Tautos paveldas plačiąja prasme - tai visa tai, ką mums palieka ir perduoda praeities kartos, tai materialinės ir dvasinės vertybės bei pats gyvenimo būdas. Kultūros paveldas yra viso tautos paveldo dalis, labiau apimantis dvasinę materialinio paveldo dalį, kuri veikia ir sudaro žmonių dvasinį gyvenimą. Lietuvių tautos kultūros paveldui istorijos bėgyje buvo padaryta daug žalos.
Tam įtakos turėjo tai, kad po Liublino unijos buvo apribotas krašto valstybingumas ir savarankiškumas, labai plito lenkų kultūros įtaka. Didžiulę žalą tautos paveldui padarė Lietuvos valstybės likvidavimas po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, o ypač nuo XIX a. Vienok darbšti ir gaji lietuvių tauta, susiklosčius palankioms aplinkybėms, XX a. pradžioje atgavo nepriklausomybę ir galėjo vėl ugdyti ir stiprinti savo dvasinį ir materialinį tapatumą.
Per nepriklausomą 1918-1940 metų laikotarpį buvo padaryta gana daug: išugdyti įvairių sričių darbininkai-inteligentai, įsteigta reikalingų mokslo, meno ir kultūros organizacijų, sustiprėjo tautos moralė, pakilo kultūrinio meninio suvokimo lygis, žymiai pagerėjo gyventojų materialinė gerovė. Tačiau didžiulę žalą Lietuvos kultūros paveldui padarė sovietinė okupacija.
Bolševizmas pasižymėjo neregėta ideologine agresija. Nepaisant to, kad pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, ji sugriovė visą lietuvių tautos gyvenimą: sužlugdė religiją, kultūrinę, socialinę ekonomiką ir politinę nepriklausomą veiklą. Skaudžių ir sunkiai panaikinamų pasekmių okupacija paliko tautos įpročiuose, moralinėse nuostatose, mąstysenoje.
J.Kuzmickas rašo: "Šalia kitų prievartos dalykų, okupacijos metais mums buvo primesta socialistinė ideologija ir ją remianti pasaulėžiūra, skiepiję neadekvatų požiūrį į ūkį, visuomenę, valstybę, pagaliau į patį žmogų... Vienas iš tokios mąstysenos reliktų yra tautinis nihilizmas, kada dėmesys tautos būklei yra jau iš anksto laikomas jei ne provincializmu, tai išskirtinumo siekimu, nacionalizmu". Sovietinė ideologija skiepijo tautinį nihilizmą, klasinę neapykantą, tautinio menkavertiškumo jausmą.
Negalima nesutikti su prof.B.Kuzmicku, kad Sovietų Sąjungoje buvo praktikuojamas dvasinis genocidas, kurį jis apibūdina taip: "Dvasinis genocidas, trumpai apibūdinant, yra žmogaus dvasinis naikinimas. Tai yra naikinimas žmogaus proto, jausmų, valios ir tikėjimo, jo laisvės ir vertingumo neigimas. Tuo pačiu tai strategiškai apgalvotas, kartais subtiliai maskuojamas žmogaus naikinimas, nes ardoma ir slopinama tai, kas sudaro jo kaip asmenybės branduolį, siekiant paversti žmogų masės individu, kuriuo galima nesunkiai manipuliuoti. Dvasinis genocidas dažniausiai vykdomas kartu su fiziniu genocidu arba yra pastarojo tąsa, dažnai ir įrankis. Žmogaus dvasia naikinamąją slopinant ir kartu deformuojant, skiepijant sąmonėje tam tikrus minties ir jausmo stereotipus, "neginčijamas tiesas", utopines pasaulėžiūras. Komunizmas skiepijo "klasių ir klasių kovos sąmonę", "pasaulinės komunizmo pergalės utopiją"...
