Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atsiskleidžia per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis nulemtas individų išlikimo ir klestėjimo poreikių. Individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokią pat teisę. Romėnų teisė skyrė daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius ieškinius (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu, subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d., nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai įtvirtina šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Iš pradžių buvo reglamentuojami bendruomeniniai daiktų valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis. Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įgimta žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.
Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.
Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986m.), Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.).
Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. šiuo paimamu turtu. Turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.
Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankais nuosavybės teisės objektais. Šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas.
Teisės ir pareigos įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Taip yra paaiškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisės egzistuojantis glaudus ryšys, t. y. jog subjektinės teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindų Klasifikacija
Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokių prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisių į tą turtą neturi. Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo.
Prieš pradedant nagrinėti nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas tai yra nuosavybės teisė. Naujasis Civilinis kodeksas formuluoja tokią nuosavybės teisės sąvoką: nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, arba tik konkrečias teises.
Nuosavybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys. Nuosavybės teisės subjektais, t.y. savininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės.
Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai (pvz., žemė, namas, gyvuliai, pinigai ir pan.) ir kitas turtas. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.
Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Šios trys teisės kartu sudaro juridinį nuosavybės teisės turinį. Valdymas - tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Naudojimas - turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno. Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę.
Turto perdavimas - tai savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 4.47 straipsnis numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama:
- Pagal sandorius;
- Paveldėjimu;
- Pasisavinant vaisius ir pajamas;
- Pagaminant naują daiktą;
- Pasisavinant bešeimininkį daiktą;
- Pasisavinant laukinius gyvūnus;
- Pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;
- Pasisavinant radinį, lobį;
- Atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams;
- Konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymus daiktus (turtą);
- Įgyjamąja senatimi;
- Kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodoma, kad nuosavybės teisė įgyjama: pagal sandorius; paveldint; pagaminant naują daiktą; įgyjant nuosavybės teisę į bešeimininkį daiktą; įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi; kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.
Panagrinėkime kiekvieną nuosavybės teisės pagrindą platesne prasme.
Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai
Sandoriai
Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mūsų visuomenėje nuosavybės įgijimo pagrindų yra nuosavybės teisės įgijimas sudarant sandorius. Pagal sandorius nuosavybę galima įgyti sudarant daikto ar turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokias įstatymų numatytas sutartis. Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti aiškinamas vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius.
Paveldėjimas
Kitas būdas įgyti nuosavybę yra paveldėjimas. Paveldėjimo būdu nuosavybės teisė įgyjama, kai miršta daikto arba tam tikro turto savininkas ir jis savo testamentu arba pagal įstatymą palieka turėtą turtą savo įpėdiniams, valstybei ar kitiems asmenims. Naujasis Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės teisę į tam tikrą daiktą paveldėtojai įgyja praėjus trims mėnesiams nuo buvusio savininko mirties, anksčiau šis terminas buvo šeši mėnesiai. Nuosavybė įgyjama notarų kontorai išduodant paveldėjimo teisės liudijimą.
Vaisiai ir Pajamos
Civilinis kodeksas pažymi, kad daikto duodami vaisiai, gyvulių prieaugis priklauso jų savininkui, jeigu įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Daikto ūkinio naudojimo rezultatai - produkcija ir pajamos - taip pat priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
Civilinis kodeksas numato aplinkybę, kai asmuo, nors ir neturintis nuosavybės teisės į tam tikrą daiktą, gali pasisavinti to daikto ar turto duodamus vaisius ar pelną. Civilinio kodekso 4.42 straipsnis nurodo, kad žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prie tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo.
Be to, žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype.
Naujo Daikto Pagaminimas
Dar vienas iš nuosavybės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš savos ar svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo arba neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Šiuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos savininkui jos vertę.
Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinių statinių grupei, nuosavybės teisę į juos gali įgyti valstybė arba savivaldybės teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą.
