Semeliškės malūnas: istorija, reikšmė ir įtaka miesteliui

Semeliškės - vienas seniausių Lietuvos miestelių, pirmą kartą paminėtas 1276 metais. Manoma, kad gyvenvietė įkurta 1276-1283 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis čia leido apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. Šiandien Semeliškės yra valstybės saugoma urbanistinė vietovė, išsiskirianti senojo miestelio suplanavimu su beveik trikampe aikšte ir XIX a. pabaigoje susiformavusiu gatvių tinklu.

Miestelio istoriją ženklina ne tik senosios gatvės ir architektūra, bet ir svarbūs ekonominiai objektai, tokie kaip Semeliškių malūnas ir elektros stotis. Šiame straipsnyje panagrinėsime Semeliškių malūno istoriją, jo reikšmę miesteliui ir įtaką vietos bendruomenei.

Bene reikšmingiausia įmonė buvo Semeliškių malūnas ir elektros stotis, prie kurių veikė ir lentpjūvė.

Malūno įsigijimas ir modernizacija

Žinoma, kad 1929 metų lapkričio mėnesį Semeliškių malūną koncesijos teisėmis įsigijo Antanas Steikūnas, 1927-1929 metais buvęs Trakų apskrities viršininku. Kadangi į malūną buvo nepatogu nešti laiptais maišus ant pečių, jis pastatė naują modernų tais laikais malūną - trijų aukštų, su keltuvu - grūdai juo buvo pakeliami į trečią aukštą.

Prie 1935 metų Semeliškių valsčiaus pajamų ir išlaidų sąmatos, saugomos Lietuvos centriniame archyve, pateikti duomenys apie elektros stotį, kuri pradėjo veikti 1928 metų lapkričio 30 d. Jos vandens turbinos galingumas - 40 arklio jėgų, elektros generatorių galingumas - 10 kilovatų, stotis teikė 220 voltų nuolatinę srovę 25 abonentams „su skaitikliais“ ir 30 „lempinių“.

Esą elektros stotis apšvietė vien tik butus ir ėmė tokį mokestį: už kilovatvalandę 1 Lt. 35 ct. mėnesiui, už lemputę 15 žvakių - 3 Lt., už lemputę 25 žvakių - 5 Lt., už lemputę 40 žvakių - 8 Lt.

Malūnininkas Pranciškus Jaskutis

Semeliškių malūne malūnininku 1937-1950 m. dirbo Pranciškus Jaskutis, Kazio (1892-1984). Kaip pasakojo ilgamečio Semeliškių malūnininko jauniausias sūnus Pranas Jaskutis, g. 1937 m. Čiobiškyje gyvenęs ir dirbęs malūnininku Mykolas Steikūnas (Antano Steikūno giminaitis) pakalbino jo tėvą persikelti dirbti į Semeliškių malūną.

Atvykęs apsižiūrėti vietovės, tais pačiais metais Pranciškus Jaskutis persikėlė su šeima gyventi ir dirbti į Semeliškes. Atvyko malūnininkas su žmona Felicija Jaskutiene ir keturiais vaikais Leonu g. 1919, Juozapu g. 1922, Monika g.1923 ir Pranu g.1936. Šeima apsigyveno malūne, pirmame aukšte įrengtame dviejų kambarių bute su virtuve.

Dar buvo didelis laukiamasis, skirtas žmonėms, atvežusiems grūdus malti, ir malūnininko kabinetas. Jame stovėjo seifas, kuriame laikė dokumentus, už malimą surinktus pinigus, išrašydavo kvitus žmonėms, o pinigus atskaityti veždavo į Čiobiškį. Malūne dirbo trise: tėvas Pranciškus ir jo sūnūs Leonas, Juozapas.

Pranciškus, kuris buvo bemokslis - nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, prižiūrėjo girnas, malimą ir tvarkė organizacinius klausimus, Leonas buvo atsakingas už dokumentaciją ir elektros ūkį (malūne buvo ir generatorius elektrai gaminti).

Kaip pasakojo Pranas Jaskutis, malūnas atliko daug funkcijų: malė miežius gyvuliams šerti, gamino miežines (perlines) kruopas, malė rugius duonos gaminiams ir kviečius pyragams, manų kruopoms. Pasak Prano, žmonių malūne visada buvo daug. Jie čia ir nakvodavo, malūnininko virtuvėje kepdavo blynus, kiaušinienę. Malūnas sumaldavo apie 4 tonas javų per parą.

Jaskučiai gyveno pasiturinčiai, jau Smetonos laikais šeima turėjo motociklą, kas tais laikais buvo didelė prabanga. Pasak P. Jaskučio, tėvas buvo griežtas, jo žodis buvo kaip kirvis. Jaskučiai laikė karvę, kiaulių, arklį - juk miltų buvo sočiai. Kadangi maistas beveik nekainavo, pinigai už darbą kaupėsi. Susitaupė tiek, kad Pranciškus Jaskutis sumanė pasistatyti nuosavą malūną. Nužiūrėjo malūnui vietą, užsakė projektą. Nau­jas Jaskučių malūnas turėjo stovėti kairėje Strėvos upės pusėje, toje vietoje, kur yra upės praplatėjimas ir aukšti krantai.

