairiems seminarams, sąskrydžiams, šventėms. Gal tas šurmulys šeimininkus kiek ir vargina, bet prie dvaro išlaikymo tikrai prisideda. Komarai niekada negyveno užsisklendę, čia visuomet būdavo svečių. Remiantis senųjų vietos gyventojų prisiminimais, dvare švęstos įvairios šventės, organizuoti įžymių datų minėjimai.

Buvo priimta per pobūvius vyrams vilkėti frakus, moterims - ilgas sukneles; susirinkusiuosius linksmindavo orkestras. Šeimininkas Bogdanas Komaras mėgdavo svečiams skaityti savo sukurtas eiles. Jūsų paslaugoms - dvaro nuoma vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms bei kitoms progoms. Unikali dvarą supanti aplinka, ramybė Lėvens pakrantės slėnyje paliks ilgainiui neužmirštamą įspūdį kiekvienam šventės dalyviui. Pobūvių salė talpina iki 50 žmonių. Didelė unikali dvaro parko teritorija tinkama įvairiems meno plenerams, moksleivių, kolektyvų sąskrydžiams, vestuvėms, įmonių šventėms.

Palėvenės dvaras sulaukia daug lankytojų, ypač - šiltuoju metų laiku. Žiemą svečių dvaro šeimininkė nepriima, nes patalpos nešildomos. Vasaromis dvaras nuomojamas pobūviams, daugiausia - vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams rengti, taip pat atvyksta ekskursijos, organizuojamos stovyklos. Kiekvieną vasarą dvaro teritorijoje rengiamas respublikinis bajorų sąjungos suvažiavimas. Daug vestuvininkų savaitgaliais čia suguža į fotosesijas, jį aplankyti mėgsta ir pavieniai lankytojai, šeimos iš Kupiškio, Panevėžio. Bendrauti su lankytojais, pasakoti jiems dvaro istoriją Nijolei Marijai - tikras malonumas. Tada pailsi, nes vasaromis sėdėti rankų sudėjus nėra kada, nuo ryto iki vakaro triūsia - apeiti, prižiūrėti tokią didžiulę teritoriją išties nelengva.

Dvarą supa senutėliai medžiai - liepos, uosiai, kanadiniai klevai. Dar dvaro dabartinės šeimininkės prosenelio sodinti. Namuose N. M. Milaknienė saugo visą krūvą senųjų dvaro nuotraukų. Jas dukrai perdavė mama. Neįkainojama dovana šeimai ir šalia gyvenusių kaimynų Monikos ir Adolfo Vapšių išsaugotas ir N. M. Milaknienei grąžintas Bogdano Komaro archyvas. Jame - dalis jos senelio dienoraščio, Komarų giminės Raguvėlės kapinaitėse esančių kapaviečių planas, genealoginis medis, kuriame - 17 giminės kartų, taip pat 1915 m.

N. M. Milaknienė pasakojo, kad archyviniuose dokumentuose šis dvaras dar vadinamas žemutinės Palėvenės dvaru, o kur stovi dominikonų vienuolynas, buvusi kalno Palėvenė. Čia irgi daug žemių priklausė Komarams.

Paklausta, ar niekada nesigailėjo apsisprendusi grįžti į Palėvenės dvarą, N. M. Milaknienė sakė, kad tikrai ne. „Seneliai, proseneliai tiek yra įdėję ir dabar prarasti šansą visa tai turėti? Dalis dvaro, be abejo, sugrius, bet vis tiek viskas yra sava. Mes čia labai įpratome, kad į miestą nuvykstame tik trumpam, apsipirkti, reikalų susitvarkyti. Pas vaikus trumpai pabūname, jie kviečia likti nakvoti, bet ne, čia jau traukia, čia - namai.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius faktus apie Palėvenės dvarą ir Komarų giminę:

Palėvenė - man ir mano vaikams, anūkėms - šventa Tėvų, Senelių, Prosenelių gimtinė. Relikvija, kurios linkėčiau kiekvienam.

tags: #palevenes #dvaro #sodyba