Vienos šalys yra turtingos, kitos - mažiau, tačiau visų ištekliai yra riboti. Todėl reikia pasirinkti, kaip naudoti tuos ribotus išteklius. Nepriklausomai nuo šalies ar ūkio, visada iškyla pagrindinė ekonomikos problema - rasti efektyviausius ekonominių išteklių paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą.
Ribotumas reikalauja ekonominio sprendimo, kuris reiškia vieno daikto rinkimąsi kito sąskaita. Pavyzdžiui, ar išteklius panaudoti 10 traktorių gamybai, ar 2 namų statybai. Todėl visuomenei ir individui svarbu įvertinti alternatyvas ir optimaliai pasirinkti. Be to, kiekvienos šalies ekonomika yra specializuota.
Spręsdama minėtuosius uždavinius, t. y.:
- Ką gaminti? Kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek?
- Kaip bus šios prekės ir paslaugos gaminamos, naudojant turimus (dažniausiai ribotus) išteklius?
- Kam bus skiriamos gaminamos prekės ir paslaugos?
Atkreipkime dėmesį į kiekvieną paminėtąjį pagrindinį ekonomikos klausimą; kadangi šie klausimai labai svarbūs ekonomikos mokslo supratimui, todėl čia jie bus dažnai pateikiami sutrumpinta forma: ką? kaip? kam? (kas?). Kartais šie trys universalūs pasirinkimai vadinami pagrindinėmis ekonomikos organizavimo problemomis. Jos yra vienodos visiems, visur ir visada, tačiau skiriasi tik jų sprendimo būdai.
Žmonės ir visuomenė gali įsigyti daiktus, gamindami juos patys, keisdamiesi anksčiau turėtais, arba gaudami juos dovanų. Kadangi visuomenė negali turėti visko, ji privalo nuspręsti, kurias prekes ir paslaugas ji įsigis dabar, kurių įsigijimą gali atidėti tolesnei ateičiai, o kurių - visai atsisakyti. Rinka - tai visuma mainų santykių, pasireiškiančių pirkimo-pardavimo aktu tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai bei pperkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą bei jų tarpusavio ryši.
Kitaip tariant, tai vieta, kurioje susitinka ekonominiai subjektai pirkdami - parduodami prekes bei paslaugas ir kitus išteklius; tai mainų mechanizmas, suvedantis produkto, ekonominių išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus. Reikėtų perkelti darbininkus, pavyzdžiui, gaminančius maisto prekes ir siuvančius drabužius, į pramonės šakas, kuriančias papildomą kapitalą, t.y. gaminti automatines stakles, įrankius ar statyti naujas gamyklas.
Yra įvairių būdų, kaip pastatyti namą ar mokyklą, sukonstruoti naujo automobilio modelį ar panaudoti žemės sklypą. Išskyrus mokyklas, kurios daugiausia bus statomos vyriausybei užsakius, į šiuos klausimus atsako patys šių šalių piliečiai. Tačiau kitose pasaulio šalyse tokius dalykus (kaip gaminti naują automobilį ir pan.) gali spręsti ir šalies vyriausybė.
Kadangi produkcijos nebus pagaminta tiek daug, kad būtų patenkinti visų poreikiai, reikia rasti būdą paskirstyti visą pagamintą produkciją. Skirtingos visuomenės į šiuos tris pagrindinius pasirinkimo klausimus atsakė įvairiai. Kiekvienos šalies visuomenė yra parinkusi savo sprendimo būdus ir atsakymus į klausimus: ką? kaip? ir kam gaminti?
Būdas, kuriuo visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema. Šalies ekonomikos sistemą nulems, kuri alternatyva bus pasirinkta, siekiant savo tikslų ir naudojant ribotus išteklius. Taigi nuo ekonomikos sistemos priklauso atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus - ką? kaip? ir kam gaminti?
Pagal tai ekonomikos sistemos gali būti keturių pagrindinių tipų: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinio ir mišraus.
Papročių (Tradicinė) Ekonomika
Jau pats sistemos pavadinimas sako, kad čia problemos sprendžiamos remiantis religiniais ar socialiniais papročiais ir tradicijomis. Šios ekonomikos sistemos paprastai egzistuoja atkampiausiose pasaulio vietose, jos būdingos izoliuotoms nuo pasaulio gentims ar grupėms, arba net ištisoms valstybėms.
