Kas yra nuosavybės teisė: esmė, subjektai ir objektai

Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas. Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma.

Nuosavybės teisė - konkretaus fizinio ar juridinio asmens (įskaitant valstybę ir savivaldybes) subjektinė teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Nuosavybės teisė - daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.

Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.

LIETUVOJE nuosavybės teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), kiti įstatymai, tarpvalstybinės ir nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai

Nuosavybės teisė atsiranda pagal:

• Sandorius (pirkimo ir pardavimo, išperkamosios nuomos, mainų, dovanojimo ir kitus)
• Paveldėjimą
• Naujo daikto pagaminimą iš savo ar niekieno medžiagų
• Daiktų vaisius ir pajamas
• Bešeimininkį daiktą, radinį, lobį
• Laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites
• Bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus
• Valstybei atlygintinai paėmus visuomenės poreikiams
• Konfiskavus ar kitu būdu už teisės pažeidimus perėmus privatų turtą
• Pagal įgyjamąją senatį
• Kitais įstatymų numatytais atvejais

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.

Privati nuosavybė

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens.

Bendroji nuosavybė

Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė.

• Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.
• Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybė

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių , kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.

LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.

Intelektualinė nuosavybė

Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.

Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių. Šiuo metu paplitusi nuomonė, kad mokslinių atradimų nereikėtų minėti kaip atskiro iintelektualinės nuosavybės objekto, kadangi nei nacionaliniai įstatymai, nei tarptautinės sutartys nenumato jokios nuosavybės teisės moksliniams atradimams.

Pramoninė nuosavybė - tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti.

Teisinis pagrindas, garantuojantis autorių teisių apsaugą Lietuvoje, atitinkančią šių teisių apsaugą tarptautinėje praktikoje, sukurtas priėmus 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso pakeitimo ir papildymo.

Nuosavybės teisės subjektai ir objektai

Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes).

Nuosavybės teisės objektai gali būti:

• Žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija
• Pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės
• Namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai
• Kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas

Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti). Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.

Nuosavybės teisės apsauga

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 str. 1 d. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Kaip pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014 buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo savavališkai pastatytos tvoros, Ieškovui priklausančio žemės sklypo dalyje.

Negatorinio ieškinio atveju, ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: (i) kad jis yra turto savininkas; (ii) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog negatorinis ieškinys gali būti reiškiamas tik tada, kai pažeidimas yra tęstinis ir nepasibaigęs ieškinio pareiškimo dieną. Teisei reikšti negatorinį ieškinį, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d.

Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.

„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Nuosavybės teisės apribojimai

Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.

Pavyzdžiui, Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdanti įmonė) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.

Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve.

Vis dėlto piliečiai, įsigiję žemę ar pastatus, tačiau neįregistravę jų Nekilnojamojo turto registre, negali savo turto valdyti, o tam tikrais atvejais gali net jo netekti. Kol naujasis savininkas neįregistruoja savo įsigyto turto, mokesčių inspekcija žemės ir kito nekilnojamojo turto mokesčius toliau skaičiuoja registre užfiksuotam senajam savininkui.

Jei naujasis savininkas neįregistruoja nuosavybės teisės į savo įsigytą turtą, buvęs savininkas gali jį dar kartą parduoti, išnuomoti ar įkeisti.

Naujasis Civilinis kodeksas, išaiškinantis, kada atsiranda nuosavybės teisė, įsigaliojo 2001 m. Senajame Civiliniame kodekse nuosavybės teisės atsiradimas apibrėžtas labai paprastai - ji atsiranda nuo turto įregistravimo viešajame registre momento (įsigytą turtą buvo privaloma įregistruoti per 3 mėn.). Naujasis Civilinis kodeksas apibrėžia, kad nuosavybės teisė atsiranda, kai patvirtinama turto perleidimo sutartis ir tas turtas pagal priėmimo ir perdavimo aktą perduodamas naujajam savininkui. Taigi nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo įgijėjui momento. Privalomos registracijos čia jau lyg ir nėra, kaip ir daugelyje Europos šalių (remiantis jų patirtimi buvo parengtas ir mūsų Civilinis kodeksas).

Kita vertus, tas pats Civilinis kodeksas sako, kad teisiškai disponuoti (valdyti, t. y. parduoti, pirkti, mainyti, dovanoti, paveldėti ir pan.) turtu negalima, kol jis neįregistruojamas.

Naujasis Civilinis kodeksas nebenumato termino, per kurį įgytas turtas turi būti įregistruotas. Pavyzdžiui, turtą pardavęs asmuo po sandorio gali pasitikrinti registre (duomenys yra prieinami), ar pirkėjas įregistravo savo teises. Pamatęs, kad tai dar nepadaryta, jis gali išsiimti pažymą kitam sandoriui ir įkeisti, išnuomoti ar net perleisti turtą kitam asmeniui. Jei pastarasis pirma įregistruos savo nuosavybės teises, tai teisme aiškinantis abiejų savininkų teisę į tą patį turtą, pirmenybė bus teikiama turtą įregistravusiam asmeniui.

Pats svarbiausias tuose sandoriuose yra notarų vaidmuo. Tvirtindami sandorį, jie prisiima ir visą atsakomybę už tai, kad abi šalys geranoriškai susitartų: viena - turtą perleisti, kita - įsigyti, nežiūrint, kokios sąlygos yra su tuo turtu susijusios (tarkim, turtas yra įkeistas, taigi notaras turi apie tai perspėti pirkėją, nes šiam reikės prisiimti su turtu susijusius įsipareigojimus). Visi notarai yra prisijungę prie registro duomenų bankų, kad galėtų užtikrinti vartotojams duomenų patikimumą. Įstatymai juos įpareigoja prieš tvirtinant sandorį patikrinti, ar turto būklė tikrai yra tokia, kokia įrašyta pirkimo ir pardavimo dokumentuose. Notarai privalo įspėti ir įspėja žmones, kad šie registruotų turtą. Ši sąlyga yra įrašyta ir turto pirkimo bei pardavimo sutartyje, tačiau vis tiek pasitaiko atvejų, kad žmonės to nedaro, o paskui patys nukenčia. Notaras, patvirtinęs sandorį dėl turto pirkimo ir pardavimo, tą pačią ar (vėliausiai) kitą dieną informuoja apie tai registro duomenų banko tvarkytoją.

Turto registracijos kaina yra socialiai orientuota į dabartinės mūsų visuomenės išgales. Tarkim, 50 tūkst. Lt vertės turto registracija kainuoja tik 20 Lt, o pati didžiausia registracijos kaina už milijoninį turtą neviršija 1 tūkst. Lt. Turto registracijos tinklas veikia visuose rajonuose ir miestuose. Visus dokumentus, susijusius su turto tvarkymu, žmogus gali užsakyti ten, kur pats gyvena.

Vyriausybė 2003 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą “Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius”. Šiuo nutarimu supaprastinta tvarka pateikti dokumentus, įrodančius teises į pastatus, statytus iki 1989 m. Dabar pakanka seniūno pažymos, kad Ūkinėse knygose yra įrašas apie tai, kas valdo vieną ar kitą pastatą.

Žmonių patogumui Vyriausybė priėmė nutarimą Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonę nuo 2003 m. balandžio 1 d.

tags: #nuosavybes #teise #priklausiancioms