Lapgirių (Pagalgirių) dvaro sodybos istorija

Lapgirių (arba Labgirių) pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas XVI a. archyviniuose dokumentuose. 1561 m. sudarytame inventoriuje Jurbarko didmedėje aprašyta apie 50 stambesnių ir tiek pat mažesnių gyvenviečių, išsibarsčiusių po visą Karšuvos girią. Tarp tų kaimų aprašytas ir 3 valakų (apie 60 ha) Lapgirių kaimelis, kuriame buvo 2 kiemai. 1738 m. Lapgiriai priklausė Jurbarko dvaro Pašaltuonio vaitystei, kuriai buvo priskirti 25 kaimai ir 4 užežiai (užusieniai).

3,5 km nuo Vadžgirio vakarų kryptimi nutolusią, už 0,5 km į šiaurę nuo vieškelio Vadžgirys-Eržvilkas abipus Driubino upelio, įtekančio į Šaltuoną, įsikūrusią Lapgirių dvaro sodybą sudaro gyvenamasis rūmas ir aplink jį išsidėstę ūkiniai pastatai. Dvaro rūmai pastatyti XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje, o ūkiniai pastatai - beveik šimtmečiu vėliau, XIX a. pabaigoje-XX a.

Kaip teigia paminklotvarkos specialistai, dvaro ansamblyje galima rasti kelių architektūros stilių bruožų. Klasicizmo įtakoje statytuose dvaro rūmuose susipina liaudiška ir stilinė architektūra, o ūkinius pastatus tarpusavyje sieja panašus fasadų dekoras ir statybinės medžiagos - raudonos plytos. Architektūrinio dekoro gausumu, fasadų reljefiškumu, elementų sudėtingumu bei puošnia ir sudėtinga kompozicija, kurioje matyti gotikos įtaka, išsiskiria arklidės, o sunkesniu fasadu su pseudoromaniškomis formomis - svirnas.

Sodybos pastatai ne kartą buvo rekonstruojami, tačiau iš esmės išlaikė savo kompozicinį vientisumą. Sodybą supa didžiulis, taisyklingai suplanuotas ir prie esamo reljefo pritaikytas parkas. Pagrindinis privažiavimo kelias toliau pereina į kaštonų alėją, kuria galima nueiti iki pat Chruščiovų kapų rūsio parko šiauriniame pakraštyje. Rūsio likučiai dabar, tiesa, jau visiškai išnykę žemėje, patikimai paslėpti suaugusių medžių. Per parko teritoriją tekantis upelis ir du Ilgi, laisvos konfigūracijos tvenkiniai (0,5 ir 0,8 ha ploto), išsidėstę tarp reprezentacinio ir ūkio kiemų, ne tik juos atskiria, bet ir pabrėžia pastatų išdėstymą sodyboje bei darniai įsijungia į geometrinį takų ir alėjų tinklą.

Administracinis Lietuvos žemėlapis

1744 m. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1795 metais, imperatorė Jekaterina II Jurbarko dvarą dovanojo paskutiniajam savo favoritui grafui Platonui Zubovui (1767-1822). Kartu su dvaru jam atiteko ir Pašaltuonio vaitystė su Lapgirių kaimu. Ar P. Zubovas buvo kada užsukęs į Lapgirius, nežinoma, tačiau savo valdose įvedė kai kurių naujovių - naujus Jurbarko ekonomijos administracinius vienetus, raktus. Kaip rašoma Kultūros vertybių registro istorinėje pažymoje, Jurbarko ekonomijos Aleksandravo rakto palivarko pastatai iškilo iki 1806 m., tad tikėtina, kad tuo metu jau buvusi ir Lapgirių palivarko sodyba.

