Šiame straipsnyje išsamiai analizuojamas nuomos sutarties nutraukimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose, taip pat šio proceso taikymo problematika.
Įvadas
Vartotojų teisių apsauga ne maisto prekių ir paslaugų srityje yra tokia asmens teisių sritis, su kuria dažniausiai susiduria kiekvienas asmuo, įgyvendindamas savo kasdieninius asmeninius interesus.
Europos Sąjungos vartotojo vieta politikoje turi būti svarbiausias vidaus rinkos kūrimo klausimas. Įgyvendinant šiuos tikslus, kuriama vartotojų teisių apsaugos sistema įvairiose vartojimo teisinių santykių srityse.
Nepakankamas vartotojų informavimas apie jų teisių apsaugą ne maisto prekių ir paslaugų srityje mažina šių teisių įgyvendinimo efektyvumą. Teisės doktrinoje vartotojų teisių apsaugos specifika ne maisto prekių ir paslaugų srityje nėra pakankamai išsamiai išnagrinėta.
1. Vartotojų Teisių Apsaugos Reglamentavimas Europos Sąjungoje
Nuo Europos Ekonominės Bendrijos lygmeniu kuriamos vartotojų teisių apsaugos politikos pradžios XX amžiaus 8 dešimtmetyje, buvo priimta daug teisės aktų, kurių visų aptarti darbe nėra nei galimybės, nei tikslo.
Vienas esminių Europos Ekonominės Bendrijos tikslų buvo siekis sukurti vieną bendrą rinką tarp valstybių narių. Skirtingas teisinis reguliavimas valstybėse narėse buvo kliūtis šiam tikslui pasiekti gamybos bei prekybos srityse.
Mastrichto sutarties nuostatos pirmą kartą įtvirtino Europos Sąjungos įgaliojimus veikti vartotojų teisių apsaugos srityje, kaip atskiroje sferoje, nepriklausomai nuo tarpvalstybinio ekonominio bendradarbiavimo. Mastrichto sutartimi vartotojų teisių užtikrinimas buvo pripažintas kaip vienas iš Europos Bendrijos tikslų.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad į Bendrijos veiklos sritis įtraukiamas įnašas stiprinant vartotojų apsaugą. Europos Ekonominės Bendrijos preliminarioji programa dėl vartotojų apsaugos ir informavimo politikos buvo pirmasis programinio pobūdžio teisės aktas, padėjęs pagrindus vartotojų teisių apsaugos sistemos formavimui.
1975 m. ir 1981 m. Europos Tarybos rezoliucija buvo patvirtinta antroji programa dėl vartotojų apsaugos ir informavimo politikos, kurioje pakartojamos 1975 m. programoje įvardintos pagrindinės vartotojų teisės. Be to, joje įtvirtintas Europos Ekonominės Bendrijos siekis sukurti efektyvų apsaugos mechanizmą, kuris padėtų sukurti palankią padėtį vartotojų teisių įgyvendinimui.
1.1. Vartotojo Teisių Apsaugos Priemonės ES Lygmeniu
Europos Sąjungos institucijos siekia užtikrinti, kad vartotojų interesai būtų įtraukti į Europos Sąjungos teisės aktus visose atitinkamose politikos srityse. Vienas iš Europos Sąjungos siekių yra sukurti sąlygas atviram ir laisvam prekių ir asmenų judėjimui, todėl vartotojų apsaugos politika šiuo lygmeniu yra bendrosios rinkos dalis.
Vakarų Europos valstybių teisinėse sistemose vartotojų teisių apsaugos politika įgavo svarbą tik XX amžiaus 7 dešimtmetyje. Jungtinės Karalystės Molonijos komitetas vartotojų apsaugai savo galutiniame pranešime 1968 m. apžvelgė tokius esminius aspektus vartotojų teisių apsaugos srityje kaip sunkumai, su kuriais susiduria vartotojai žalos atlyginimo bylose teismuose, taip pat netinkamas/nepakankamas garantijos suteikimas.
1958 m. įsigaliojusi Romos sutartis vartotojų teisių apsauga kaip specifinis, atskiras reguliavimo dalykas nebuvo įtrauktas. Tik preambulėje ir 5-iuose straipsniuose paminėtos užuominos apie vartotojų vietą Europos Ekonominės Bendrijos teisinėje sistemoje.
1.2. ES Teisės Aktų Įtaka Nacionaliniam Reglamentavimui
Vienodinti privatinę teisę Europos Sąjungos lygmeniu bandoma nuo pat jos sukūrimo pradžios. Su vartotojų teisių apsauga susiję institutai kaip teisės harmonizavimo objektas taip pat nėra išimtis.
