Šiuolaikinė civilinė teisė pasiekė nepaprasto tikslumo sudėtingoje turtinių santykių reglamentavimo srityje. Tačiau daugelis naujausių juridinių konstrukcijų formuluojamos iš pagrindinių, elementarių sąvokų ir kategorijų, sukurtų dar romėnų teisėje. Romėnų teisė yyra unikalus reiškinys žmonijos teisės istorijoje, tai aukščiausia teisės išsivystymo pakopa antikinėje visuomenėje. Romėnų teisė pirmiausia išsiskiria tuo, kad plačiai apima įvairiausias gyvenimiškas situacijas ir santykius.
Justinianas I
Romėnų teisėje ypač kruopščiai buvo suformuluoti įvairūs gyvybiškai svarbių privačios nuosavybės interesų gynimo būdai. Būtent romėnai remdamiesi iki tol sukaupta patirtimi, pirmą kartą asmeninę nuosavybę taip pat ir kitas turtines teises bei interesus, padarė meniško ir gana tobulo teisinio reguliavimo objektu. Romėnų teisės pagrindu susikūrė turtinga teisinė kultūra, tapusi bendru žmonijos turtu vėlesniuose civilizacijos vvystymosi etapuose. Romėnų teisininkų veikla davė pradžią savarankiškam teisės mokslui.
Pagrindiniai romėnų privatinės teisės institutai buvo teisė į nuosavybę, teisė į daiktus, prievolės, įskaitant sutartis, šeimos teisiniai santykiai ir paveldėjimas. Prievoliniai santykiai senovės Romoje kaip ir mūsų dienomis turėjo didžiulę rreikšmę. Prievolės buvo viena pagrindinių civilinių kategorijų, atsiradusių ir išsivysčiusių romėnų teisėje ir vėliau perimtomis bei įtvirtintomis daugelio šalių teisinėse sistemose. Prievolių teisė - viena pagrindinių bet kurios teisinės sistemos dalių. Šiuolaikinė prievolė - labiausiai paplitusi civilinių teisinių santykių rūšis, be kurios neįmanoma įsivaizduoti nei pilnaverčių ūkinių santykių nei normalaus visos valstybės ekonomikos funkcionavimo. Sutartinės prievolės buvo svarbiausia teisinė forma senovės Romoje, remiantis kuria klostėsi ir buvo įtvirtinami augantys prekybos ir verslo veiklos ūkiniai santykiai. Romos teisė labai tiksliai reglamentavo visus teisinius savininkų santykius: pirkėjas ir pardavėjas, kreditorius ir skolininkas ir t.t.
Prievolių Samprata ir Turinys
Romėnų teisininkai prievolę apibrėždavo taip: prievolės esmė yra ne padaryti kokį nors daiktą ar servitutą mums priklausomu, o ppriversti asmenį kai ką duoti, atlikti tam tikrus veiksmus, arba ką nors suteikti. Prievolė - tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, jo skola kreditoriui, nesvarbu, ar tos skolos turinys yra veiksmai ar tam tikri materialūs dalykai. Vystantis civilinės teisės teorijai paskutiniais šimtmečiais buvo sukurta pakankamai vienoda prievolės samprata: prievolę nusako teisiniai santykiai, kurie suteikia vienam asmeniui (kreditoriui) teisę veikti kitą konkretų asmenį (skolininką) ir tas veikimas turi materialią išraišką.
Kartais tai išreiškiama ir taip: prievolė yra teisinis santykis, kuris suteikia kreditoriui teisę reikalauti iš skolininko pateikti kokias nors gėrybes, turinčias materialinę vertę. Visi šie apibrėžimai ir sąvokos reiškia tai, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atliekami veiksmai, remiantis kuriais vyksta skolininko teisių perdavimas kreditoriui. Taigi tampa aišku, kad prievolių veikimo sritis - tai apyvartos sfera, t.y. daiktų judėjimas erdvėje juos parduodant, keičiant, išnuomojant ir kt.
