P Komunos 2 Renovacijos Modelio Analizė

Demokratiniai principai ir decentralizacijos procesai yra glaudžiai susiję, ypač valdymo srityje. Europos savivaldos chartijoje, priimtoje 1985 m., teigiama, kad savivaldos institucijos yra kiekvienos demokratinės santvarkos pagrindas. Visos valstybės dalija savo teritoriją į smulkesnius administracinius vienetus, organizuodamos jų valdymą įvairiomis formomis.

Administracinis-teritorinis vienetas yra centralizuoto valstybės valdymo elementas. Mažesnės valstybės savo teritoriją dalija į vieno lygio administracinius vienetus, o didesnės - į dviejų ar trijų lygių. Pavyzdžiui, Prancūzija yra decentralizuota unitarinė valstybė, turinti tris valdymo lygius: komunas, departamentus ir regionus.

Decentralizacija apima ne tik regionus ir departamentus, bet ir aglomeracijas, komunas bei tarp komunų susidariusias struktūras. Tai sudaro natūralų decentralizacijos pagrindą. Efektyvi ūkinė veikla yra svarbus stabilios demokratijos funkcionavimo pagrindas.

Šiame straipsnyje analizuojamas aglomeracija kaip efektyvi administracinio teritorinio vieneto bendradarbiavimo forma ūkinės veiklos srityje. Siekiama išnagrinėti naujos Prancūzijos municipalitetų bendradarbiavimo formos - aglomeracijos - veiklos specifiką bei įtaką decentralizacijos procesui.

Prancūzijos Administracinis Teritorinis Suskirstymas ir Decentralizacija

Prancūzijos Respublika yra demokratinė unitarinė valstybė, Europos Sąjungos bei NATO narė, turinti daugiau kaip 61,1 mln. gyventojų. Šios valstybės ekonomika vertinama kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje. Prancūzija, ilgą laiką buvusi stipri centralizuota valstybė, 1982 m., išleidus Pirmąjį decentralizacijos įstatymą, perėjo prie decentralizuoto valstybės valdymo, buvo pradėtas plėsti savarankiškas savivaldybių veiklos baras.

Decentralizacija yra vienas iš būdų didinti vyriausybės atskaitomybę ir skatinti ją našiau naudoti turimus išteklius, nes vietinė valdžia geriau supranta ir atstovauja rinkėjų interesus. Pagrindinis decentralizacijos tikslas - priartinti valdžią prie žmonių. Rinkėjai galės pasirinkti tokią valdžią, kurios jie pageidauja, ir turės progos aktyviau dalyvauti valdant šalį. Galutinis tikslas - geresnės vietinės valdžios teikiamos paslaugos ir labiau patenkinta rinkėjų bendruomenė.

Tolesniuose skyriuose bus aptarta decentralizacijos ištakos Prancūzijoje, decentralizacijos procesas bei jos įtaka Prancūzijos municipalitetų ūkinei veiklai, municipalitetų bendradarbiavimo formos, ūkinės veiklos specifika, bus aptartas konkretus Dižono aglomeracijos (kaip naujos komunos bendradarbiavimo formos) ūkinės veiklos analizė bei aglomeracijos gerosios praktikos pritaikymo galimybės Lietuvoje.

Demokratinių principų plėtra Europos šalyse lemia ir decentralizacijos procesus valstybės valdymo srityje, vis didesnę viešųjų reikalų tvarkymo dalį priskiriant vietos savivaldos institucijoms kartu didinant jų svarbą valstybės valdyme.

1958 metų Prancūzijos Konstitucija taip pat kiti įstatymai neapibrėžia, kas tai yra administracinis - teritorinis vienetas. Konstitucijos 72 str. tik nurodoma, jog Respublikos administraciniais - teritoriniais vienetais laikomos komunos, departamentai, užjūrio teritorijos. Aukščiausios teisinės galios įstatymas nefiksuoja galutinio administracinio - teritorinio vieneto sąrašo ir numato, jog visi kiti administraciniai - teritoriniai vienetai yra steigiami įstatymu.

Įstatymų leidybos institucijai yra suteikiami gan platūs įgaliojimai steigiant naujus administracinius - teritorinius vienetus. 1946 metų Konstitucija šios teisės įstatymų leidėjui nesuteikė. Išskiriami specifinį statusą - Paryžiaus, Mayoto ar Naujosios Kaledonijos administraciniai - teritoriniai vienetai. Bendrosios teisės administraciniai - teritoriniai vienetai egzistuoja ir metropolijos teritorijoje, taip pat gali būti priskiriami užjūrio administraciniams - teritoriniams vienetams. Jiems taikomas tas pats teisinis režimas.

Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninės Prancūzijos regionus (région de France métropolitaine) ir 4 užjūrio regionus (régions d'outre-mer); regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (Collectivités territoriales ) bei Pietinės ir Antarktikos teritorijos. Prancūzijoje egzistuoja 36 779 komunos: 36 565 metropolijos teritorijoje ir 114 užjūrio departamentuose. Prie jų reikia pridėti dvi komunas Saint - Pierre ir - Miquelot, taip pat 48 užjūrio teritorijas bei 52 Naujosios Kaledonijos komunas.

Kiekviena komuna turi ekonominį, socialinį ypatumą, todėl viešųjų reikalų tvarkymas komunoje yra mažiausiai nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. 2004 metais Prancūzijoje vidutinis komunos plotas buvo 15 km², o gyventojų skaičius - 1 542. Palyginimui, 1968 metais vidutiniškai vienoje komunoje gyveno 1 148 gyventojai.

