Kretingos krašto legendos ir padavimai

Nuosekli leidinio struktūra su iliustracijomis, aprašymais, tiksliomis objektų koordinatėmis ir sakmėmis savotiškai intriguoja, kelia smalsumą ir iš tiesų žada išskirtinių įspūdžių. Apie Kretingos kraštą sklando įvairios legendos ir padavimai, atspindintys jo turtingą istoriją ir kultūrą.

Tamsiais vakarais lietuviai susirinkdavo vienoje gryčioje, čia jų lūpomis sklisdavo mistiniai pasakojimai, kurie, esą, buvo nutikę patiems pasakotojams arba jų protėviams. Tokios istorijos įsismelkdavo į vaikų širdis, kurie patikėdavo pasakojimų tikroviškumu. Ir nors šiais laikais gyvenimo tempas pasikeitė, o naujienas gauname iš televizijos ar radijo, senieji pasakojimai vis dar gyvi - tik kitokiu pavidalu.

Šiame straipsnyje panagrinėsime įdomiausius padavimus apie Kretingą ir jos apylinkes.

Kretingos vardo kilmė

Pirmiausia, sustokime ties Kretingos vardo kilme. Būta įvairių Kretingos vardo etimologijos aiškinimų. Tarp senųjų miesto gyventojų labiausiai paplitęs legendinis vardo kilmės aiškinimas: Esą seniau visos miesto gatvės buvo grįstos akmenimis ir važiuojant vežimu jį labai kratydavo, dėl to žemaičiai miestą ir pavadino Kretinga.

Žemaičiai pasakoja, kad šio miesto pavadinimas kilęs nuo žodžio „kretėti“, reiškiančio drebėjimą. Esą, senovėje miesto gatvės buvo grįstos akmenimis, todėl važiuojant vežimu žmogų kratydavo - iš čia ir kilo vardas.

Tačiau, istorikas Mykolas Balinskis vietovardį kildino iš žemaičių tarme vartoto lenkų kalbos skolinio krotas, akrotas (lenk. okręt - laivas). Lietuvių kalbininkai neabejoja, kad vardą vietovei davė senieji pajūrio gyventojai kuršiai.

Kazimieras Būga ir Aleksandras Vanagas tvirtina, kad vietovardis kilo nuo veiksmažodžio kretėti (drebėti, purtėti, virpėti, tirtėti; sunkiai drebant eiti) ir kuršiams būdingos priesagos -ing-. Tuo tarpu Antanas Salys, remdamasis Kretingos vardo užrašymu XIII a. šaltiniuose, iškėlė prielaidą, kad pirminė vietovardžio forma buvo Kretenė (Kretinė), kilusi iš to paties veiksmažodžio kretėti arba kretenti (kinkuoti, pamažu eiti, drebančiu balsu giedoti) ir kuršiškos priesagos -ene. A. Vanagas laikėsi nuomonės, kad pirminė vardo forma vis dėlto buvo Kretinga.

Painiavos XIII a. dokumentuose atsirado todėl, kad Livonijos ordino riteriai kalbėjo vokiečių žemaičių tarme, kurioje priebalsėsg ir j buvo labai supanašėjusios ir painiojamos. XVII-XVIII a. miestas vadinosi Karolštatu (vok. Karolstadt, lot. Carolstadium, lenk. Karolsztad). Šio vietovardžio kilmė nekelia abejonių. 1609 m. savivaldos suteikimo privilegijoje rašoma, kad šalia Kretingos dvaro statomam miestui jo steigėjas Jonas Karolis Chodkevičius suteikė savo vardą ir pavadino Karolštatu, t. y.

Kretingos herbas

Legendos apie Kretingos bažnyčią

Kita garsi legenda pasakoja apie Kretingos bažnyčios statybą. J. K. Chodkevičius prieš didįjį mūšį su švedais pasižadėjo: jei laimės, pastatys bažnyčią Kretingoje. Laimėjęs jis ištesėjo pažadą ir pastatė pirmąją medinę bažnyčią, kurios stovėjimo vietą šiandien žymi skulptūra „Trimituojantis angelas“.

Vėliau, manydamas, kad medinė bažnyčia per maža, Chodkevičius kitame upės krante pastatė mūrinę bažnyčią, kuri stovi iki šiol. Bažnyčia pastatyta 1610-1617 metais Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių fundacija. Tai viena seniausių išlikusių gotikos ir renesanso bruožų bažnyčia Žemaitijoje.