Šiuo metu literatūroje pažymimi ir pakankamai fragmentiško civilinės teisės vienodinimo, taigi ir su vartotojų teisių apsauga susijusių institutų, trūkumai. Vienas jų - nenuoseklus kai kurių nuostatų vienodinimas, pavyzdžiui, įvairiai reglamentuojama vartotojo teisė atsisakyti sutarties.
Šios vartotojų teisių apsaugos priemonės, turi tikslą įsikišti į rinkos santykius tam, kad vartotojas būtų geresnėje padėtyje nei tokio reguliavimo nesant, taigi tokiu būdu vartotojų teisė turi intervencinį pobūdį.
1.3. Saugos Reikalavimai ir Garantijos
Vartotojo teisės įsigyti saugų ne maisto produktą apsaugos reglamentavimą santykinai galima skirstyti į bendrąjį ir specialųjį. Siekiant užtikrinti, kad dėl kiekvieno atskiro ar galimo sukurti gaminio nebūtų įmanoma priimti atskiro teisės akto, 1992 m. buvo priimta Direktyva dėl gaminių saugos.
Direktyva 2001/95/EB Bendrijos lygiu įtvirtino griežtesnius visoms valstybėms narėms keliamus vienodus gaminių saugos reikalavimus, gamintojų ir platintojų įsipareigojimus, Bendrijos gaminių saugos reikalavimų vykdymo kontrolės principus. Be to, ši direktyva įtvirtino svarbiausią vartotojų teisės įsigyti saugų produktą Bendrijos teritorijoje užtikrinimo priemonę - Bendrijos skubaus informavimo sistemą dėl ne maisto produktų (RAPEX sistema).
Specialusis produktų saugumo standartų reglamentavimas reiškia, kad, atsižvelgiant į gaminio pobūdį, jo keliamą riziką ir į tam tikras vartotojų grupes, kuriems ta rizika yra didžiausia (vaikai, pagyvenę asmenys), kai kuriems gaminiams yra nustatyti konkretūs, specifiniai saugumo reikalavimai, saugos priemonės.
Vienas svarbiausių aspektų vartotojų teisių apsaugai ne maisto prekių ir paslaugų srityje užtikrinti, yra reglamentavimas reikalavimams, susijusiems su garantijos dėl prekės kokybės suteikimu. Europos Komisija vartotojų teisių apsaugos užtikrinimą šioje srityje ES lygmeniu pradėjo 1993 metais išleisdama Žaliąją knygą dėl vartojimo prekių ir jų aptarnavimo po pardavimo.
Kaip šio dokumento iškeltų problemų svarstymo rezultatas 1999 metais Europos Parlamentas ir Taryba patvirtino direktyvą 1999/44 dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų įgyvendinimo, kurios priėmimo teisinis pagrindas yra 95 Europos Bendrijos Steigimo Sutarties straipsnis.
2. Restitucijos Taikymo Pagrindai
Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje pati restitucijos sąvoka, išvertus iš lotynų kalbos reiškianti atkūrimą, sugrąžinimą į pradinę padėtį, yra palyginti nauja, įstatymiškai ji įtvirtinta tik 2000 metais, priėmus naująjį Civilinį kodeksą.
Nagrinėjant sandorių negaliojimo atvejus, atkreiptinas dėmesys į 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą taisyklę: "Kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalo grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitokios sandorio negaliojimo pasekmės".
Šiais atvejais įstatyme nustatydamas ir kitus pagrindus, kuriems egzistuojant gali būti taikoma restitucija. Atsisakant ankstesnio, iš socialistinės santvarkos perimto civilinio teisinio reguliavimo ir kuriant naująjį, šiuo metu galiojantį, 2000 m. Civilinį kodeksą, Lietuvoje vykdytas materialinės teisės kodifikavimas, siekiant šiuolaikiškai reglamentuoti civilinius teisinius santykius, pritaikyti juos prie pasikeitusios visuomeninės santvarkos.
Atsižvelgiant į tai, kad į Civilinį kodeksą yra įtrauktos ne tik tam tikros tarptautinės komercinės, tarptautinės privatinės teisės nuostatos, bet ir pasinaudota tiek senaisiais Europos valstybių civiliniais kodeksais, tiek ir naujausia užsienio valstybių civilinės teisės kodifikavimo patirtimi, galima pagrįstai teigti, kad šiam teisės aktui yra būdinga teisės recepcija.