1816 m. reviziniame surašyme nurodytas Lapgirių raktas, kuriam priskirti 25 kaimai, o 1820 m. P. Zubovas nuo 1814 metų gyveno Joniškyje, iš kur buvo patogiau valdyti vakarinius dvarus. Dar 1810 metais jis įsigijo ir daugiau turto dabartiniame Jurbarko rajone - istorinę Raudonės pilį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais P. Zubovas atsidėjo savo ir taip milžiniško turto didinimui: ėmėsi kontraktų, vertėsi kontrabanda, prekiavo. Kunigaikščio šykštumas pasiekė kraštutines ribas: jis gyveno taupiai, rengėsi prastai. Joniškio apylinkių žmonės pasakodavo, kad P. Zubovas leisdavosi į pilies rūsius ir kaip šykštusis riteris grožėdavosi savo lobiais (vien tik sidabrinių monetų po jo mirties liko daugiau kaip už 20 mln. rublių). Žilas, sulinkęs - būdamas penkiasdešimties turtuolis Zubovas atrodė kaip sukriošęs senis.

Paskutiniaisiais metais jį persekiojo mirties baimė. Tik Išgirdus žodį „mirtis“ jo veidas pasikeisdavo, jis užsirakindavo savo miegamajame ir nesirodydavo po keletą dienų; laidotuvių varpo skambėjimas jam buvo nepakeliamas. Nors Platonas Zubovas tik 1821 m. oficialiai vedė lietuvių kilmės Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę, kuri 1822 m., praėjus trims savaitėms po grafo mirties, pagimdė jam vienintelę teisėtą dukterį Aleksandrą, tačiau turėjo nemažai nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo Nevedomskio arba Platonovo pavardę. Viena iš jo nuolatinių partnerių buvo lenkų kilmės bajoraitė Sofija Pržisilonskaja (lenk. Przysylonska), jam pagimdžiusi net 6 nesantuokinius vaikus Platonovo pavarde: Sofiją, Aleksandrą, Konstantiną, Valerianą, Nikanorą ir Aną. Teigiama, kad nesantuokiniams vaikams grafas buvo užrašęs po milijoną rublių.

Vyriausioji dukra, Sofija Platonova (1800-1880), 1816 metais ištekėjo už Rozen-Preobražensko pulko karininko Karlo fon Pircho (1788-1822). Vestuvių proga jai vietoj milijono rublių dešimčiai metų buvo įkeista Jurbarko ekonomijos dalis - Lapgirių dvaras su Raudone ir Pramedžiava. Su fon Pirchu, nors pragyveno vos šešerius metus, Sofija susilaukė trijų vaikų: dviejų dukterų, Sofijos ir Olgos, bei sūnaus Platono. Praėjus dešimtmečiui po pirmųjų vestuvių, 1826 metais, Peterburge gyvenusi Sofija Kaisarova griežtai reikalavo jai kuo greičiau perduoti valdyti Lapgirių dvarą, kuriam priklausė 263 valstiečių kiemai.

Kadangi Jurbarko paveldėtojai dvaro neišpirko, jis liko S. Kaisarovos nuosavybe. 1846 m. Lapgirių dvarui priklausė Lapgirių, Senojo ir Naujojo Pašaltuonio, Pramedžiavos, Mankūnų, Paskynų, Raudonės palivarkai. Dvaro plotą sudarė 28 260 dešimtinių žemės, kurios 7 081 dešimtinė buvo skirta naudotis valstiečiams. Beje, Jurbarko dvaras 1840 metais grįžo caro nuosavybėn ir po šešerių metų buvo padovanotas kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui, tuo tarpu Lapgirių dvaras taip ir liko P. Kaisarovos jaunesnioji dukra Olga fon Pirch (1819-1870) 1840 metais ištekėjo už generolo Nikolajaus Chruščiovo (1807-1881). Chruščiovų giminę į Lapgirius atvedęs generolas buvo kilęs iš bajorų giminės, kurios kilmę galima atsekti nuo XV a. pabaigos, 1493 m., kai iš Lietuvos į Rusiją su broliu atsikraustė giminės pradininkas Ivanas Ivanovičius Chruščius, stojo tarnauti didžiajam kunigaikščiui Ivanui III, o priėmęs stačiatikių tikėjimą ėmė vadintis Chruščiovu. Didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius apdovanojo jį valsčiais Tuloje, tačiau paliko tarnauti Maskvoje. Ivano Ivanovičiaus vaikai, gavę dvarus, iš pradžių tarnavo Tuloje, o vėliau ir kituose miestuose. Ši Chruščiovų giminės atšaka buvo laikoma antrąja, mat kilo iš antrojo Ivano sūnaus Petro.