Joje yra septyni altoriai, sukurti XVII amžiuje, drožinėtomis skulptūromis puošta sakykla. Po centriniu altoriumi palaidoti fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai - unikalūs kultūros paminklai. Kretingos bažnyčia - viena aukščiausių Lietuvoje, pagrindinio pietvakarių fasado centre esantis bokštas yra 60 m (su kryžiumi - ~70 m) aukščio.

Kretingos bažnyčia

Meilės akmuo Kretingos dvaro parke

Kretingos dvaro parkas slepia ne tik istorinį paveldą, bet ir magišką vietą - Meilės akmenį. Sakoma, kad atsisėdus ant šio akmens ir užsimerkus svajojant apie mylimą žmogų, meilė neišvengiamai aplankys.

Kretingos pasididžiavimas grafų Tiškevičių rūmai, statyti XIX a. ir dvaro žiemos sodas - oranžerija ir vienas gražiausių Žemaitijoje XIX- XX a. rūmų parkas. Šiaurinėje parko dalyje buvo įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai. Prie pirmojo tvenkinio stovėjo rūmai. Priešingame krante buvo įrengtas didelių akmenų mūro krioklys, link kurio nuo rūmų vedė arkinis tiltelis. Tame pačiame krante, prie Salantų kelio, iškilo kalnelis pavėsinei - altanai, į ją vedė spirale kylantis takelis, o kalnelio viršūnėje augo kaštonas.

Abiejuose krantuose buvo pastatyta po vieną didžiulį akmenį - suolą. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Matyt, jį labai mėgo įsimylėjėlių poros, ateidavusios čia pasigėrėti žmogaus proto ir rankų sukurtu grožiu. Legenda pasakoja, kad ant šio akmens, lankydamasi pas savo favoritą Platoną Zubovą, yra sėdėjusi imperatorė Jekaterina II.

Kitos legendos apie Kretingos dvaro parką

Vėliau apie šį kalnelį žmonės sukūrė įvairių legendų. Viena jų pasakoja, esą jį grafas supylęs ant savo mylimiausio medžioklinio šuns kapo. Kitas padavimas byloja apie tai, kad čia stovėjusi Kretingos pilis.

Kretingos dvaro rūmai

Salantų miestelio padavimai

Apie Salantų miestelio vardo atsiradimą yra net keletas padavimų. Vienas iš jų pasakoja, kad du žmonės plaukė valtimi per tvano apsemtą vietovę ir vienas, pamatęs sausumą, sušuko žemaitiškai: „sala onta“(t.y. „sala antai“).

Salantų miestelis garsėja ne tik savo bažnyčia, bet ir Gaidžio koplyčia, kuri turi savo paslaptingas istorijas. Viena iš jų pasakoja apie gaidį, kuris naktimis išgąsdindavo pro šalį einančius žmones savo netikėtais giedojimais.

Kartenos pilies legenda

Anot legendos, prie Kartenos ant kalno stovėjusi didelė pilis. Ją ne kartą puolė svetimšaliai. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atkeliavo švedų ir rusų kariuomenės. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje.

Nuo pilies stebėdamas įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veiziekit, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Toje pačioje kalvoje atsirado ir Kartenos pavadinimas.

Kartenos piliakalnis

Velnio akmuo prie Kartenos

Šalia Kartenos piliakalnio yra nepaprastas akmuo, su jame įspausta karvės (kiti žmonės sako - velnio) kanopa. Dėl to ir pavadino velnio akmeniu.

Baltiškojo paveldo paminklai

Nenorėčiau būti banali, tačiau pats pačiausias yra Kretingos rajonas su visais baltiškojo paveldo paminklais. Kiekvienas jų yra savitas, menantis skirtingą istoriją, kitokios išvaizdos. Tačiau, žinoma, turiu ir savo „numylėtinių“.

Pirmiausiai, Nagarbos piliakalnis, Kuršo dalybų akte paminėtas 1253 m. kaip Nebarge. Tai - unikalus kuršių palikimas, žemaičių „bliūdkalniu“ vadinamas. Kaip amfiteatras. Gynybiniai pylimai supilti ratu, yra gili įduba, ir tai neprimena standartinio piliakalnio. Legendų legendos driekiasi aplink šį mistinį protėvių paminklą.