Komunų skaičius Europoje svyruoja: Airija turi 30, Nyderlandai - 443, Šveicarija - 2 896 komunas. Kai kurios valstybės siekia mažinti komunų skaičių, pavyzdžiui, Danija sumažino nuo 1 387 iki 275 komunų, Vokietija - nuo 24 000 iki 8 500, Anglija - nuo 1 200 iki 454 municipalitetų, Belgija - nuo 2 359 iki 589, Švedija - nuo 2 500 iki 279 komunų. Italija turi 8 104, Ispanija - 8 089, Graikija - 133, Portugalija - 308 komunas. Vidutiniškai vienoje Ispanijos komunoje gyvena apie 4 000, Vokietijoje ir Italijoje - 7 000, Belgijoje ir Danijoje - 16 000-17 000, Jungtinėje Karalystėje - 100 000 gyventojų. Prancūzijos komunos yra labai mažos - apie 1 391 gyventoją.

Departamentai, priešingai nei komunos, nuo pat sukūrimo pradžios buvo dirbtiniai elementai. Departamentai pradėti kurti nuo 1789 metų, reorganizuojant prieš Prancūzijos revoliuciją egzistavusias provincijas. Šiuo metu yra 100 šios administracinio - teritorinio vieneto. Didžioji dalis departamentų atsirado didžiosios revoliucijos laikotarpiu, kiti - aneksijos būdu (Savoie, Haute - Savoie, Alpes - maritimes) ar praradus Alsace - Moselle 1871 metais. 1964 metų liepos 10 dieną išleistas įstatymas, kuris numatė pertvarkyti Paryžiaus departamentą.

Išskiriami 96 metropolijos departamentai ir 4 užjūrio: Gvadelupės (Guadeloupe), Gvianos (Guyane), Martinikos (Martinique) ir Rejuniono (Réunion), kurie buvo sukurti 1946 metų kovo 19 dienos įstatymu. Suteikiant departamento vardą šioms keturioms buvusioms kolonijoms, Prancūzija žengė didelį žingsnį pradedant taikyti tą patį teisinį režimą. Šiam teritorijos plotui atitenka 706300 gyventojų. Regionų kūrimuisi teisinį pagrindą suteikė 1982 metų kovo 2 dienos Pirmasis decentralizacijos įstatymas.

Decentralizacija administraciniams teritoriniams vienetams niekada nebuvo visiškos laisvės sinonimas, nes jie buvo nuolat kontroliuojami tokios unitarinės valstybės kaip Prancūzija valstybės institucijų. Pusiausvyra tarp laisvo administravimo ir kontrolės būtinybės aiškiai numatyta šalies 1958m. Konstitucijos 72 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Šiose teritorijose valstybės atstovas atstovauja nacionaliniams interesams, vykdo administracinę kontrolę ir prižiūri, kaip administraciniai teritoriniai vienetai laikosi įstatymų.

Administraciniuose teritoriniuose vienetuose vykdoma kontrolė nėra tokia pati, kokia egzistuoja valdžios hierarchiniuose santykiuose, išlaikant valstybės unitarinį pobūdį, ji turi derintis su laisvo administravimo principu. Išlaikant pusiausvyrą tarp laisvo administravimo ir kontrolės principų, buvo priimti skirtingi decentralizacijos įstatymai, priimti nuo 1982 iki 1986m., kurie sujaukė prancūzų administracinį gyvenimą. Bet koks kliudymas vietinės valdžios kontrolei yra nelegalus.

1982 m. kovo 2 d. Pirmojo decentralizacijos įstatymo tikslas - panaikinti administracinę ir finansinę priežiūrą. Tai buvo lūžis centralizuotame valstybės valdyme. Buvo numatytas principas, pagal kurį vietinės valdžios institucijų leidžiami teisės aktai iš karto įsiteisėja. Administracinės priežiūros panaikinimas buvo įgyvendinamas 2 etapais. Įstatymų leidėjas siekė a priori kontrolę, vykdomą prefekto, pakeisti a posteriori kontrole, vykdoma administracinio teismo.

Iki 1982 m. egzistuoja legalumo kontrolė - tai kontrolė, vykdoma dar įsiteisėjus sprendimui. 1982 m. įstatymas numatė, kad vietinės valdžios institucijos teisės aktai įsiteisėja iškart 15 d. po jų priėmimo. Jeigu paaiškėja, kad teisės aktas yra neteisėtas, informavus vietinės valdžios institucijas, po 20 d. galima kreiptis į administracinį teismą.

1982 m. liepos 22 d. Papildytas Pirmasis decentralizacijos įstatymas siekė papildyti ankstesnį įstatymą, patikslinti jau priimtus sprendimus.

Fiskalinė Decentralizacija

Fiskalinė decentralizacija yra svarbi prielaida stiprinant vietos savivaldą ir didinant jos atsakomybę. Šios finansinės savarankiškumo formos leidžia savivaldybėms efektyviau valdyti savo finansus ir priimti sprendimus, atitinkančius vietos bendruomenių poreikius.

Bene svarbiausia valstybės viešojo sektoriaus funkcija - viešųjų gėrybių teikimas šalies gyventojams. Tokiai veiklai reikalingi ir atitinkami finansiniai ištekliai, kurie numatomi nacionaliniame biudžete. Fiskalinės decentralizacijos atveju sprendimų priėmimo atsakomybė valstybės finansų srityje perskirstoma žemesnių valdymo lygių fiskalinės autonomijos didėjimo link.

Lentelė. Administraciniai-teritoriniai vienetai Prancūzijoje

tags: #p #komunos #2 #renovacijos #modelis