Socialinė grupė - tai bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais, laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Pagal tam tikrą požymį išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis. Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai.
Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes. Pirminės socialinės grupės susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai.
Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip turtas ir kilmė formuoja socialines grupes, atsižvelgiant į kairiojo feminizmo perspektyvą. Ši perspektyva leidžia mums pažvelgti į socialinę nelygybę per lyčių prizmę ir suprasti, kaip ekonominės ir socialinės struktūros veikia moterų padėtį visuomenėje.
Kairiojo feminizmo skaitymų grupės įžvalgos
Kairiojo feminizmo skaitymų grupė, susibūrusi karantino metu, nagrinėjo pamatinius kairiosios feministinės minties tekstus. Šios grupės analizė atskleidė, kaip svarbu suprasti ryšį tarp socialinės santvarkos, ekonominės sistemos ir moterų padėties.
Ši grupė ketino ne siekti gilios analitinės tekstų analizės, o skaityti ir analizuoti taip, kaip mums jie kalba, kaip mums jie yra aktualūs. Supratusios, kaip naudinga buvo perskaityti tuos tekstus mums pačioms, nutarėme pasidalinti ir savo įžvalgomis su žurnalo „Lūžis“ skaitytojomis bei pakviesti jungtis prie tolesnių grupės skaitymų. Taipogi tikimės, kad mūsų skaitytos literatūros sąrašas bei įžvalgos padės ir kitoms/iems atsirinkti savo skaitinius.
Engelso Įtaka Kairiajam Feminizmui
Šis Engelso tekstas, kurį jis parašė remdamamasis jau mirusio Karlo Marxo užrašais, yra vienas pamatinių kairiosios feministinės minties tekstų, davęs pradžią emancipacijos sąvokai. Engelsas, remdamasis naujais tiems laikams antropologiniais tyrimais, pademonstruoja, kad šeimos tipai kito keičiantis visuomeninėms santvarkoms ir kad patriarchalinė šeimos (ir valstybės) sankloda yra gan nauja, susiformavusi tik atsiradus privatinei nuosavybei.
Jis parodo, kad monogaminės šeimos leido labiau reikštis individualumui, kuris buvo pasiekiamas tik vyrams. Engelsas neturėjo iliuzijų dėl moterų padėties monogaminėse šeimose, jis aiškiai sakė, kad monogamija buvo taikoma tik joms.
Visuomeninėms grupėms perėjus prie sėslesnio gyvenimo būdo, vyrų fizine jėga paremtas darbas tapo svarbesnis ir iš to darbo kaupiamą turtą vyrai siekė perduoti savo palikuonims. Būtent Engelsas išveda analogiją tarp darbininkų ir moterų padėties patriarchalinėje šeimoje, argumentuodamas, kad abi grupės turi turėti politines teises savo pozicijoms ginti.
Vedybinė sutartis yra analogiška darbo sutarčiai, kai formaliai abi pusės yra lygios ir susitaria laisva valia. Tai yra lygybės mistifikacija, kuri slepia klasinę ir turtinę galių nelygybę.
Nepaisant tokios progresyvios žiūros, Engelsas dar nekalbėjo apie reprodukcinį darbą kaip dvigubą moters išnaudojimą. Tačiau jis nubrėžė naujas trajektorijas moterų emancipacijai. Jis kalbėjo apie tikrąją monogamiją, kai tiek vyras, tiek moteris turi teisę rinktis savo aistras.
Nors Engelso veikale apie šeimą ir privatinę nuosavybę iškeltos idėjos yra plėtojamos arba bent aptariamos kiekviename kariojo feminizmo etape, pats jis sustojo prie darbo pasidalijimo ir privatinės nuosavybės vystymosi analizės. Vis dėlto vienas svarbiausių Engelso (ir, reikia pasakyti, Marxo, nes būtent jo užrašais buvo remiamasi) pastebėjimų buvo išvesta paralelė tarp gamybos ir žmogaus pagimdymo.