Turime ir išskirtinį, šimtametį Plokščių ąžuolą - nekart trenktą žaibo, išpuvusiu, tuščiaviduriu kamienu. Anot mūsų kraštotyrininko Igno Jablonskio, tai buvusi šventa vieta. Netoli medžio buvo aptiktas apeiginis akmuo su dubeniu, kuris, deja, neišliko. Stebėtina, jog kuršių galima šventvietė, pats Vytauto Didžiojo laikus menantis ąžuolas iki mūsų dienų liko reikšmingas vietinei bendruomenei.

Kelionę po žinomiausius Kretingos rajono piliakalnius vertėtų pradėti nuo Ėgliškių-Andulių piliakalnio. Tai, spėjama, yra istorinė Kretingos piliavietė. Kretingos vardas - Cretene - pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Livonijos ordino dokumentuose) paminėtas 1253 metais, rašant apie Kretingos pilį.

Manoma, kad pilies komplekse kretingiškių protėviai - kuršiai - aukodavo Perkūnui, pilis buvo ne tik tvirtovė, bet ir administracinis, prekybos, amatų centras. Tvirtovė, spėjama, sudeginta Livonijos ordino 1263 metais ir vietinių apleista.

Pabuvus ten, kur prasidėjo Kretinga, laikas vykti į Karteną. Leidžiantis vaizdingu keliu pro Kartenos miestelio slėnį, atsiveria įspūdingas Kartenos piliakalnis. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, ant Kartenos piliakalnio pilį VIII-IX amžiuje pastatė ne žemaičiai, o kuršiai.

Visai čia pat Kartenos, Gintarų kaime, stūkso liūdnomis legendomis apipintas Vyšnių kalnas. Šalia jo esančiuose pilkapiuose rasti degintiniai kapai datuojami dar II amžiumi prieš Kristų. Tai - baltų ir kuršių protėvių palaikai. Vyšnių kalną, kaip gynybinę vietą, žmonės apleido apie XII amžių.

Nuo Kartenos ranka pasiekiami yra Salantai. Dar iki jų neatvažiavus, žvilgsnį metus į laukus, tolumoje išnyra Imbarės piliakalnis. Ant jo X-XIII amžiuje stovėjusi kuršių pilis buvo Ceklio žemės administracinis ir ūkinis centras.

Imbarės pilis buvo tokia svarbi, kad net konkuravo su Apuolės pilimi, o pilies papėdės gyvenvietėje aptikta gatvių sistema leidžia daryti prielaidą, jog viduramžiai Imbarė turėjo miesto bruožų. Pilis apleista apie 1263 metus. Vėliau ant piliakalnio stovėjo dvaras.

Iš Salantų galima keliauti į Senąją Įpiltį. Ten dunkso S. Įpilties pilies kalnas. Jis tituluojamas vienu įspūdingiausių ir didingiausių Šiaurės vakarų Lietuvos piliakalnių. Kai po Durbės mūšio dalis nuo krikščionybės atitolusių kuršių sukilo, S. Įpiltis tapo viena svarbiausių sukilėlių pilių.

Dar vienas dėmesio vertas piliakalnis yra šalia Rūdaičių. Nagarbos (Negarbos) piliakalnis yra priklausęs kuršių žemei Mėguva, galbūt buvęs net mažąja sostine. Vietiniai šį piliakalnį dar vadina Bliūdkalniu - mat kalva turi įdubimą, lyg dubuo. O pats pavadinimas Nagarba neturi analogų Lietuvoje. Istorikas J. Kanarskas mano, kad pavadinimas yra vienas seniausių Kretingos rajone, reiškiantis „ant kalno“.

Imbarės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete įrengtas I tūkst. pr. Kr. II pusėje ir gyvavo iki XIII a. vidurio. Piliakalnyje rasta titnaginių ir metalinių darbo įrankių, ginklų, papuošalų, lipdytos šiek tiek brūkšniuotu, lygiu ir grublėtu paviršiumi bei žiestos keramikos, apdegusių grūdų.

Padavimai mena, kad vietovei vardą davė legendinė pilies valdovo duktė Imbarė (Inbarė). Šiuo vardu ji buvo pavadinta, kai motina užkeikė (žem.

Kretingos rajonas yra vieta, kur praeitis ir legendos gyvena šalia dabarties.