Bešeimininkis Daiktas
Civilinio kodekso 4.57 straipsnis nurodo, kad nuosavybę galima įgyti į tam tikrą daiktą, kuris yra be šeimininko, t.y. šeimininko nėra arba jis nežinomas. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Be to, kilnojamieji daiktai, kurie niekam nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio valdyti asmens nuosavybe.
Teismui su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.
Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.
Laukiniai Gyvūnai
Į laisvėje esančius gyvūnus taip pat galima įgyti nuosavybę. Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusiojo arba nušovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Išskirtinis atvejis yra susijęs su laukinėmis bitėmis. Laukinių bičių šeima nuosavybės teise priklauso žemės sklypo, kuriame ji yra sugauta, savininkui. Jeigu bičių spiečius atskrenda į kito bitininko avilį pas jame esančias bites, atskridusių bičių savininkas praranda nuosavybės teisę į jas.
Bepriežiūriai ir Priklydę Naminiai Gyvūnai
Naujajame civiliniame kodekse įtvirtinta norma, kad asmuo sulaikęs bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną, arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai. Policija ar savivaldybės institucija gavusi tokį pranešimą atitinkamai imasi priemonių gyvūno savininkui surasti.
4.61 straipsnyje nurodoma, jei bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas paaiškėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) - per dvi savaites nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos, gyvūnas grąžinamas savininkui. Šis privalo atlyginti išlaikiusiam gyvūną asmeniui visas išlaikymo išlaidas, įskaitant naudą, gautą iš naudojimosi juo. Tačiau jei per nurodytąjį laikotarpį gyvūno savininkas nepaaiškėjo, jis netenka nuosavybės teisės į tą gyvūną. Šiuo atveju gyvūnas neatlygintinai tenka jį išlaikiusio asmens nuosavybėn. Tai dar vienas nuosavybės įsigijimo pagrindų.
Radinys
Kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas būtų radinys. Kas tai yra radinys? Civilinis kodeksas formuluoja tokią radinio sąvoką: radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. apie radinį. Jei per šešis mėnesius neatsiranda daikto savininkas, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis.
Jei radęs asmuo nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o šiam asmeniui atlyginamos su ardiniu susiję turėtos išlaidos.
Lobis
Nuosavybės teisė dar gali būti įgyjama randant lobį. Lobis - tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui priklausančiame daikte rastas lobis tampa jį radusio asmens nuosavybe. Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama.
Pažeidęs šią nuostatą asmuo negauna jokios rasto lobio dalies, ir visas rastas lobis tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis savininkui. Tačiau, gali būti ir kitos rasto lobio dalies nuosavybės įgijimo aplinkybės. Civilinio kodekso 4.65 straipsnio 4 dalis sako, kas asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Susitarimas turi būti rašytinis.
Netinkamai Laikomi Daiktai
Jeigu asmuo netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, turinčius visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybės institucija, į kurios uždavinius įeina tokios rūšies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas šio reikalavimo neįvykdo, tai pagal atitinkamos institucijos ieškinį teisme gali šiuos daiktus iš savininko paimti.
Paimti daiktai pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė, kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama institucija, o esant ginčui jį nustato teismas.
Daikto Paėmimas
Kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra daikto paėmimas. Naujajame civiliniame kodekse, pažymėta, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Tai gali būti, pavyzdžiui, buto ar namo paėmimas ir pardavimas iš varžytinių, jei to namo ar buto savininkas yra padaręs kam nors žalą, kurią privalo atlyginti arba yra kitam asmeniui įsiskolinęs. Tokiu atveju yra būtinas teismo sprendimas.
Įgyjamoji Senatis
Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Taip pat nuosavybės teisę galima įgyti į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.
Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatytą terminą.
Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (LR CK 4.68 str.). Be to, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.
Naujame Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t.y. užvaldomas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.
Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.
tags: #nuosavybes #teises #igijimo #pagrindu #klasifikavimas