Alexandra Kollontai ir Naujosios Moters Vizija
Alexandra Kollontai, XX a. pradžios revoliucionierė ir feministė, plėtojo marksistines idėjas apie moterų išlaisvinimą. Jos darbai analizuoja moterų padėtį visuomenėje, klasinę nelygybę ir patriarchato įtaką.
Pirmiausia į akis krito tai, kad Kollontai buvo itin kritiška liberaliam feminizmui, laikė jį buržuaziniu. Anot jos, moterų išsilaisvinimas įmanomas tik pakeitus socialinę santvarką ir ekonominę sistemą.
Alexandra Kollontai klausia, kas yra ta „nauja moteris“, ar ji egzistuoja. Šiandien feministės daug kalba apie moterų anonimiškumą kultūroje ir politikoje, kad per amžius buvo sukurtas vaizdas, jog moterys yra nepajėgios kurti meną ar teorinę mintį.
Kollontai mintis yra platesnė, ji sako, kad literatūra, pretenduodama į visuomenės atspindėjimą ir kritiką, dažniausiai kuriama vyrų, nesugebėjo pavaizduoti tikro moterų paveikslo, tikrosios jų padėties visuomenėje ir jų problemų bei minčių. Anot Kollontai, „nepaisant „naujų moterų“ gausėjimo, rašytojai ir poetai praslinko pro jas lyg su storiausiais raiščiais ant akių“.
Tai kokios gi tos „naujosios moterys“, kuo jos skiriasi nuo „senojo tipo“ moterų? Jos nebėra tyros, malonios mergaitės, kurių svajonė kuo sėkmingiau ištekėti. „Vieniša moteris“ pagal pasirinkimą, o ne „sutuoktinė“, „žmona“, vyro šešėlis arba papildinys. Iki tol literatūra tylėjo apie tokias „vienišas moteris“, geriausiu atveju pavaizduodavo „mėlynąsias kojines“.
Tačiau, moterims pradėjus dirbti fabrikuose, atsirado milijonai tokių „vienišų moterų“, kurios kasdien nenuilsdamos dirba už menkus atlyginimus, gyvena darbininkų rajonuose, aptarnaudamos už prekystalių ar telegrafų stotyse ir bandydamos išgyventi. Tačiau jos yra ambicingos ir pilnos toliaregiškų idėjų, ir likusį nuo darbo laiką praleidžia ne sėkmingos santuokos paieškoms, o mokydamosi, planuodamos kurti meną ir mokslą, padėdamos vargstantiems ligoninėse ir rašydamos politines kalbas. Šios moterys didžiuojasi tuo, kad gali kliautis savo pastangomis.
Kollontai pamini, kad dažnai „naujos moterys“, susitelkusios ties profesiniais pasiekimais, yra demonstruojamos kaip „šaltos“, nemylinčios, atsisakančios romantiškų meilės santykių. Tačiau iš tiesų jos yra labai aistringos, o savo aistrą išreiškia per atsidavimą darbui ir dar labiau - per politinę veiklą, ideologinį darbą, agitaciją.
Kollontai vis dėlto iškelia ir asmenines „naujosios moters“ dilemas. Nepaisant to, kad naujoji moteris trokšta laimės visai žmonijai, ji nori meilės. Tačiau lygiaverčiai santykiai tarp vyro ir moters, nesusaistyti egoizmo, galimi tik pakeitus visuomeninę tvarką, dėl to ši moteris yra priversta sąmoningai atsisakyti asmeninės emocinės laimės; norėdama būti kūrybinga ir savarankiška, ji turi likti vieniša.
„Kaip sunku šiandienos moteriai nustumti šalin vidinį turinį, internalizuotą per tūkstantmečius, kuriuo ji stengėsi prisitaikyti prie vyro, kurį likimas išrinko būti jos šeimininku. Taigi, dar vienas skiriamasis „naujosios moters“ bruožas - senosios buržuazinės, vienpusės (pateisinančios vyrą ir pasmerkiančios moterį) seksualinės moralės atmetimas. Ji nebesutinka būti priklausoma nuo vyro ar tėvo, stovi lygiavertiškai ir tvirtai greta vyro ir dalyvauja socialinėje kovoje. Tai kova už egzistenciją ir klasių kova.