Šiuolaikinė prievolės turinio samprata susideda iš skolininko pareigų ir atitinkamų kreditoriaus teisių reikalauti šių pareigų vykdymo. Skolininko pareigos gali būti labai įvairios, todėl labai įvairus gali būti ir prievolės turinys. Tai gali būti pareiga perduoti daiktą kito žmogaus nuosavybėn sudarius pirkimo - pardavimo sutartį, tai gali būti pareiga ką nors daryti, arba pareiga susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (pastatyti namą, netrukdyti nuomotojui naudotis turtu), galų gale tai gali būti pareiga sumokėti sugadinto daikto vertę. Bet kokia prievolė turi du elementus - tai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio ir skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus. reguliuodami tarpusavio santykius, tenkina įvairiausius savo poreikius.
“XII lentelių” įstatyme teigiama, jog skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu: neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti, surišti virve arba grandine, o jei skolos ir po to nesumokėdavo, užmušti ar parduoti į vergiją. Prievolinių santykių evoliuciją Romoje sąlygojo ūkio vystymasis, perėjimas nuo natūralaus prie mainų ūkio. Plečiantis civilinei apyvartai, atsirado naujos sutartys, sudaromos ne taip formaliai, taip pat švelnėjo skolininko atsakomybė. Senovės Romoje kreditorius galėjo reikalauti kkažko tik iš skolininko , t.y. asmens, susijusio su juo prievoliniu teisiniu santykiu. Todėl skolininko pareiga buvo atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų.
Prievolės kaip ir daiktinės teisės objektas gali būti daiktas. Tačiau esant prievoliniams teisiniams santykiams kreditorius galėjo reikalauti jį grąžinti tik iš skolininko. Prievolė yra laikina, t.y ji baigiasi įvykdžius tam tikras sąlygas, be to nuo pat prievolės atsiradimo pradžios numatytas jos pasibaigimo laikas (įvykdymas). Ji grindžiama šalių lygybės principu t.y. Romos teisininkai skirstė prievoles į dvi arba keturias grupes. Pagal Gajaus klasifikaciją prievolės buvo skirstomos į dvi grupes: prievolės atsirandančios iš sutarčių (ex contractu) ir prievolės iš teisės pažeidimų (ex delictu). laikotarpiu buvo atsiradusi nauja prievolių rūšis - obligationes naturales. Tai prievolės, kurių įvykdymas neužtikrintas ieškinio teise, nors jos ir turėjo tam tikrą teisinę reikšmę (pvz., kai trečiasis asmuo sumoka vergo skolą). Šioms sutartims, trūko vieno iš esminių prievolės elementų. Visos šios rūšies sutartys pasižymėjo vienu bendru bruožu - skolininkas negalėjo reikalauti kreditoriaus grąžinti išmokėtų sumų net ir motyvuodamas tuo, kad nežinojęs, jog minėta prievolė yra obligationes naturales.
Prievolių Atsiradimo Šaltiniai
Prievolės atsiradimo šaltiniai labai įvairūs. Daugelis įtvirtinti pačiuose įstatymuose - oobligatio ex lege, tačiau dauguma atsiranda kaip veiksmų rezultatas. Šie veiksmai gali būti arba teisės pažeidimai, deliktai (vagystė, svetimo daikto sugadinimas ar sunaikinimas) arba teisiniai aktai t.y. sutartys (pirkimo-pardavimo, paskolos sutartis). Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo šaltiniai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties (obligationes quasi ex contractu), bei panašios į prievoles, kilusias iš deliktų (obligationes quasi ex delicto).
Sutartis - tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius. Sutartys buvo svarbiausias prievolių atsiradimo šaltinis. Jau seniausiais laikais žmonės skolinosi, mainė, dovanojo, tačiau šie veiksmai dar neturėjo prievolinio teisinio pobūdžio. Apgaulė, žodžio nesilaikymas ir kita sukeldavo tokią pat nukentėjusiojo reakciją kaip ir bet kuri kita skriauda - kerštą. Tačiau pasitikėti vien kerštu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todėl jis stengėsi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Todėl ir valstybės valdžia ėmė reguliuoti sutartinius santykius.