1940 m. rudenį Švietimo liaudies komisariate įsteigto Priešmokyklinio vaikų darželių ir vaikų namų skyriaus viršininkas, rašytojas Liudas Dovydėnas, prisimindamas sovietinius okupantus, rašė: "Visoj Rusijoj, ypač Maskvoj ir Leningrade, buvo visiems žinomas, bet slepiamas šūkis: apsirengimo, skonio mokytis iš Pabaltijo respublikų". Ko išmoko komunizmo nešėjai iš Baltijos tautų - nežinia. Tačiau galima tvirtai pasakyti, kad Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos niekada nebuvo tiek vagysčių, plėšimų, žmogžudysčių, girtuokliavimo, rusiškų keiksmažodžių, melagystės, išdavystės, skundimų. Dar blogiau buvo su tautos kultūra, dvasiniu jos gyvenimu.Komunistų partija ir sovietinė vyriausybinė administracija kaip galima greičiau stengėsi išguiti iš žmonių sąmonės tautiškumo jausmą, visus paversti beveidžiais sovietiniais žmonėmis - "homo sovieticus", kuriems vis tiek kur gyventi - Lietuvoje, Maskvoje, Magadane ar Igarkoje. Daug tokių Sovietų Sąjungos piliečių atvyko ir į Lietuvą. Jie ir šiandien nežino, kas jie - rusai, ukrainiečiai ar "tuteišai", nežino, kur jų tėvų ar protėvių gimtinė.
Uždraudžiama trispalvė vėliava, išreiškianti lietuvių tvirtumą ir vienybę, Lietuvos valstybės himnas - Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė", Lietuvos herbas - Vytis, lietuviški simboliai - Gedimino stulpai, Vyties kryžius. 1940 m. rugpjūčio 1 d. nuo Karo muziejaus pastato buvo nuimta Lietuvos tautinė vėliava, o rugpjūčio 3 d. - valstybės vėliava.
Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento direktorius D.Petryla apskričių viršininkams nurodo: "Ministro pavedamas, pranešu, kad nuo š.m. liepos 30 d. visoje Lietuvos teritorijoje tautinė trispalvė vėliava išimama iš apyvartos. Valstybinė vėliava - vytis raudoname fone paliekama. Tautine vėliava nuo tos dienos yra laikoma darbo žmonių vėliava -raudonos spalvos su pjautuvo ir kūjo ženklais".
Lietuviai nenorėjo atsisakyti ir Tautinės giesmės - savo šalies himno. Jiems buvo svetimas ir nepriimtinas kompartijos primestas Internacionalas - vietoj jo dažnai giedamas V.Kudirkos sukurtas himnas. Už tokius patriotizmo pasireiškimus buvo baudžiama, sudarinėjami "nepakliusnių-jų” sąrašai. Kaip rašoma gautame pranešime iš Kėdainių, 1948 m. rugpjūčio 11d. gimnazijos salėje mokiniai ir pašaliniai sugiedojo Tautos himną. Komjaunuoliai tvarkdariai bandė nuraminti, tačiau niekas neklausė. Buvo surašytos 24 "nepaklusniųjų" pavardės. Po šiuo sąrašu yra 3 "liudininkų" parašai. Kas buvo tie "liudininkai"?
Lietuvių tautos karžygių Algirdo, Kęstučio, Vytauto, žymių krašto atgimimo, visuomenės veikėjų Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Kazio Griniaus portretus mokyklose, valstybinėse įstaigose pakeitė marksistų, bolševikų vadų ir komunistinių užkariautojų portretai. Uždraudžiamos švęsti religinės ir valstybinės šventės. Iškilmių dienomis paskelbiamos sausio 1 d. - Naujieji metai, balandžio 22 d. - Lenino minėjimas, gegužės 1-2 d. - Gegužės 1-osios šventė, liepos 21 d. - Lietuvos paskelbimas SSR, rugpjūčio 3 d. - Lietuvos priėmimas į SSRS, lapkričio 7-8 d. - Spalio socialistinės revoliucijos sukaktuvės ir gruodžio 5 d. Lietuvos žmonės piktinosi sovietinės valdžios ir komunistų partijos kišimusi į žmonių dvasinį gyvenimą, nurodinėjimais, ką ir kada švęsti.
