Sėjomaina tiesiog būtina, jei norime, kad augalai augtų sveiki. Išnaikinkite piktžoles. Kompostuokite, pažeistas sudeginkite.
Šiltnamius, rūsius, kitas patalpas galima dezinfekuoti - sieros dūmadėžę. Esant oro temperatūrai ne mažesnei 10-15 laipsn. C. sierą padekite. Dūmai lengvai pateks į visus dezinfekuojamų patalpų tarpus, nusės ant konstrukcijų ar lentynų, atbaidys graužikus. Po dezinfekcijos šiltnamio dirvą reikia giliai sukasti.
Prieš kelerius metus buvo patariama dezinfekcijai naudoti sausas chlorkalkes. Tai oksidaciją sukelianti, aplinkai pavojinga medžiaga, kurią naudoti gali tik profesionalai. Tai daryti galima tik kai oro temperatūra nukritusi žemiau 15 laipsn., nes kitaip žūva ir paviršiuje gyvenantys naudingi mikroorganizmai, sliekai.
Sunkiausia kovoti su nematoidais. Būdas - žemę galima sulaistyti 5 proc. skalbiamųjų miltelių tirpalais. Likusią žemę galima dezinfekuoti karštu vandeniu (į 1 kv. m - 1 kibiras), nukenksminkite praskiestas "Domestos").
Jį sodo arba sodybos sklype geriausiai rengti aukštokoje sausoje vietoje, kad grindys būtų 50 cm aukščiau už patį aukščiausią gruntinio vandens lygį. Nustatyti gruntinio vandens lygį patartina taip: išmatuoti atstumą tarp žemės ir vandens paviršiaus artimiausiame šulinyje arba iškasti šurfą (gilią duobę).
Paprasčiausia pusiau požeminio rūsio konstrukcija parodyta paveikslėlyje. Jį rengiant, pirmiausia reikia iškasti reikiamo dydžio duobę ir gerai išlyginti jos sienas bei dugną.
ROSTVERKAS - pamatų įrengimas, 4 ETAPAS.pagrindo paruošimas pamatams, armatūra, skydai
Kad gruntas būtų sausesnis, ant išlyginto ir suplūkto duobės dugno reikia užpilti drenuojamąjį (surenkantį vandenį) stambiagrūdžio smėlio arba skaldos 8-10 cm sluoksnį, o ant jo dėti gerai išminkyto riebaus molio 20-30 cm sluoksnį (vadinamąją molio užtvarą). Molio užtvara saugo rūsį nuo gruntinio vandens ir kartu - izoliacinę medžiagą - ruberoidą, dedamą į klijuotinę hidroizoliaciją, nuo per didelio įmirkimo.
Paskui duobės dugną reikia išbetonuoti 8-10 cm storio betono sluoksniu. Ant išdžiūvusio ir sukietėjusio betono vieną po kito reikia dėti 2 sluoksnius ruberoido, kuris klijuojamas karšta bitumo mastika arba grynu bitumu; ruberoidas iškerpamas su užleidimu, kad jo galus būtų galima prilenkti prie sienų.
Kad padidėtų bituminės mastikos biologinis atsparumas, į ją galima dėti 3% natrio fluorido sausų miltelių. Kad būtų geresnė hidroizoliaciją, betono paviršių, prie kurio klijuojamas ruberoidas, geriau nugrun-tuoti šaltu bituminiu gruntu (30% bitumo ir 70% automobilinio benzino) ir tik tada tepti karšta mastika.
Paskui, kai bituminė mastika išdžiūsta, virš hidroizoliaeijos reikia daryti 4-5 cm storio grindų viršų iš cemento skiedinio, susidedančio iš 1 dalies ką tik pagaminto 300-400 markės cemento ir 3 dalių smėlio. Rūsio sienas reikia daryti iš betono, akmenų arba gerai išdegtų plytų. Plytines ir akmenines sienas iš lauko pusės tinkuoti cemento skiediniu (sudėtis 1:3) ir išdžiūvus bitumine mastika ant jų priklijuoti 2 sluoksnius ruberoido, po to daryti šoninę molio užtvarą. Ertmę tarp sienų ir specialiai padaryto medinio klojinio reikia priplūkti riebaus minto molio (25-30 cm storio sluoksnį).