1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, Leonas Jaskutis, pasitaręs su tėvais, nutarė bėgti iš Lietuvos. 1944 m. Juozapas Jaskutis buvo pašauktas tarnauti į Raudonąją armiją, tarnavo Šiauliuose.

Jaskučių šeima buvo tremiamųjų sąrašuose. Tai sužinojusi Monika Jaskutytė su teta Antanina Lukoševičiūte nuvažiavo į Šiaulius, gavo pažymą, kad Juozapas tarnauja Raudonojoje armijoje. Pristatė pažymą į Semeliškių valsčių saugumui, šeimą paliko.

Po karo malūnas, kaip ir ank­s­čiau, dirbo visu pajėgumu, jame buvo įkurtas promkombinatas. Jame dirbo latvis Ašaka, po jo - Vaclovas Roda pamainomis su Juozapu Jaskučiu. Pasak Prano Jaskučio, Seme­liškių malūnas veikė maždaug iki 1950 m. - kol žmonės nustojo namuose kepti duoną. Paskutiniais gyvavimo metais malūnas dirbo ne kasdien, o tik savaitgaliais.

Tvertinių malūnas

Maždaug 2 km į pietus nuo Semeliškių, Tvertinių kaime, ant Dabintos upelio, įtekančio į Strėvą, stovėjo Aleksandro Speičio malūnas. Teigiama, kad malūnas toje vietoje buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje pristavo (policijos viršininko Rusijos imperijoje). Didelės raguvos pabaigoje buvo iškastas tvenkinys, iš kurio krintantis vanduo sukdavo girnas.

XX a. pradžioje (greičiausiai antrame dešimtmetyje) jį įsigijo Antanas Speičys (1866-1937), atsikėlęs į Tvertines iš Zarasų apskrities. Po kurio laiko, jau Nepriklausomos Lietuvos metais, valdyti malūną jis įgaliojo savo brolį Konstantiną (arba Kostą, g. 1869). Abu broliai gimę Aknystoje, dokumentuose nurodomi kaip „Aknystos miestiečiai“.

Į Tvertines atsikėlę broliai Speičiai buvo malūnininkai, ligi tol dirbę skirtingose vietose Rytų Lietuvoje. 1937 m. pabaigoje, likus mė­nesiui iki mirties, matyt, jau pasiligojęs Antanas notaro patvirtintu dokumentu savo sūnui Aleksandrui Speičiui (1904-1981) pavedė valdyti visą turtą.

Aleksandras buvo gimęs Micha­liškių kaime, Drūkšių parapijoje, dabartinėje Baltarusijoje, krikš­tytas Rimšės bažnyčioje (Zarasų raj.). Jis buvo vyriausiasis Antano ir Marijos Speičių sūnus. Marija Haner-Speičienė (1865-1943; dokumentuose Hanerówna, Haneraitė) - vokietė, kilusi iš Čekijos, atvažiavusi į Lietuvą 1894 m., dirbo dvaruose namų mokytoja. Su Antanu Speičiu susipažino viename tokių dvarų, kur ji buvusi guvernantė, o Antanas - malūnininkas; susituokė pirmaisiais XX a. metais.

Aleksandras turėjo dvi seseris - Mariją ir Mortą (Martą). Be lietuvių, mokėjo vokiečių - motinos kalbą; taip pat lenkų, rusų, sakoma - ir jidiš, kurios prisireikdavo dirbant malūne.

Iš Speičių išsaugotų malūno dokumentų galima spręsti, kad Nepriklausomos Lietuvos metais ma­lūne tiesiogiai dirbo Konstantinas, o Antanas, kaip savininkas, gaudavo dalį pelno. Tvertinių malūne buvo malami miltai, veliamas, dažomas, lyginamas milas.

Matyt, žemės malūnui priklausė nedaug, nes malūnininkai buvo sutarę su kaimynais iš Tvertinių ir gretimo Rudaukos kaimo, kad naudosis jų žeme už nemokamai atliekamus malūno darbus. Tai pažymėta vienoje 1929 m.

Aleksandras Speičys, kurį visi vadino Aleksu, buvo kaimiečių labai gerbiamas žmogus. 1940 metų vasario 22 d. vykusioje Semeliškių valsčiaus Semeliškių seniūnijos sueigoje jis buvo pasiūlytas seniūnijos atstovu į valsčiaus tarybą. Aleksandras sukūrė šeimą prieš pat okupaciją: 1940 m. kovo 25 d.

Šeima gyveno pačiame malūno pastate, Konstantinas - atskirame namelyje ant tvenkinio kranto.

Štai keletas svarbiausių faktų apie Semeliškių malūną:

Šiandien Semeliškių malūnas nebeveikia, tačiau jis išlieka svarbiu istorijos ir kultūros paveldo objektu, primenančiu apie miestelio praeitį ir jo gyventojų gyvenimą.

tags: #nuomoju #semeliskes #malunas