Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo turi teisę į nuosavybės neliečiamumą, kuri yra ginama valstybės. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Valstybė užtikrina nuosavybės apsaugą nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Nuosavybės Apsaugos Raida ir Konstitucinis Teismas
Atsižvelgiant į nuosavybės teisės konstitucinės apsaugos instituto svarbą, šiame straipsnyje nagrinėjami svarbiausi Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuotos nuosavybės doktrinos aspektai nuo jo įsteigimo 1993 metais. Pirmiausia straipsnyje yra pateikiama nuosavybės apsaugos įtvirtinimo raidos Lietuvos Konstitucijose bei nuosavybės teisės apsaugos ištakų seniausiuose išlikusiuose kodeksuose ir kituose šaltiniuose apžvalga.
Iki 2009 m. birželio 1 d. Konstitucinis Teismas buvo priėmęs 27 nutarimus, kuriuose pripažino teisės aktų prieštaravimą Konstitucijos 23 straipsniui, reglamentuojančiam nuosavybės apsaugą. Bendras skaičius prašymų, kuriuose buvo prašoma tirti teisės aktų normų atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, yra daug didesnis.
Konstitucinio Teismo Doktrina
Analizuojant Konstitucinio Teismo suformuotą Konstitucijos 23 straipsnio doktriną, atskleidžiamos šios konstitucinės normos sąsajos su kitais Konstitucijos straipsniais ir principais, pateikiami atitinkami palyginimai su kitų valstybių konstitucijomis ir tų valstybių konstitucinių teismų doktrina. Straipsnyje taip pat vertinama ir pateikiama pavyzdžių, kiek Konstitucinio Teismo doktrina atsispindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo doktrinoje, parodomi Konstitucinio Teismo nuosavybės doktrinos panašumai su Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrina.
Išanalizavus Konstitucinio Teismo doktriną, matyti, kad jis atsižvelgia į tarptautinių teismų suformuotą praktiką nuosavybės teisės klausimu. Tam tikrais atvejais nuosavybės teisių apsauga Konstitucinio Teismo doktrinoje yra net platesnė.
Nuosavybės Nusavinimas: Konstitucinės Sąlygos
Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai reiškia, kad nuosavybė gali būti paimta tik esant aiškiam įstatyminiam pagrindui, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir savininkui yra kompensuojami nuostoliai.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nuosavybės neliečiamybės principas turi būti įgyvendinamas ne gramatiškai, o sistemiškai aiškinant Konstituciją, nes negali būti įgyvendinamas atsietas nuo pagarbos kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms ir įstatymų laikymosi principų.
Nuosavybės Įgijimas ir Apsauga pagal Civilinį Kodeksą
Civilinis kodeksas numato nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės įgijimą ir apsaugą. Yra svarbu atskirti sąžiningą ir nesąžiningą įgijėją, nes nuo to priklauso savininko galimybės atgauti savo turtą.
Civilinio kodekso straipsniai, susiję su nuosavybės teisės apsauga:
- 4.93 straipsnis: Bendrosios nuostatos dėl nuosavybės teisės.
- 4.94 straipsnis: Nuosavybės teisės įgyvendinimas.
- 4.95 straipsnis: Sąžiningo įgijėjo apsauga.
- 4.98 straipsnis: Valdytojo teisės.
- 4.99 straipsnis: Nuosavybės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymu.
- 4.100 straipsnis: Nuosavybės teisės gynimas.
- 4.101 straipsnis: Sąžiningo įgijėjo apsauga (kilnojamieji daiktai).
- 4.229 straipsnis: Daikto sulaikymas.
- 4.235 straipsnis: Pagerinimų atskyrimas.
- 6.145 straipsnis: Prievolių įvykdymo užtikrinimas.
Sąžiningas Įgijėjas
Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jo valios nustojo būti jo valdomas.
Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.
Šios straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto.
BDAR: Ką svarbu žinoti vadovui?
Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.
Pavyzdžiui, Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdančios įmonės) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.
Teisiniai Aspektai ir Pavojų Prevencija
Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti.
Jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl tos veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą.
Nuosavybės teisės apsaugos principas yra vienas bet kurios valstybės ir jos jurisdikcijoje esančių asmens teisių ir laisvių garantų, todėl neišvengiamai buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašą.
Lietuvos Respublikos Konstitucija jau dešimt metų 23 straipsnio normomis, sudarančiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigota laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais.
tags: #nuosavybes #teises #apsauga