Kretinga pirmą kartą paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte, kaip Kuršių genties gyvenvietė, priklausiusi Mėguvos žemei. Tačiau žalvario ir geležies amžių archeologijos paminklai liudija, kad pietiniame miesto pakraštyje, vadinamame Bajorais, žmonės nuolatos gyveno jau nuo žalvario amžiaus. Čia lokalizuojama ir istorinė Kretingos pilis (XIII a.).

Kretingos rajonas įkurtas 1950 m. priėmus savivaldos įstatymą, 1995 m. buvo panaikintos apylinkių, Kretingos ir Salantų miestų savivaldybės. Rajono teritorijoje buvo įkurta Kretingos rajono savivaldybė, o buvusios miestų ir apylinkių savivaldybių teritorijos pavadintos seniūnijomis. Šiandien Kretingos r. sav. apima 991 km² plotą. Jame įsikūrę Kretingos ir Salantų miestai, Darbėnų ir Kartenos miesteliai bei per 190 kaimų.

2008 m. Kretingos vardas XIII a. rašytiniuose šaltiniuose rašomas Cretyn, Creten (Cretene), Kertene (Kertenen). Nuo XVI a. vokiečiai ją vadino Cratinen, Crottingen, Krottingen, Russ. Krottingen, lenkai - Kretynga, o rusai iki Pirmojo pasaulinio karo - Кретингень.

Lankytinos vietos Kretingos rajone

Susipažinkite su Kretingos krašto populiariausių, daugiausia lankytojų sulaukiančių vietų dešimtuku:

• Kretingos bažnyčia
• Kretingos dvaras ir muziejus
• Kartenos piliakalnis
• Malūnų kaimas
• Atostogų parkas
• Japoniškas sodas
• Orvidų sodyba
• Baltų mitologijos parkas
• Dauginčių atodanga
• Šilpelkės miško pažintinis takas

Norint pasijausti kaip Šveicarijoje, visai nebūtina ten vykti. Kretingos rajone galima aptikti lietuviškąją Šveicariją - nuostabius Minijos upės vingius, kuriuose per daugelį metų susiformavo įspūdingos atodangos. Viena gražiausių - Dauginčių atodanga. Jos plotis - net 44 metrai, o aukštis - 22 metrai. Atodanga kvapą gniaužia visais metų laikais.

Dauginčių atodanga yra viena iš lankytinų vietų, kurias galima aptikti vaikštant Šilpelkės miško pažintiniu taku. Tako ilgis yra 1,5 kilometro ir vingiuoja per natūraliai susiformavusį Šilpelkės mišką. Jame galima pamatyti Dauginčių piliakalnį - vadinasi, žmonių miško ir pažintinio tako apylinkėse gyventa jau seniai.

Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba, garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Baltų mitologijos parkas puoselėja senąsias baltų kultūros vertybes, ugdo pilietiškus Lietuvos žmones, skatina patriotiškumą, prisideda prie valstybės kultūrinės veiklos, skatina kultūrinį baltų tautų ir genčių (regionų) bendravimą.

Unikalus didžiausias Europoje 16 ha Meistro iš Japonijos (Hajime Watanabe) ir gydytojo (Šarūno Kasmausko) kuriamas Japoniškas sodas Kretingos rajone su tūkstančiu bonsai medelių kolekcija, akmenų sodu, sakuromis, tvenkiniais. Sodas pradėtas kurti 2007 metų spalio 10 dieną plynoje vietoje. Šiuo metu padaryta apie trečdalis sodo kūrimo darbų. Sodas kuriamas pagal senąsias japoniško sodo tradicijas, atkartojant natūralią gamtą, kur nei vienas elementas neturi išsiskirti iš kitų. Svarbiausiai - subalansuota visuma. Tai - susikaupimo ir savęs pažinimo vieta.

Kretingos rajone turime vienintelę pietiniame Kurše Lietuvos teritorijoje išlikusią paveldosauginę kūlgrindą, kai apskritai jų mūsų valstybėje tėra vos keletas. Kalbu apie Kašučių kūlgrindą. Bet apie ją retas žino. Nėra jokių nuorodų ar informacinio stendo.

Galima tik pasidžiaugti, jog mūsų valstybėje vietinis turizmas išgyvena apogėjų. Tautiečiai atranda Lietuvą, ir tai - labai džiugu. Gręžiamasi į savo etninį paveldą. Visa tai lemia norą keliauti ir pažinti savo kraštą.

tags: #padavimas #apie #kretingos #gyvenamosios #vietos #ikurima