Giminės vyrai dažniausiai tarnaudavo kariuomenėje, bet buvo tarp jų ir valdininkas, ir jūreivis. 1882 m. spalio mėn. našlė S. Kaisarova savo Lapgirių dvarą, be Pramedžiavos, paskyrė vaikaičiui Nikolajui Nikolajevičiui Chruščiovui. Šis, nepraėjus nė mėnesiui, Lapgirius perleido (formaliai pardavė) broliui Aleksandrui Nikolajevičiui Chruščiovui (1846-1908). A. Chruščiovas, kaip ir tėvas, buvo kariškis - rotmistras, 1874-1877 m. buvęs Vilniaus generalgubernatoriaus P. P. Tikėtina, rašoma Istorinėje pažymoje, kad didesnioji dalis žemės ir miško atiteko Pramedžiavos bei Miliušių dvarams, nes 1888 m. statistiniame leidinyje nurodytas tiktai 6 520 dešimtinių (tarp jų 2 674 dešimtinės miško) turintis A. A. Chruščiovo valdymo laikais Lapgirių dvaras suklestėjo. Tada buvo pastatyta dauguma dvaro ūkinių pastatų: raudonų plytų neogotikinis svirnas, oranžerija, medinis kumetynas, arklidė su ratine ir kiti, iškasti tvenkiniai.

Tiesa, tam, kad turėtų lėšų grandiozinėms statyboms, A. Chruščiovas už 45 tūkst. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, esą Aleksandras Chruščiovas buvo vyresniosios Sofijos Kaisarovos dukters, Sofijos fon Pirch (1818-1893), ištekėjusios už iš Rusijos atvykusio turtingo švedo barono Levo Vakselio, žentas, t. y. buvo vedęs jų dukterį. Vis dėlto, šis teiginys abejotinas. 1908 m. dvaro dalybų dokumente minima Aleksandro našlė Ana Chruščiova, kurios mergautinė pavardė nenurodyta. Levo ir Sofijos Vakselių vaikai žinomi: Sofija - paskutinė Raudonės pilies savininkė, ištekėjusi už Chosé de Faria e Castro, Aleksandras ir Platonas. Mirus A. Chruščiovui 1908 m. įpėdiniai Lapgirių dvarą pasidalijo, o dalybos teisiškai pripažintos 1910 m.

Našlei Anai Chruščiovai iš Naujojo Pašaltuonio palivarko teko 320 dešimtinių, o dukrai Eugenijai Chruščiovaitei-Neimanienei - 382 dešimtinės žemės taip pat iš Naujojo Pašaltuonio palivarko. Sūnui Nikolajui Chruščiovui (1877-1960) liko visas Lapgirių dvaras, Senojo Pašaltuonio, Dirvonų, Stulgių palivarkai ir dalis Naujojo Pašaltuonio palivarko, iš viso 3 475 dešimtinės. XIX a. vadintas dideliu ir turtingu, vėliau Lapgirių dvaras buvo vertinamas kitaip. 1908 m. 1921 m. balandžio mėn. N. Chruščiovas savo tada dar nepilnametei dukrai Katarinai Chruščiovai notaro patvirtintu aktu iš Lapgirių dvaro paskyrė 70 ha žemės ir dalį pastatų. K. Chruščiova 1928 m. Paskutinieji Chruščiovai ir jų svečiai Lapgiriuose. XX a. 4 deš.

Dvaro galo pradžia galima laikyti 1919-1939 metų žemės reformą, kurios pagrindinis tikslas buvo išdalinti dvarams priklausiusią žemę bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. 1922 m. iš Nikolajaus Chruščiovo valstybės reikalams paimtos 463 dešimtinės žemės ir 733 dešimtinės miško. Tiesa, nors dvaras labai sumažėjo, savininkai beturčiais netapo. Skelbiant žemės reformos įstatymą pačiam Lapgirių dvarui priklausė apie 450 dešimtinių žemės. Vykdant įstatymą savininkui paliktas Lapgirių dvaro centras su 80 ha žemės, o 1931 m. žemės norma padidinta iki 150 ha. Dvaro savininkai nereikalingus pastatus pardavinėjo.