Rūsio perdangą (lubas) sudaro rąstų, storų lentų, papenčių juodgrindės, apteptos molio tepalu (molis, į kurį dedama 1-2 cm smulkintų šiaudų, miško samanų arba kapotos mineralinės vatos). Dėl geresnės termoizolia-cijos ant juodgrindžių patartina užpilti sluoksnį žemių. Tai apsaugo rūsį nuo įkaitimo vasarą ir peršalimo žiemą. Rūsio ventiliacijai daroma 1 arba 2 ventiliacijos 20X 20 cm pjūvio vamzdžiai, sukalti iš gerai suleistų lentų. Maisto produktams žemesnėje temperatūroje laikyti galima įsirengti rūsį ledainę.
Jis susideda iš apatinės ir viršutines dalies. Apatinė, požeminė dalis įleidžiama 2-2,5 m į žemę. Darbų tvarka dedant tokio rūsio grindis, statant sienas, dedant lubas ta pati, kaip ir rengiant pusiau požeminį rūsį. Požeminėje rūsio dalyje atitveriama speciali patalpa ledui arba sniegui - „aruodas”, kuris užima iki 40% grindų ploto.
„Aruodo” dugne reikia padaryti nedidelį nuolaidumą į vidurį su trapu (nuotėkiu) tirpsmo vandeniui susirinkti į padėklą arba skardą. Ledą į „aruodą” reikia krauti dideliais gabalais, prigrudant ledo trupinių į plyšius ir sluoksnius užberiant rupia druska, kad ledas sušaltų į vieną luitą. Kad ledas ilgiau laikytųsi, jį reikia pridengti šilumine izoliacija. Tam geriausiai tinka nesutrupinti ruginiai arba kvietiniai šiaudai, dedant 30 cm sluoksnį.
Įeiti į rūsį perdangoje iškertama anga, ties ja pastatomos kopėčios. Viršutinė patalpos dalis dažnai panaudojama įvairiems ūkio reikalams. Dezinfekcijos sumetimais rūsio sienas reikia kasmet baltinti kalkėmis, geriausiai šviežiai gesintomis. Jei atsiranda pelėsių, apipelijusias vietas galima išplauti 5% alūno arba 10% vario sulfato tirpalu.
Bulvės - bulvinių šeimos daugiamečiai augalai į Lietuvą įvežtos XVII a. Pirmiausia jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų ir valstiečių ūkiuose. Dabar Lietuvoje bulvės auginamos beveik visur. Bulvės turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, jų gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų, todėl ne veltui bulvės vadinamos antrąja duona.
Kadangi išvesta daugybė bulvių veislių, šakniagumbių sudėtis šiek tiek skiriasi. Tačiau apie 75-80 proc. šviežio gumbo sudaro vanduo. Sausos medžiagos pagrindas - krakmolas. Jo bulvėse randama apie 18 - 20 proc.
Per eilę metų Lietuvos bulvių augintojai išmoko tinkamai taikyti agrotechnines priemones, ir bulves pradėjo auginti pagal paskirtį. Auginant produkciją daug dėmesio yra skiriama bulvių atsparumui ligoms, tolerantiškumui virusinei infekcijai, sandėliavimo kokybiniams rodikliams, skoniui, gumbų minkštimo spalvai ir kitiems aspektams.
Vienokios veislės reikalingos, sakykim, cepelinams virti, o kitokių ypatybių bulvės - bulvių traškučių bei sausų produktų gamybai.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio verslo tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje. Tiek stambūs, tiek smulkesni bulvių augintojai dabartiniu metu suvokia, kas yra rinka, todėl tiesioginių pardavimų dėka ūkininkai didina savo konkurencingumą ir pajamas.