Moterų padėtis šeimoje ir visuomenėje pagal Kollontai:
| Aspektas | Tradicinė Šeima | Naujoji Šeima (Komunistinėje Visuomenėje) |
|---|---|---|
| Moters vaidmuo | Prieklausoma, neturinti asmeninės valios | Lygiavertė, laisva, dirbanti |
| Ekonominis aspektas | Namų ruoša be vertės nacionalinei ekonomikai | Kolektyvinis ūkis, išlaisvinantis moterį iš naminės vergovės |
| Vaikų priežiūra | Šeimos rūpestis | Valstybės rūpestis |
| Santuoka | Ekonominė būtinybė, pareiga | Draugystė, sielų bendrystė |
Pats kapitalizmas, priversdamas moteris išeiti iš namų į darbus, privertė jas tapti kovotojomis už savo gyvenimus, savo teises, geresnes sąlygas. „Bet vargas tai dirbančiai moteriai, kuri tiki individualia asmenine galia laimėti kažką sau, atskirai nuo kitų. Ginkluota kapitalo mašina ją ramiai sutraiškys.
Perskaičius vien šį tekstą gali susidaryti įspūdis, kad Kollontai pasisako už visišką šeimos atsisakymą. Ji atsako, kad vadinamoji „tradicinė šeima“ nebeegzistuos. Tradicinė šeima - tokia, kur vyras yra viskas, o moteris - niekas, tipiška šeima, kur moteris neturi asmeninės valios, laiko sau ar pinigų.
Būtent išplitęs moterų darbas ne namuose radikaliai pakeitė šeimą. Kapitalizmas taip pakeitė gyvenimo sąlygas, kad per menki vyrų atlyginimai privertė moteris ieškotis darbo. Tačiau kapitalizmas nepanaikino prieš tai buvusių moters darbų, kurie keliaaukščiais krūviais liko ant jos pečių. Kaip sako Kollontai, moters gyvenimas niekada nebuvo lengvas, tačiau kapitalizmas padarė jį desperatišku.
Akivaizdu, kad individualus namų ūkis tampa neproduktyvus, o naujas kelias - kolektyvinis. „Komunizmas išlaisvina moterį iš naminės vergovės ir praturtina jos gyvenimą. Vienas iš esminių šeimos rūpesčių - vaikų priežiūra ir auklėjimas - turi tapti valstybės rūpesčiu.
Kollontai sako, kad, nepaisant to, kad kapitalizme šeima buvo našta, komunistinėje visuomenėje vienas kitą mylintys žmonės turi ne bijoti santuokos, o siekti laimės. Kadangi tradicinė šeima nebebus reikalinga nei valstybei (kaip ekonominis vienetas), nei patiems žmonėms (nes jie nebebus surišti ekonomiškai ir pareiga užauginti vaikus), naujoji šeima gims iš draugystės, sielų bendrystės, kaip dviejų lygių, laisvų, dirbančių žmonių sąjunga.
„Šis velnias, žmonijos dėmė ir dirbančių alkanų moterų rykštė, išaugo iš prekių gamybos ir privačios nuosavybės instituto. Grįžtant prie „motinystės troškimo“: Kollontai sako, kad komunizme dirbančios moterys išmoks neskirstyti vaikų į savus ir nesavus. „Komunistinė visuomenė nori šviesių, sveikų vaikų ir stiprių, laimingų jaunų žmonių, laisvų savo jausmais ir prisirišimais.
Aleksandra Kollontai, būdama ministre ir, vėliau, pirmąja pasaulyje moterimi ambasadore, savo veiklose visada laikėsi tekstuose išsakytų principų. Ji kūrė vaikų namus našlaičiams, įsteigė pirmuosius gimdymo namus, kur gimdyvėms (nepaisant jų turto ir statuso) buvo suteikiama visa medicininė pagalba ir motinystės mokymai.
„Prostitucija ir kovos su ja būdai“ (1921 m.), autorė Alexandra Kollontai. Marksistinė audioknyga / diskusija.
tags: #pagal #turta #kilme #susidariusi #visuomenes #grupe