Įdomią istoriją apie Lapgirių dvarininkus knygoje „Mano gyvenimo pasakos“ (Kaunas, 2015) yra papasakojusi vadžgiriškė Izabelė Lukošienė. „Mūsų šeima klajojo iš vieno dvaro į kitą, ieškodama sotesnio duonos kąsnio. Tiesa, į Lapgirių dvarą niekuomet neužsukome, nes buvo kalbama, kad tenykštis jaunasis ponas labai žiaurus. Mat jis tyčia numarino savo sunkiai susirgusį tėvą. Kai senukui pakilo aukšta temperatūra, įmerkė jį į pilną šalto vandens kubilą ir, negana to, dar įsakė kumečiams nešti ir pilti ant bejėgio, drebančio ir šaukiančio senuko ledinį vandenį iš šulinio. O numirusį ne kapinėse palaidojo, o kaip kokį gyvulį užkasė parke netoli rūmų. Dvaro ponų pramogos. XX a. 4 deš.

Nors paprastai kalbant ar rašant apie dvarus minimi tik jų savininkai, reikia nepamiršti, kad dvaras - didžiulis, sudėtingas organizmas, susidedantis iš daugybės dedamųjų: ponų, darbus organizuojančių prižiūrėtojų ir, žinoma, valstiečių, kurių darbas ir kūrė tai, kas vadinama dvaru. Ekonomiškai stiprus Lapgirių dvaras buvo didelė atrama 1831 m. sukilėliams. Kaip knygoje „Vadžgirys“ rašo A. Stoškus, dvarui teko pati sunkiausia našta - sukilėlių kariuomenės maitinimas. Nors žinių apie tiesioginį to krašto gyventojų dalyvavimą sukilime nėra, tačiau jie vargu ar galėjo likti nuošalyje, kai per Lapgirius ne kartą driekėsi sukilėlių kariuomenės maršrutai.

Dvare kurį laiką traukdamiesi buvo apsistoję sukilėlių daliniai: J. Gruževskio vadovaujami 200 ulonų, S. Kalinovskio pėstininkų pulkas bei J. Monasterskio 100 pėstininkų kuopa. 1831 m. liepos 6 d. čia su savo kariais apsistojo nakvynei vyriausybinės kariuomenės spaudžiamas Veliuoną palikęs F. Liepos 8-osios vakare generolo Antano Gelgaudo vadovaujamos sukilėlių kariuomenės daliniai susirinko Kuršėnuose. Priešas vis siaurino fronto ruožą. „D. Osten-Sakenas, norėdamas sumušti F. Koso dalinį ir išvaikyti sukilėlių būrelius miškuose nuo Jurbarko iki Raseinių, liepos 8 d. išžygiavo į Raseinių pusę 4 atskiromis kolonomis. J. Otroščenka su savo daliniu ėjo iš Jurbarko per Batakius ir Eržvilką į Nemakščius, S. Malinovskis su 9 jėgerių pulko batalionu, jungtinio kavalerijos pulko 2 eskadronais, 50 kazokų būriu ir 4 patrankomis išžygiavo iš Jurbarko tiesiai į Eržvilką. Trečia kolona, vadovaujama N. Anenkovo, susidėjusi iš 9 jėgerių pulko kito bataliono, jungtinio kavalerijos pulko 2 eskadronų ir 4 patrankų, iš Jurbarko nužygiavo Raseinių keliu ir pasuko į Lapgirių dvarą“, - rašoma F. Sliesoriūno knygoje „1830-1831 m. sukilimas Lie...