Nexum Sutartis
Pereinamoji sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis - nexum, egzistavusi jau iki priimant “Dvylikos lentelių” įstatymus. Formos atžvilgiu tokia sutartis buvo analogiška mancipacijai. Ji buvo sudaroma dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui. (libripens). Taigi ir paprastas pinigų grąžinimas nereiškė tinkamai įvykdžius sutartį. Nexum formuluotėje jau yra įtvirtinta sankcija, kuri taikoma skolininkui laiku nesumokėjus skolos. Jeigu skolininkas negrąžindavo skolos tai įgaudavo galią pasekmės, numatytos nextum sudarymo momentu. Skolininką galėjo net galėjo parduoti į arba ketvirčiuoti.
Tik Petelijaus įstatymas (lex Poetelia)4 326 m. uždraudė kaustyti skolininkus grandinėmis, išskyrus tuos, kurie patekdavo kreditoriui įvykdę nusikaltimą, (pvz. vagis, pagautas nusikaltimo vvietoje), visiškai atšaukė teisę užmušti ar parduoti trans Tiberium ir pagaliau, panaikino nexum vykdomąją galią. Nuo šiol kreditorius privalėjo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą teisme ir gauti teismo nuosprendį - judicatum. Taigi nexum, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisinių padarinių ir užtikrinta gynyba, remiantis ieškiniu.
Stipulatio Sutartis
Respublikos laikotarpiu, plėtojantis civiliniams turtiniams santykiams, atsirado naujų turtinių santykių, kurių net patys sumaniausi romėnų teisės interpretatoriai negalėjo įsprausti į ankštus mancipatio ir nexsum rėmus. Naujiems santykiams išreikšti reikėjo rasti naujų, lankstesnių teisinių formų, kurios galėtų teisiškai išreikšti tuos santykius. Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo sponsio arba stipulatio sutarties atsiradimas. Nėra žinoma, kada tiksliai ji atsirado. “Dvylikos lentelių” įstatymuose šios sutarties formos nėra, tačiau lex Aąuilia, priimtas apie 287 m., stipulatio jau minima. Stipulatio reiškė formalų žodinį susitarimą klausimo ir atsakymo forma.
Vėliau romėnai apskritai atsisakė konkrečios formulės ir stipuliacijos sutarčiai sudaryti užteko abstraktaus klausimo ir atitinkamo atsakymo į jį. Stipulatio - taip pat formalus sandoris, kaip ir nexum, bet tai jau abstraktus susitarimas. Formos atžvilgiu ją galima laikyti tam tikra jungiamąja senosios iius civile ir naujų gyvenimo keliamų poreikių išraiškos grandimi. Didelę įtaką prievolių teisės raidai turėjo ir formuliarinio proceso atsiradimas. Žinoma, kad formuliarinis procesas suteikė pretoriui galimybę imtis ginti net ir tuos asmenų tarpusavio santykius, kurių formaliai negynė ius civile. Senoji ius civile žinojo tik formalius sandorius, tačiau vėliau pamažu imta pripažinti ir tam tikrų neformalių sutarčių užtikrinimas ieškiniais.
Senosios sutarties formos dažnai užgoždavo tikrąją šalių valios išraišką. Sutartis, sudaryta apgaule ar prievarta, galiojo: tai kas pasakyta, negali būti sunaikinta netgi esant neginčijamiems įrodymams. Vėliau vis daugiau dėmesio kreipiama į šalių vidinę valią. Valiai, o ne jos išorinei išraiškai pripažįstama tikroji bet kurio sandorio kuriamoji galia. Prievolėje ėmė vyrauti turtinis aspektas. Skolininkas buvo visiškai atleistas nuo asmeninės atsakomybės ir atsakė turtu. Įsigalėjo principas, kad prievolė realiai egzistuoja tik jeigu jos dalyką galima išreikšti pinigais. Daugėjo sutarčių, ginamų ieškiniais, ir nusistovi tam tikri prievolių tipai.
