Nuosavybės Teisių Perdavimo Būdai Lietuvoje

Bendrinėje kalboje infrastruktūra suvokiama kaip elementų kompleksas, kuris suteikia pagrindą visai sistemai veikti. Tai inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, komunaliniai, visuomeniniai, prekybos ir kiti paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai. Inžinerinis sistemas plėtojimas ir eksploatavimas turi atitikti visuotinumo, tęstinumo, prieinamumo principus bei nepažeisti vietovės ar miesto gamtinės ir urbanistinės aplinkos bei užtikrinti gerą sistemos veikimą.

Nuo XX a. vidurio inžinerinė infrastruktūra ir jos teikiamos paslaugos buvo laikomos valstybės prerogatyva. Valstybės nuosavybė ir valdymas, vertikali integracija ir masto ekonomija buvo laikomos pagrindinėmis priemonėmis vartotojų poreikiams tenkinti. Tačiau ne tik teorija ir užsienio šalių pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidžia, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valstybinė. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitu turtu, pelnas reiškia visų pirma jo paties turto padidėjimą, nuostolis - jo turto sumažėjimą. Taigi motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi daugiau nei valstybinio turto tvarkytojas.

Šio darbo naujumas pasireiškia tuo, jog nuosavybės teisės įgijimo į inžinerinės infrastruktūros objektus problematikos, nei moksliškai, nei praktiškai iki šiol niekas neanalizavo. Taip pat negausu teismų praktikos nagrinėjama tema, todėl ir praktikoje neatskleistas galimų problemų egzistavimas ir jų sprendiniai.

Nuosavybės Teisės Samprata ir Ribos

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atkleidžiama per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis nulemtas individų išlikimo ir klestėjimo poreikių. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises. Romėnų teisė skyrė daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius ieškinius (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tai viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima žodis „laisvė“, pagrindas. Įmonės įgydami nuosavybę formuojasi kaip laisvos asmenybės, t.y. turėdami savo turtą, jie tampa nepriklausomi nuo kitų subjektų valios.

Svarbu paminėti, kad savininko teisės, kartu ir valstybės pareiga - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Įgyvendinimas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Valstybės taikomas priemones Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu. Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjo sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.

Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisės taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas.

Infrastruktūros kategorijos

Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai

Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymais nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus. Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius.

Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir atitinkamai įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisių į tą turtą neturi.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo.

Civiliniame kodekse nurodomi pagrindiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai:

• Nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.
• Nuosavybės teisės įgijimas pagal įstatymą. Valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.
• Nuosavybės teisės įgijimas į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygas: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
• Nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų). Naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinis grupei, siekiant įgyti nuosavybę, būtina atsižvelgti į specifinius reikalavimus, keliamus tokio tipo objektams.

Statinių grupės

tags: #nuosavybes #teisiu #perdavimas