Kai kuriose šalyse susidariusios kastos lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Ankstesniais šimtmečiais ji buvo paplitusi, o dabar reta. Tradicinės ekonomikos sistemos viešpatauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla - žūkle, medžiokle.
Jų kuriamos prekės ar paslaugos nesikeitė keletą dešimtmečių ar net šimtmečių. Jos ir dabar gaminamos taip, kaip visada. Kadangi sukuriama mažai, tai mažai ir vartojama. Dauguma žmonių gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti. Pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai.
4 ekonomikos tipai | Ekonomikos sąvokų paaiškinimas | Pagalvokite apie ekonomiką
Gryna Kapitalistinė (Rinkos arba Laisvosios Verslininkystės) Ekonomikos Sistema
Ji remiasi pprivačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės organai ar kitos grupės nesikiša j ekonomiką. Šios sistemos esmė ta, kad į klausimus ką? kaip? ir kam? Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, be pardavėjų ir pirkėjų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų. Sakant ,,privati nuosavybė”, turima galvoje žmonių ir verslo firmų teisė būti gamybos priemonių (pagrindinio kapitalo) savininkais.
Nors rinkos elementų esama ir papročių (tradicinėje), ir komandinėje ekonomikoje, tačiau pagrindinės gamybos priemonės (firmos, gamyklos, žemės ūkio įmonės, kasyklos iir kt.) priklauso visiems, tai yra visaliaudinė nuosavybė (publicly owned). Jų savininkai - grupės žmonių ar vyriausybė. Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų.
Jei yra paklausa, gali verstis savo verslu (bizniu), bet jiems gali tekti nutraukti verslą, pinigams pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis turėtų užtikrinti normalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę, kad ji duotų pelną (profit). Siekimas gauti pelną (dažnai dar vadinamas pelno motyvu (profit motive)) skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kkurią pirkėjai gali mokėti.
Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti produkciją mažiausiais kaštais. Kodėl? Todėl, kad, gaminant mažiausiais kaštais, galima: 1) didinti pelną t.y. Ekonomistai dažnai lygina rinką su rinkimais. Tačiau per rinkimus žmonės balsuoja už politikus, o rinkoje atiduoda balsą už savo pasirinktas prekes ar paslaugas, kaip už pirkinį. Gamintojai, tinkamai int.erpretuojantys tokio balsavimo rezultatus ir tiekiantys pirkėjų pageidaujamas prekes, gali turėti pelną.
OO tie, kurie šito nepaiso - gamina per daug ar per mažai arba nustato per didelę ar per mažą kainą, - pelno neturi. Jie dažnai patiria nuostolių. Rinkos ekonomikoje vartotojų balsai gali nulemti verslo gyvavimą arba žlugimą.
Komandinė (Planinė) Ekonomika
Komandinės (planinės) ekonomikos sąlygomis visus sprendimus apie tai, ką, kaip ir kam gaminti lemia vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Komandinės (planinės) ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje.
Ten aukšto rango technokratų grupės - inžinieriai, ekonomistai, pramonininkai, vadinamieji planuotojai - konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuotojai ir nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsas lemia, kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs įrengimai ir pažangi technologija.
Tie patys planuotojai, šalių politinei vadovybei įsakius, sprendžia ir tai, kas vartos pagamintas prekes bei paslaugas. Nustatydami atlyginimų dydžius kiekvienam, taip pat pelną bei palūkanų normą ir nuomą, planuotojai atsako į klausimą, kas vartos pagamintas prekes ir paslaugas.
Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai komandinė sistema. Pirmoji ggana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos, bandant viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje greta komandinio valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų.
Taigi valstybė gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kurios sistemos elementų joje daugiau. Rinkos ekonomikos sąlygomis individualus gamintojas nusprendžia, kas bus gaminama, kiek, kokios kokybės ir kokia kaina. Kai žmonių pirkti norimas produkcijos kiekis nukrypsta nuo parduoti siūlomo jo kiekio, iškyla klausimas dėl mechanizmų, kurie gali sukurti pusiausvyrą.
Rinkos ekonomikos šalyje individualus gamintojas, norintis gauti optimalų pelną, pats nuolat rūpinasi laiku pakeisti gaminio kiekį, kokybę ir kainą. O planinė ekonomika - priešingai, pasirodė menkai tepajėgianti šitaip prisitaikyti. Oficialių kainų dažnai praktiškai neįmanoma pakeisti. Be to, pasirodė labai sunku pakeisti planuojamą pasiūlą tarp pačių įmonių ir tarp įmonių ir vartotojų. Pagaliau noras gauti tinkamą kokybę už tinkamą kainą retai būna patenkinamas.