Prieš rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1940 m. pabaigoje-1941 m. pradžioje sausio buvo agituojama mitinguose ir susirinkimuose paremti komunistų siūlomus kandidatus. Marijampolės aps. Garbinga Lietuvos praeitis, jos istorija buvo įamžinta miestų gatvių, aikščių ir kitų vietų pavadinimuose.
Pirmiausia buvo pakeistas centrinės Kauno gatvės - Laisvės alėjos -(kokia čia gali būti laisvė?!) pavadinimas. Kaip ir daugelyje Rusijos, taip pat okupuotos Lietuvos miestų, centrinė gatvė buvo pavadinta kruviniausio XX a. piktadario - Stalino - vardu. Kitų gatvių pavadinimams pakeisti buvo numatyta sudaryti specialią komisiją, į kurią turėjo įeiti LKP, rašytojų draugijos, kalbininkų, profsąjungų, savivaldybių ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai. Išvardijamų organizacijų sąrašo pradžioje - komunistų partija. Tokia komisija buvo įkurta.
Jos protokole rašoma: "Komisija, susipažinusi su dabartiniais Kauno gatvių pavadinimais, nutarė kuo greičiausiai dalį pavadinimų pakeisti. Daugelis gatvių, aikščių ir kitų įrengimų pavadinta reakcingais ar šiaip jau neatitinkančiais naujos sovietinės santvarkos dvasiai vardais. Kita vertus, komisija mano pagerbti didžiuosius darbininkų klasės mokytojus ir kovotojus dėl žmonijos progreso ir socializmo, pavadinant jų vardais geriausias Kauno gatves ir kitas vietoves".
Gatvių Pavadinimų Pakeitimai Kaune
Štai keletas pavyzdžių, kaip buvo pakeisti gatvių pavadinimai Kaune:
- Bažnyčios gatvė tapo Mokslo gatve
- M.Čiurlionio g. - V.Majakovskio g.
- Donelaičio g. - Lenino pr.
- S.Daukanto g. - Gegužės pirmosios g.
- gen.Bulotos g. - Čiapajevo g.
- Griunvaldo g. - Kovo 8-osios g.
- A.Juozapavičiaus pr. - K.Požėlos pr.
- Jurbarko ir Raudondvario gatvės - Maskvos g.
- Kauko g. ir laiptai - Pionierių g.
- Kęstučio g. - Kominterno g.
- Kudirkos al. - Penktųjų metų al.
- P.Lukšio - K.Kalinausko g.
- Maironio g. - J.Janonio g.
- Nepriklausomybės a. - Paryžiaus komunos a.
- K. Petrausko g. - Internacionalo g.
- Prezidento g. - K.Libknechto g.
- Savanorių pr. - Raudonosios armijos pr.
- Rotušės a. - R.Liuksemburg g.
- Vasario 16-osios g. - Liepos 21-oji
- Vienybės a. - Spalio revoliucijos a.
- P.Vileišio a. - Liaudies a.
- M.Valančiaus g. - N.Gogolio g.
- Vytauto pr. - K.Markso pr.
- Vytauto parkas - M.Gorkio parku
- Vytauto tiltas - Aleksoto tiltu
- gen.S.Žukausko g. - M.Frunzės g.
Laisvės alėja Kaune, kurios pavadinimas buvo pakeistas į Stalino prospektą
Dar galima suprasti bolševikų neapykantą K.Donelaičio, J.Maironio, M.Valančiaus vardams-jie kunigai; A.Juozapavičiaus, P.Lukšio, S.Žukausko vardams - tai kovotojai prieš bolševizmą už Lietuvos nepriklausomybę; suprantama, kad buvo nemieli komunistų partijos nariams Lietuvos didieji kunigaikščiai, Lietuvos nepriklausomybės šaukliai J.Basanavičius, V.Kudirka, P.Vileišis, A.Smetona ir kt., tačiau sunku suprasti, kodėl naujajai valdžiai nepatiko ypač Lietuvos kultūrai nusipelnę žmonės, kaip M.K.Čiurlionis, S.Daukantas, K.Petrauskas?