Tokiu būdu gerėja užsakovo ir augintojo tiesioginis bendradarbiavimas, o dėmesys koncentruojamas į parduodamo produkto išskirtinumą. Bulvių augintojus domino ir domina, kaip išauginti daugiau geros kokybės ž.ū. produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias agrotechnikos priemones taikyti.
Kiekviena veislė turi tik jai būdingų vartojimo savybių ar kokybės požymių, pagal kuriuos augintojai gali pasirinkti labiausiai jų poreikius atitinkančią veislę.
Geriausios bulvių veislės
Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius. Auginamų bulvių derlingumui, gumbų kokybei didelę reikšmę turi laiku pakeista bei tinkamai parinkta veislė.
Bulvių veislės grupuojamos pagal vegetacijos periodo ilgį (laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo). Pagal veisles bulvės skirstomos į penkias grupes: Labai ankstyvos - vegetacija trunka 70-90 dienų, ankstyvosios - 90-100 dienų, vidutinio ankstyvumo - 100-110 dienų, vėlyvosios - 110-120 dienų, labai vėlyvos - 120 ir daugiau dienų. Pasodinus labai ankstyvas bulves balandžio viduryje, jos gali būti kasamos birželio antroje pusėje.
Kiekvienais metais rekomenduojama atnaujinti turimas bulvių veisles. Laiku neatnaujinta bulvių sėkla - tarsi uždelsto veikimo bomba, todėl bulvių augintojai turi galimybę pasirinkti pačias tinkamiausias veisles.
| Veislė | Aprašymas |
|---|---|
| Riviera | Pati ankstyviausia „Agrico" firmos veislė. Stiebagumbiai apvaliai ovalūs, šviesiai gelsva luobele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai dideli, vienodi. Veislė atspari bulvių vėžiui, bulviniams nematodams, gana atspari fuzariozei. |
| Agata | Labai ankstyva veislė. Gumbai ovalūs, geltona odele ir gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai vidutinio dydžio, vienodi. Veislė atspari virusams, bulvių vėžiui, vidutiniškai atspari marui, rauplėms, bulviniams nematodams. |
| Arrow | Labai ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodo dydžio, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, gelsva luobele ir baltu vidumi. Išvirtos nesubyra. Veislė atspari bulvių vėžiui, nematodams, pakanti marui. |
| Evolution | Ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodi, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, tamsiai raudoni, šviesiai geltonu vidumi, išvirti nesubyra. Bulvės atsparios nematodams, virusams, mechaniniams pažeidimams, pakančios rauplėms. |
| Ranomi | Ankstyva veislė. Gumbai dideli, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, šviesiai geltona odele ir minkštimu, išvirti nesubyra. Veislė atspari bulvių vėžiui, vidutiniškai atspari rauplėms. |
| Sante | Vidutiniškai ankstyva veislė. Gumbai vidutinio dydžio, ovalūs, geltona odele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti lengvai subyra. Bulvės labai skanios, degustacijose jų skonis įvertintas 8-9 balais iš 9 galimų. Veislė atspari bulvių vėžiui, marui, bulviniams nematodams. |
SVARBIAUSI BULVIŲ AGROTECHNIKOS REIKALAVIMAI
Dirvos ruošimas bulvių sodinimui
Bulvių sodinimui dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių.
Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai. Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirvą sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama. Gerą bulvių derlių galima gauti ir tada, kai derlingos priesmėlio dirvos slūgso ant molingo podirvio, o vasarą čia netrūksta drėgmės.
Bulvių auginimui netinka rūgščios bei kalvotos dirvos. Bulvėms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5-7,0). Bulvės geriausiai dera puveninguose priesmėliuose, lengvuose priesmėliuose, tačiau sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves. Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1-1,2 g/cm³ ir 1,3-1,4 g/cm³ - priesmėlio dirvoje.