Mišrioji Ekonomika
Komandinė ir rrinkos ekonomika labiausiai skiriasi vyriausybės vaidmeniu ir gamybos priemonių nuosavybės forma. Mes jau sužinojome, kad, komandinės ekonomikos sąlygomis, gamyklos, žemės ūkis, parduotuvės ir kiti gamybos ištekliai priklauso valstybei, kad į pagrindinius ekonomikos klausimus, ,,ką?”, ,,kaip?” ir ,,kas?” atsako vyriausybės planavimo organai. O rinkos ekonomikos sąlygomis - priešingai: į šiuos klausimus atsako pirkėjai ir pardavėjai, pagrindinės gamybos priemonės yra privati nuosavybė.
Tačiau ,,grynąją” rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume. Nors ir teigiame, kad pagrindinius ekonominius sprendimus šalyje diktuoja rinka, tačiau vyriausybės vaidmuo juos priimant vis didėja. Dėl šio rinkos jėgų ir vyriausybės dalyvavimo derinimo amerikietiškoji ekonomikos sistemą ir daugelio kitų demokratinių šalių ekonomikos sistema vadintina mišriąja.
Neseni Vengrijos, Sovietų Sąjungos, Kinijos bei kitų komunistinių kraštų ekonomikos pokyčiai rodo, kad į šias komandinės ekonomikos sistemas įsiveržia vis daugiau ir rinkos ekonomikos elementų. Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri - rinkos ir valstybės - ekonomika. Dauguma ekonomistų mano, kad tokiose šalyse, kaip JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir daugelyje kitų, įsitvirtinusi mišrioji kapitalistinė sistema.
Centralizuoto planavimo šalyse vyriausybės vaidmuo buvo lemiamas. Mišrioje ekonomikoje viešpatauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai - vyriausybės. Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje dominuoja ne komandiniai, o rinkos santykiai.
Ekonomikos sistemų palyginimas (infografikas)
Tiek SSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams, pasikeičia ir kainos; tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkščiai, mažinti ją.
Nors rinka verčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”, tačiau gali vykti ir priešingas procesas. Vartotojai taip pat ,,šoka pagal gamintojų dūdelę”. Rinka visus įtraukia j sudėtingą sąveiką: pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų norą parduoti. Paklausos kreivė atspindi pirkėjų norus, o pasiūlos kreivė rodo gamintojų norą parduoti.
Pažymėtina, kad abi kreivės vienu požiūriu yra vienodos. Kiekviena jų parodo, kaip prekių kiekis yra veikiamas tik jos kainos. Jei norėsime pereiti nuo klausimų ,,ką gaminti?” prie kitų klausimų : ,,kaip?” ir ,,kam?”, tai pamatysime, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis.
Pagrindiniai ekonomikos segmentai (t.y. dalys, sektoriai) pavaizduoti 1 pav. Obuolių, kavos, duonos, namų ir kitų vartojimo prekių rinką vaizduoja viršutinis stačiakampis. Tuo tarpu apatinis stačiakampis vaizduoja atitinkamas gamybos veiksnių rinkas, turinčias savo paklausą ir pasiūlą. Pavyzdžiui, kviečių auginimui ūkininkams (fermeriams) reikalinga žemė, todėl jie formuoja paklausą žemei.
Norint atsakyti į klausimą ,,kas bus gaminama?”, reikia pažiūrėti į viršutinį stačiakampį, kuriame pavaizduotas vartojimo prekių paklausos ir pasiūlos balansavimasis. Jei duonos paklausa yra didelė, gamintojai jos pateiks daugiau. Būtina atkreipti dėmesį ir į apatinį stačiakampį, kuris rodo gamybos veiksnių paklausos ir pasiūlos balansą. Kuo gi yra svarbi gamybos veiksnių rinka?
Pavyzdžiui, prisiminkime, kas vyko prieš keletą dešimtmečių Vakarų Sibire, Tiumenės srityje, atradus naftos telkinius, arba, tarkime, Mažeikiuose, pradėjus statyti naftos perdirbimo įmonę. Naftotiekiui tiesti reikėjo samdomųjų darbininkų. Todėl ir Vakarų Sibire, ir Mažeikiuose atsirado didelė darbo jėgos paklausa.