Pavadinimai buvo keičiami ir kituose miestuose ir gyvenvietėse. Pavyzdžiui, Mažeikiuose "... miesto valdyba nutarė "Prezidento Smetonos alėjos" pavadinimą pakeisti į mūsų Tautai ir Valstybei nusipelniusio vyro Liaudies poeto Julio Janonio alėja.
Komunistinė propaganda tvirtino, kad keisti pavadinimus reikalavo patys gyventojai, miestų savivaldybės, tačiau tai buvo tik formalioji pusė -viskas buvo daroma komunistų partijos iniciatyva. Štai pavyzdys. 1940 m. liepos 31 d. buvo sušaukti Linksmadvario ir apylinkių gyventojai į pradžios mokyklą. Susirinko per 300 žmonių. Dalyvavo kompartijos atstovai - Puškovas ir Turicas, komjaunimo atstovas Ragauskas. Kaip praneša "Tiesa", visi jie ir kalbėjo. Be to, vietovardžių pavadinimų pakeitimus turėjo tvirtinti LKP CK.
Komunistų valdžia siekė išrauti iš tautos atminties istorinę praeitį, ypač bruožus, susijusius su nepriklausoma Lietuvos valstybe, kovas su bolševikais, religinio turinio paveldą. Viskuo rūpinosi Komunistų partija. LKP(b) obkomų sekretoriams ir vykdomųjų komitetų (toliaus - VK) pirmininkams buvo siuntinėjamas M.Gedvilo ir A.Sniečkaus parašais sutvirtintas aplinkraštis, įsakantis pakeisti gatvių, skverų, aikščių ir kitų viešų vietų pavadinimus. Rekomenduojami pavadinimai, kuriuos "atsispindėtų liaudies atmintis apie kovotojus, žuvusius už komunizmą, nauja sovietinė epocha ir lietuvių liaudies gyvenimas sovietiniais metais". Pavyzdžiui, "Tarybų", "Komjaunimo", "Pionierių", "Maskvos", "Spalio" ir t.t., įamžinti Sovietų Sąjungos gyvenimą ir jos veikėjų vardus.
Kaip matyti iš šio aplinkraščio juodraščio, jį rengė J. Gatvių, aikščių, skverų pavadinimai buvo keičiami visoje Lietuvoje. Greitai krašte neliko miesto ar miestelio, kuriame būtų išlikusi Maironio, Valančiaus, Pariaus ir Girėno gatvė arba Vytauto, Nepriklausomybės ar panaši aikštė. Kai kur buvo organizuojami vietos gyventojų parašų rinkimai dėl vietovardžių pavadinimų pakeitimo. Taip Vilniaus aps. Paberžės vls. buvo surinkti 26 parašai po laišku, reikalaujančiu pakeisti Mitrošanovkos-Žemaitėlių k. pavadinimą S.M.Kirovo vardu.
Genriko Zimano redaguojamoje "Tiesoje" pasirodė anoniminis straipsnis, kuriame džiūgaujama, kad išleisti gražūs ir meniški mūsų vadų ir įžymiųjų žmonių portretai. Kas tie "mūsų vadai ir įžymieji žmonės"? Tai J.Stalinas, V.Molotovas, J.Paleckis, K.Vorošilovas, S.Timošenko, F.Baltušis-Žemaitis, tarp jų ir V.Krėvė bei gen.V.Vitkauskas. Buvo keičiami ne tik gatvių, vietovių pavadinimai. Įmonių pavadinimuose taip pat pradėjo mirgėti bolševikų vadų vardų, "raudonųjų aušrų", "raudonųjų vėliavų", "raudonųjų žvaigždžių" garbinimas.
Keičiant pavadinimus neapsieita ir be kuriozų. Dėl didelio sovietinio patriotizmo Kaune, P.Lukšio g.11 vieną mėsinę pavadino "Pirmasis mėsos perdirbimo kooperatyvas vardu "Stalinas". "Tiesa" greitai atsiliepė į tokį akibrokštą, pareikšdama: "Kiekvienai krautuvėlei neleistina valkioti didelį ir garbingą Stalino vardą. Tokių atvejų, matyt, buvo ne vienas, nes po trijų savaičių "Tiesa" paskelbė dar didesnį ir išsamesnį straipsnį apie vardų suteikimą ir kas tai gali daryti.