2.1. Restitucija Užsienio Teisės Sistemose
Kaip ir daugelis civilinės teisės institutų, restitucija į šiuolaikinę teisę atėjo dar iš Senovės Romos laikus. Restitucija buvo perimta iš klasikinės romėnų teisės, kur restitucijos terminu buvo įvardinta ypatinga pretorinės gynybos priemonė formuliariniame procese, kuria pasinaudamas pretorius, remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, bei vadovaudamasis teisingumu, atkurdavo prieš tai buvusią civilinių santykių padėtį.
Pavyzdžiui, apgaule ar prievarta būdu sudaryto sandorio nukentėjusioji šalis galėjo kreiptis į pretorių, kurio tikslas buvo sugrąžinti šalį į pirmykštę padėtį, buvusią iki ydingojo sandorio. Tuo tikslu pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas teisės gynimo priemone - restitutio in integrum.
Šiuo atveju, pasak profesoriaus S. Vansevičiaus, kalbama, pavyzdžiui, be pagrindo įgyto turto arba nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą. Šiam teisę tą turtą valdyti - jei vienas asmuo be teisinio pagrindo gavo turtą ar pinigų sumą iš kito asmens, jis privalo visa tai grąžinti teisėtam savininkui, kad nebūtų laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu nepagrįstą naudą.
Kaip nurodo G. Germanavičius, restitucija yra priemonės, kurios veikiau skirtos atimti iš atsakovo gautą naudą, nei atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Autorius taip pat teigia, kad restitucija neturėtų būti grindžiama vien nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo principu, toks traktavimas būtų pernelyg siauras, nes prie restituciinių reikalavimų priskiriami ir vindikaciniai, ir kondikciniai reikalavimai, ir reikalavimai priteisti iš atsakovo naudą, kurią jis gavo atlikęs deliktinius veiksmus ieškovo atžvilgiu, nors ieškovas dėl to nuostolių ir nepatyrė.
Šiai, ji taikoma esant pagrindui grąžinti tam tikrą turtą, neatsižvelgiant į tai, iš kokių santykių (prievolinis, deliktinis ar daiktinis) šis pagrindas kilo. Atsižvelgiant į tai, kad į restitucijos taikymo sritį patenka daug įvairių teisinių santykių, restitucijos taikymo atvejai bendrosios teisės tradicijos valstybėse yra įvardijami kaip "restitucijos teisė". Apibendrinant galima paminėti taiklų G. Germanavičiaus pastebėjimą, kad restitucija yra teisės taisyklės.
Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į dar vienos, taip pat kontinentinės teisės sistemai priskirtinos jurisdikcijos nustatytą restitucijos teisinį reglamentavimą. Analizuodami Kanados Kvebeko provincijos civilinį kodeksą pamatysime, kad šiame teisės akte restitucijos klausimams yra skirtas atskiras skyrius, restitucijos taisyklės išsamiai reglamentuotos, apibrėžiami konkretūs atvejai, kada restitucija gali būti taikoma ir kokia tvarka sprendžiami kiti su restitucijos taikymu susiję klausimai (restitucijos būdas, įtaka tretiesiems asmenims ir kt.).
3. Sutarties Nutraukimo Teisinis Reglamentavimas
Sutarties nutraukimas yra viena iš sudėtingiausių civilinės teisės problemų. Naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas iš esmės pakeitė sutarties nutraukimo teisinį reglamentavimą, jį praplėtė bei detalizavo.
Dauguma autorių, nagrinėjusis sutarties nutraukimo klausimą, apsiribojo vienašalio sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo analize. Esminio sutarties pažeidimo institutą detaliai yra išnagrinėjęs R. Mikonis. Vienašalio sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo ypatumai aprašyti K. Smaliuko straipsniuose. Pagrindinius sutarties nutraukimo aspektus CK šeštosios knygos komentare aptaria V. Mikelėnas.
Be to, apžvelgiami kiti sutarties nutraukimo būdai, tokie kaip sutarties nutraukimas šalių susitarimu bei sutarties nutraukimas teismo keliu. Taip pat remiamasi Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo instituto parengtais Tarptautinių komercinių sutarčių principais (toliau tekste - UNIDROIT Principai).
Dažnai tiek fiziniams asmenims, tiek verslo subjektams kyla neaiškumų siekiant įgyvendinti jiems įstatymo suteikiamą teisę nutraukti sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, įgalina civilinės apyvartos dalyvius veiksmingiau pasinaudoti šia teise ir teisėtų interesų gynimo priemone bei išvengti nepagrįsto kitos šalies piktnaudžiavimo sutarties nutraukimu. Todėl svarbu susipažinti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje srityje.
