Orvidų sodyba, įsikūrusi Imbarės seniūnijoje, netoli Salantų, išgarsėjo trijų kartų akmenkalių - Jono, Kazimiero, o ypač Viliaus - vardais. Ši vieta alsavo gyvybe ir viltimi, tapdama ne tik muziejumi, bet ir dvasinės traukos centru menininkams bei neformalams.
Sodybos Įkūrimo Pradžia
Suvokti Viliaus Orvido pasaulį neįmanoma be 16 hektarų žemės plotelio Gargždelės kaime. Šį plotą 1937 m. įsigijo Viliaus senelis Jonas Orvidas, kuris ir tapo savotiškos akmentašių dinastijos ištakomis. XX a. pradžioje jis atvyko į Salantus ir dailino akmenis statomai Salantų bažnyčiai. Baigus statybas, Jonas Orvidas pasiliko Salantuose, norėdamas tęsti akmentašystę, nes Salantų apylinkės buvo akmeningos.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Kazys Orvidas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, gamindamas granitinius postamentus sovietinės valdžios statomiems paminklams ir antkapius. Ilgainiui Kazys Orvidas įsirengė dirbtuvę savo sodyboje, kur šalia jo vis sukinėjosi sūnus Vilius, uoliau besimokęs akmentašystės paslapčių nei lankęs mokyklą.
Viliaus Orvido Kūrybinis Kelias
Lemtingas lūžis V. Orvido biografijoje įvyko aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai sovietų valdžia Lietuvoje intensyviai vykdė melioraciją. 1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos, Vilius matydamas sovietinę savivalę reagavo jautriai. Vykdant laukų melioracijos darbus į Orvidų sodybą buvo atgabenta daugybė riedulių. Tuomet Viliaus sielos gelmėse subrendo idėja, kurią jis vėliau pavadino „gelbėjimu“.
„Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį - viskas man gyva buvo“, - prisiminė V. Orvidas. Jis ryžosi suteikti meninę išraišką medžiams ir akmenims, kad jie taptų neliečiami. Taip ir kūrėsi sodyba: kasė tvenkinius, veisė žuvis, plėtėsi po metrą. Tai jam buvo ne darbas, o didžiausias pasitenkinimas.
Toks požiūris į medžiaginę tikrovę atspindi orvidišką vertybių sistemą - nieko nėra atlikusio, viskas turi savo vertę, nors ir neįžvelgiamą daugelio žmonių akims. Nieko nuostabaus, kad netrukus jaunojo menininko polėkis ir raiška atkreipė sovietinių struktūrų dėmesį.
Sovietmečio Iššūkiai
Viena vertus, mene tebevyravo socialistinis realizmas. Kita vertus, sovietinės santvarkos sargams pavojų kėlė ne vien meno kūriniai, bet ir tai, kad sodyba pamažu tapo mažyte laisvės oaze beribėje melo dykynėje. Sodyba jiems buvo savotiškas traukos taškas.
Sodybon buvo siunčiamos ne tik „ekspertų“ komisijos, bet ir KGB darbuotojai, šie sekdavo ir šeimininkus, ir svečius. Ne sykį valdžios žmonės į sodybą kėsinosi, norėjo išardyti ją, paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tačiau dramatiška kova dėl jos išlikimo apogėjų pasiekė 1983 m., kai sodybą apžiūrėjo didžiulė įtakingų veikėjų komisija. Jos išvada skambėjo kaip nuosprendis: nugriauti visus sodybos statinius ir palikti tik svirną, kalvę ir pirtį.
Viliaus motina Marta Orvidienė vėliau tvirtins, kad sodybą išgelbėjo tuometinio Sovietų imperijos vadovo Michailo Gorbačiovo įsikišimas. Netrukus iš „centro“ atėjo nurodymas stabdyti sodybos naikinimo procesą.
V. Orvidas buvo įsitikinęs, kad visas jo darbas yra Dievo planas ir valia. Tad religinis matmuo buvo kertinis jo veikloje. Savo religinį prabudimą jis atpasakojo tokiais žodžiais: „Atgimiau. Gamta davė sveikatą ir tikėjimą Dievu. Dėkoju Dievui. Girdėjau vidinį balsą, kuriam pats negalėdavau pasipriešint“.
Atvirumas Ir Bendruomeniškumas
Jei net sovietmečiu sodyba buvo dvasios laisvės vieta, tai išaušus atgimimui ji virto traukos centru. Sodybon pradėjo traukti patys įvairiausi žmonės, ypač prispausti gyvenimo problemų, sužaloti nuodėmės, tapatybės ieškantys jaunuoliai, pagauti dvasinių paieškų azarto. Visi, kurie atvykdavo, būdavo priimami, nes Viliui kaip medžiaginėje tikrovėje nebuvo nereikalingų dalykų, taip jam nebuvo ir nereikalingų žmonių.
Vilius mėgdavo ant akmenų iškalti maldas, litanijas, epitafijas. Viename jų randame įamžintus tokius žodžius: „Dieve, pasigailėk viso pasaulio: kalinių, ligonių, invalidų, satanistų, iš bado mirštančių, sergančių AIDS liga, narkomanija, toksikomanija, alkoholizmu. Išgelbėk mus, Viešpatie, iš intrigų, kurias gali padaryti mums piktoji dvasia, nuodėmės, ydos, silpnybės, ateistai, saugumiečiai, sekliai, masonai, žinomi ir nežinomi priešai“.
Ši malda yra nuostabi V. Orvido gyvensenos iliustracija. Nebandau nieko analizuoti. Tik trupučiuką reikia mokėt atsisakyt savęs. Kiekvieną rytą vėl pradedu gyventi iš naujo. Šiandien esu toks, o rytojus parodys, koks turi...
Sodybos Struktūra Ir Ypatybės
Visa sodyba - tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis, vidurinė dalis su įvairiausiomis reljefo kliūtimis ir aukštutinė dalis, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų. Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos.
Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo. Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin…“
Sovietmečiu sodyba buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms.
Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai.
| Lankytojų tipas | Kaina |
|---|---|
| Suaugusiems | 6 Eur |
| Studentams ir neįgaliesiems | 4 Eur |
| Moksleiviams | 3 Eur |
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2009 m. Orvidų sodybai pripažintas nacionalinės vertybės statusas.
Po tėvo Kazimiero ir jo sūnaus Viliaus mirčių ši sodyba kelerius metus taip pat buvo apmirusi. Dabartinė Orvidų sodybos šeimininkė yra Kazimiero duktė ir Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė. Sodybos akmenkalių tradicijas tęsia jos vyras Liudvikas.