Anoniminis autorius rašė: "Mūsų Sąjungoje fabrikai vadinami mylimųjų darbininkų vadų, pasižymėjusių revoliucionierių, geriausių darbo liaudies sūnų pavardėmis. Tarybų Lietuvos darbininkai dabar visur nori sekti šituo gražiu pavyzdžiu. Bet, duodant įmonėms naujus pavadinimus, nereikia profanuoti didžiųjų proletariato vadų, socialistinių kovų ir socialistinio darbo didvyrių vardų. Anksčiau labai dažnai pasitaikydavo, kad kokia nors smulki įmonėlė paskelbdavo laikraščiuose, esą nuo dabar ji vadinasi Stalino vardu.
Autorius primena, kad taip reikia elgtis ir su kitais žymiais vardais: Tarybų Lietuvos, K.Greifenbergerio, K.Požėlos ir kt. Lietuvos šviesuomenė, meno žmonės numatė, kad, okupavus Lietuvą, kils didelis pavojus tautos kultūriniam paveldui. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovybė ir Lietuvos kultūros paminklų konservatorius visomis išgalėmis stengėsi išleisti įstatymą ir meno vertybėms išsaugoti. Šis įstatymas jau buvo paruoštas anksčiau Vakarų Europos analogiškų įstatymų pavyzdžiu. Kadangi iš pradžių Liaudies vyriausybėje buvo jautrių savo krašto kultūrai ir tautiškumui žmonių, kaip prof.V.Krėvė-Mickevičius, inž.E.Galvanauskas, "Kultūros paminklų apsaugos įstatymą" pavyko priimti.
Jo pagrindu Švietimo liaudies komisariatas išleido dar 3 dokumentus kultūros paminklų apsaugos klausimu: "Kultūros paminklams apsaugoti įsakymas"; "Taisyklės kultūros paminklų apsaugai vykdyti" ir "Kultūros paminklams registruoti įsakymas". LKP(b) CK organizacinio skyriaus vedėjas ir vyriausybės perkėlimo į Vilnių komisijos pirmininkas Danijilas Šupikovas pareikalavo iškraustyti iš buvusios rotušės Vilniaus dailės muziejų ir dalį patalpų užleisti LSSR Aukščiausiajai Tarybai.
Buvo pasikėsinta ir į tokio svarbaus leidinio lietuvių tautai kaip "Lietuviškoji enciklopedija" leidimą. Straipsniai apie šlovingą Lietuvos praeitį, jos iškiliuosius žmones, kultūrą, papročius, dvasinį gyvenimą komunistinei ideologijai buvo visiškai nepriimtini. Prasidėjo akcija dėl enciklopedijos leidimo nutraukimo. Enciklopedijos redaktorius prof.Vaclovas Biržiška kartu su visa redakcija (virš 300 darbuotojų) siekdami tęsti pradėtą darbą. Kreipėsi į LKP(b) CK, aiškindami, kad leidinyje pateikiama faktiška informacija, nepeikiant ir negiriant nei žmonių, nei įvykių, nenuteikiant skaitytojo kokia nors kryptimi.
Vyriausiasis "Lietuviškosios enciklopedijos" redaktorius rašė: "Sustabdžius enciklopedijos leidimą, kas galės pakeisti visų bibliotekų skaitytojams lietuviškąją enciklopediją? Sovietų enciklopedija? Bet jos visame krašte vos keli egzemplioriai ir naujų pilnų komplektų dabar negalima gauti... Net kokie argumentai nepadėjo. Enciklopedijos leidimas buvo nutrauktas.
Okupacijos metais labai nukentėjo vaizduojamojo meno kolekcijos. Pirmosios sovietinės okupacijos metais iš dalies arba visiškai buvo nacionalizuota 1114 dvarų, ir jų kultūrinės, istorinės vertybės atsidūrė pavojuje. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovybė ir Lietuvos kult...