3.1. Vienašalis Sutarties Nutraukimas
Civilinėje teisėje pripažįstama, kad tarp šalių sudaryta sutartis iš prigimties nėra išsami. Sutartis negali numatyti visų įmanomų situacijų, kurios gali atsirasti tarpusavio santykių, kurie susiklosto derybų metu, taip pat vėliau sutarties vykdymo laikotarpiu.
Civilinėje teisėje analizuojamas iš naujo. Keičiasi civilinės teisės prioritetai. Civilinės teisės doktrinoje favor contractus principas laikomas bendruoju principu ir dažniausiai minimas analizuojant sutarties sudarymo, sutarties nutraukimo, sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms bei jos vykdymo trūkumų ištaisymo institutus.
Apibendrintai, favor contractus principu siekiama iki minimumo sumažinti atvejus, kai kvestionuojamas tarp šalių sudarytos sutarties egzistavimas, galiojimas ar galimybė nutraukti sutartį prieš terminą. Civilinėje teisės doktrinoje minimas principas nėra tiesiogiai įtvirtintas, iš tiesų, nėra net užsimenama apie šį principą. Vis dėlto, tam tikri favor contractus principo aspektai yra pripažįstami.
Šis principas taip pat tiesiogiai minimas ir Lietuvos teismų praktikoje. Civilinėje byloje RAB "Main Bridge, L.L.C." v. UAB "Lokvita", bylos Nr. S. sudarant sutartį, favor contractus reikalauja kiek įmanoma gerbti šalių valią dėl sutarties sudarymo ir vengti situacijų, kai šalių sutartiniams santykiams atsirasti trukdytų formalūs, neesminiai dalykai.
Sprendžiant klausimą dėl sutarties negaliojimo, favor contractus principas apriboja šalių galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai šaliai tokia pozicija tampa naudinga. Taip pat, vykdant sutartį, favor contractus principas įpareigoja imtis visų priemonių ir dėti maksimalias pastangas, kad sutartis būtų išsaugota.
Kaip nurodo A. Janukevičius, taisyklės, reglamentuojančios sutarties nutraukimą, yra sukonstruotos taip, kad šalys bet kokiu atveju įpareigotos imtis visų įmanomų priemonių, kurios padėtų įvykdyti sutartį ir išvengti jos nutraukimo. Pagrindinė UNIDROIT Principų idėja, pasak minėto autoriaus, aiški - sutartis turi būti išsaugota, jeigu tik tai įmanoma padaryti. Sutarties egzistavimo, galiojimo arba nutraukimo prieš terminą klausimai gali būti svarstomi tik išimtiniais atvejais.
Taigi, konstatuotina, kad favor contractus principas prioritetą teikia sutarties vykdymui, o sutarties nutraukimą pripažįsta išimtiniu teisės gynimo būdu. ir laiko ultima ratio.
3.2. Sutarties Vykdymo Principai
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl privaloma tiksliai laikytis jos sąlygų bei tinkamai vykdyti sutartyje numatytas pareigas. Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visą tai, ką lemia sutarties esmė bei įstatymai.
Kaip nurodo V. Mikelėnas, sutartis gali likti neįvykdyta arba įvykdyta nukrypstant nuo reikalavimų, keliamų sutarties tinkamam įvykdymui. Tokiu atveju sąžiningai ir tinkamai sutartį įvykdžiusiai šaliai įstatymas suteikia papildomas garantijas ir duoda pagrindą taikyti teisines gynybos priemones. Viena iš tokių priemonių - tai galimybė nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį.
Tai yra viena iš griežčiausių sutarties neįvykdymo pasekmių, kadangi nutraukus sutartį, baigiasi tarp šalių susiklostę sutartiniai santykiai ir jų pagrindu atsiradusios šalių teisės ir pareigos. Civilinė teisė, pirmenybę teikdama sutarties išsaugojimui ir įvykdymui, šią priemonę, kaip minėta, laiko ultima ratio.
Atsižvelgiant į tai, sutarties nutraukimo galimybių analizę tikslinga pradėti nuo reikalavimų, keliamų sutarties įvykdymui, aptarimo.
4. Išvados
Apibendrinant galima teigti, jog vartotojų teisių apsauga yra nuolat kintanti ir tobulinama sritis, kuriai didelę įtaką daro tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai. Efektyvus vartotojų teisių įgyvendinimas priklauso nuo tinkamo teisinio reguliavimo, vartotojų informuotumo ir institucijų veiklos.
tags: #nuomos #sutarties #nutraukimas #baigiamasis #darbas