Reikėtų vengti daugkartinio važinėjimo traktoriais, nes toks važinėjimas dirvožemio tankumą gali padidinti iki 7 - 8 kg/cm³ bei išvažinėtose vietose iki 40% sumažinti bulvių derlių.
Bulvių tręšimas
Bulvės geriausiai dera pasodinus po daugiamečių žolių, ankštinių augalų, tręštų mėšlu žiemkenčių. Parenkant priešsėlius bulvėms, būtina atsižvelgti į tai, kad dirva būtų kuo labiau sukultūrinta, turtinga organinių medžiagų, nepiktžolėta, puri, tuomet priešsėlio parinkimas didesnės įtakos bulvių augimui gali ir neturėti. Bulvės 100 cnt gumbų išauginti paima iš dirvos 50 kg azoto (N), 20 kg P2O5 ir 80 kg K2O. Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas ir fosforas reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės priaugimo metu.
Tuo tarpu kalis reikalingiausias pradedant augti bulvienojams, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja - net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Kuo augalas mažiau gauna kalio, tuo daugiau reikia kalcio ir atvirkščiai.
Bulvės greitai reaguoja į per mažą arba per didelį azoto kiekį, nuo ko priklauso ne tik derliaus kiekis ir kokybė, bet ir jų išsilaikymas sandėliavimo metu. Mėšlą arba kompostą reikia įterpti iš rudens arba visai jo atsisakyti. Su mėšlu į dirvą įnešamos ne tik piktžolių sėklos, ligų sukėlėjai, tačiau sunku prognozuoti, kada jis mineralizuosis.
Šio proceso metu perteklinis azotas nitratų forma gumbuose kaupia kenksmingas medžiagas, mažėja krakmolingumas, blogėja jų skonis ir suvirimas (bulvės tamsėja). Be to, nuo per didelio azoto kiekio lėtėja gumbų brendimas, blogėja prekinė išvaizda, gumbai blogai išsilaiko sandėliuojant. Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10:10:20, 11:11:21, 12-11-18. su mikroelementų priedais, pvz. manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad per didelis trąšų kiekis turi įtakos bulvių skoniui, kokybei ir sandėliavimo ypatybėms. Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė. Bulvės maistinėmis medžiagomis gali apsirūpinti tik tada, kai yra pakankamas drėgmės kiekis. Iki sudygimo vandens daug nereikia, tačiau kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens.
Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis vėl sumažėja. Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės derlius gali sumažėti 2-3 kartus.
Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės, bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Net palijus po sausros normalus bulvių augimas sutrinka - ant gumbų atsiranda išaugos arba užauga smulkūs stolonai, o ant jų formuojasi naujos smulkios bulvytės.
Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O šlapioje dirvoje dėl per didelio drėgmės kiekio bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja, gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūksta - luobelė plonesnė.
Bulvės labai mėgsta šviesą - tai šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos. Labai piktžolėtose dirvose arba pasodinus tarp medžių dėl šviesos stokos bulvių gumbų derlius gali visai žūti.
Bulvių sodinimas
Norintieji anksčiau paragauti šviežių bulvių jau kovo mėnesį reikia pradėti jas daiginti. Sudaigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas, be to, 2-3 savaitėmis ankščiau užaugina derlių. Daiginti geriau didesnes bulves, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius. Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30-45 dienos iki sodinimo. Taigi, kovo pirmas-antras dešimtadieniai - geriausias laikas pradėti daiginti bulves.
Daiginti atrinkite ne mažesnius kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeistus bulvių gumbus. Šviesoje daiginamų bulvių daigai neištįsta. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 0C. Jeigu patalpa sausa, bulves per savaitę 2-3 kartus apipurkškite vandeniu. Šviesoje daiginami gumbai pažaliuoja, kaupiasi chlorofilas, todėl geriau auga šaknų sistema, lapai ir stolonai. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta. Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant. Prieš pat bulviasodį sėklą reikia dar kartą apžiūrėti ir išrinkti visus ligotus gumbus.