Nuosavybės įgijimas pagal sandorius Lietuvoje

Nuosavybės teisė - tai daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti).

Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.

Daiktinei teisei būdinga tai, kad tik vienas daiktinis teisinis santykis subjektas yra aktyvus (pvz., daikto savininkas), o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus. Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Valstybės ir savivaldybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.

Teisė disponuoti - tai teisė nustatyti daikto teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Nuosavybės rūšys yra viešoji ir privati, taip pat gali būti mišri nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe. Turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešam (bendram) interesui.

Šios nuosavybės subjektais gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys. Santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienareikšmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra.

Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjektas, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Svarbu paminėti, kad Konstitucijos 23 str. 1 d. įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai. Valstybis taikomas priemones Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu.

Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant "visuomenės interesus", nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Svarbu, kad nuosavybės teisės įgijimas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Nuosavybės teisės įgijimo būdai

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodyti nuosavybės teisės įgijimo būdai:

• Pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų);
• Paveldint;
• Pagamintas naujas daiktas;
• Įgyjamoji senatis;
• Bešeimininkis daiktas.

Pagrindiniai nuosavybės teisės aspektai:

• Valdymas: Faktiškas daikto turėjimas ir kontrolė.
• Naudojimas: Teisė gauti naudą iš daikto, jį eksploatuoti.
• Disponavimas: Teisė nustatyti daikto teisinį likimą, jį parduoti, dovanoti, testamentuoti ir pan.

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe.

Nuosavybės teisės įgijimo būdai:

• Sandoriai (pirkimas-pardavimas, dovanojimas, mainai ir kt.).
• Paveldėjimas.
• Naujo daikto pagaminimas.
• Įgyjamoji senatis.

Nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius

Pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalies teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.

Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius.

Sandorių rūšys

Nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą

Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas.

Nuosavybės teisės įgijimas pagal įgyjamąją senatį

Taip pat nuosavybės teisę galima įgyti į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygas: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatytą terminą. Kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.

Nuosavybės teisės įgijimas į bešeimininkį daiktą

Valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu į teismą su pareiškimu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. Nuosavybės teisė yra viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo pagrindas. Įgydami nuosavybę, žmonės formuojasi kaip laisvos asmenybės, tampa nepriklausomi nuo kitų subjektų valios. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d., nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Konstitucinės nuosavybės apsaugos garantijos užtikrina savininko teises, kartu ir valstybės pareigą užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau nuosavybės teisės įgyvendinimas nėra absoliutus.

Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Nuosavybės teisės apribojimai yra galimi siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises.

Svarbiausi Civilinio Kodekso Straipsniai, Reguliuojantys Nuosavybės Teisės Įgijimą Sandoriu

Apibendrinant, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas sandoriu yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus teisės aktų ir teismų praktikos išmanymo. Šiame straipsnyje nagrinėsime nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą ypatumus Lietuvoje, ypatingą dėmesį skirdami įvairiems sandoriams ir teisiniams pagrindams.

tags: #nuosavybes #pagal #sandorius