Pavyzdinis infografikas

Praėjus liepomis apsodinta alėja dvaro rūmai pasitinka apdulkėjusiais langais ir ryškiaspalviais, nedidelį balkoną, kuriame plevėsuoja Lietuvos istorinė vėliava su Vyčiu, parėmusiais stulpais. Du stulpai ketiniai, išlikę gal netgi nuo dvaro pastatymo, o du - sąlyginai nauji, mediniai. „O ką daryti? Kitaip balkonas jau būtų nugriuvęs“, - sako savininko sūnus Vaidas. Jis rodo dvivėres vidaus duris, kurių viena varčia sena, o kita, tokia pati, meistro atkurta vietoj supuvusios. „Turim čia tokį meistrą, kuris atkuria ir duris, ir langus, - sako Vaidas. - Grindis vietoj išpuvusių irgi sudėjome tokias, kokios buvo“.

Vyras rodo kambariuose išlikusius, bene septyniasdešimt metų čia gyvenusių pačių įvairiausių gyventojų neįveiktus lubų dekoro elementus, paradinius laiptus su autentiškomis puošnių tekintų baliustrų juostomis, sovietmečio reliktus, tokius kaip laiptinėje iš lentų sukalta aparatinė, mat dvaro antrajame aukšte kažkada buvo ne tik salė su scena, bet ir rodomas kinas. Į rūsius, esančius po visa senąja dvaro dalimi, veda žemos arkos. „Pamūrijom prie įėjimo, nes buvo visai užgriuvę“, - sako Vaidas, o man šios pastangos, prisipažinsiu, primena bandymą rėčiu semti vandenį - pagirtinas, bet beviltiškas užsiėmimas, nes dvaro rūmai akivaizdžiai nyksta: linguojančios grindys kai kur gresia įlūžti („Šita koridoriaus puse neikite, grindys gali neatlaikyti“, - įspėja Vaidas), laiptai užtverti „stop“ juosta, nes ir antrajame aukšte nesaugu, rūsiuose reikia eiti pasilenkus - iki mūro skliautų likę tik kiek daugiau nei 1,5 metro, nes grindys užneštos per daugybę metų susikaupusiomis žemėmis.

Sovietmečiu nacionalizuotame dvare įrengtuose butuose gyveno daugybė šeimų, vienu metu net iki 50 žmonių. Dabar gyventojų likę tik du: link 50-ties artėjantis Arvydas, lyg ir dvaro prižiūrėtojas, kuris čia tik keleri metai, ir 85-erių Stasė, Lapgiriuose gyvenanti beveik visą gyvenimą - nuo tada, kai pokariu čia atsikraustė su tėvais. Stasė dirbo tarybiniame ūkyje. „Ir laukininkystėje, ir kur tik prireikdavo“, - sako. Čia ištekėjo, gimė aštuoni vaikai, čia gyvendama palaidojo vyrą, vaikai užaugo ir išsiskirstė kas kur: kas Lietuvoje, kas užsienyje. Moteris sunkiai vaikšto - atsiliepia ir amžius, ir kažkada patirtos traumos, todėl iš trijų kambarių antrajame aukšte, kur anksčiau gyveno su šeima, persikraustė į kambarį pirmajame aukšte. Tiek ja, tiek juodu šuneliu, garsiai pasitinkančiu kiekvieną, užsukantį į dvarą, rūpinasi Arvydas.

Apie dvaro praeitį dabartiniai jo gyventojai žino ne itin daug - sako, dvarą valdęs Chruščiovas, tik ne tas, kuris kažkada visai Sovietų sąjungai vadovavo, ne Nikita Sergejevičius, bet jo bendrapavardis. Tiesa, jo nė Stasė nėra mačiusi, nes kai su tėvais atsikraustė į Lapgirius, pono čia jau nebuvo. Lapgirių dvaro teritorijoje juntamas ūkinis gyvenimas: netoli rūmų išrikiuoti bičių aviliai, parko pievelėse ganosi karvės, vyksta judėjimas ir ūkinėje dvaro dalyje. Lengviausia, žinoma, būtų besti pirštu į savininkus ir pareikšti, kad jie nesirūpina nykstančiu kultūros paveldu, tačiau tai nebūtų nei sąžininga, nei teisinga - žmonės daro tai, ką gali, ir taip, kaip gali.

Lankytini Lietuvos dvarai:

Svarbiausi Lapgirių dvaro faktai:

tags: #pagalgos #dvaro #sodyba