Sutarčių Klasifikacija Romos Teisėje
Romėnų teisei būdinga tai, kad prievolių teisė plėtojosi nne pagal bendrąjį principą, teigiantį, jog galioja bet koks susitarimas, neprieštaraujantis įstatymui, o kita linkme - nustatant vis naujus sutarčių tipus. Stebėdama poreikius, romėnų teisė sankcionuodavo konkrečius sutarčių tipus. Pamažu sankcionuota tiek daug sutartinių santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius. Vis dėlto kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėjo įrodyti ne tik ją esant, bet ir nurodyti, kokį žinomą tipą ji atitinka, kokį ieškinį galima pateikti (qua actione). Šis principas yra sutarčių dalijimo į contractus ir pacta pagrindas. Contractus - tai teisės pripažintos ir ieškiniais garantuojamos sutartys. Pacta - tai susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios: “nuda pactio obligationem non parit”5 Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta. Jie vadinami pacta vestita.
Romos teisininkai suklasifikavo visas jiems žinomas sutartis į tam tikrą sistemą. Kiekvienas sutarčių tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis. Ši klasifikacija reiškė išsamų, teisės pripažįstamų sutarčių sąrašą. Tuo tarpu gyvenimas kėlė vis naujus reikalavimus. Todėl kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutartį, kuri neatitiko jokio tipo, viena šalis jau įvykdė prisiimtą prievolę, o kita - ne. Ilgainiui tokios sutartys buvo pripažintos. Šių sutarčių teisinę galią galutinai pripažino Justiniano kodifikuota teisė. Viduramžių teisininkai jas pavadino bevardėmis sutartimis {contractus innominati). Bevardes sutartis galima priskirti prie realinių sutarčių grupės, kadangi jos pripažintos tik vienai iš šalių jau įvykdžius įsipareigojimą. Pripažindama bevardes sutartis, romėnų teisė žengė didelį žingsnį visiškai įgyvendindama principą pacta ssunt servanda.
Verbalinės Sutartys
Verbalinėmis arba žodinėmis sutartimis vadinamos sutartys, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda iš tam tikros žodinės formulės. Svarbiausia žodinės sutarties rūšis buvo sponsio arba stipulatio. (stipuliacija). Sponsio sutartis buvo sudaroma tik tarp piliečių ištarus tam tikrą žodžių formulę. Manoma, kad sponsio iš pradžių buvo tam tikra priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą.
Stipuliacijos forma irgi labai paprasta: kreditoriaus klausimas ir skolininko atsakymas turi atitikti tam tikrą formulę, atsakymas turi visiškai atitikti klausimą, pvz., kai prašoma šimto, nnegalima žadėti dešimt. Klausimas ir atsakymas turi būti žodiniai, o tai reiškė, kad sudarydamos sutartį šalys turi būti vienoje vietoje. Vos tik atsiradus stipulatio sutartims jos pradėtos vartoti ne tik dviejų, bet ir kelių asmenų teisiniams santykiams įforminti, kai vieną iiš šalių atstovauja ne vienas bet keli dalyviai. Stipuliacijos sutartis sukurdavo abstrakčią prievolę, kuri rėmėsi vien tik kreditoriaus klausimu ir debitoriaus atsakymu. Stipuliacijos prievolės buvo griežtai vienašalės: kreditorius - tik kreditorius, skolininkas - tik skolininkas. Kreditorius galėjo reikalauti tik to, kas pažadėta, be jokių priedų: nei nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, atlyginimo, nei procentų. Dėl savo formos paprastumo ir lankstumo stipuliacija greitai tapo universalia sutartimi. Ji maksimaliai palengvino skolos įrodinėjimą teisme: ieškiniui pagrįsti pakako įrodyti stipuliacijos faktą. Laikui bėgant stipuliacijos sutartis dar labiau supaprastėjo, sumažėjo jos formalizmas.
Rašytinės Sutartys
Teisinė rašytinių sutarčių prigimtis pasireiškia tuo, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto, žodinio šalių susitarimo, bet turi būti įforminta raštu. Rašytine sutartimi buvo įforminamos tik piniginės prievolės. Todėl jos nebuvo tokios ppatogios kaip stipuliacija. Viena iš ankstyviausių rašytinės sutarties formų buvo įrašas romėnų ūkio apskaitos knygose, kurios buvo pildomos itin kruopščiai. Jeigu kreditorius savo knygoje įrašydavo paskolintą sumą, o skolininkas pripažindavo šią skolą ir taip pat įrašydavo į savo knygą, tai buvo traktuojama kaip rašytinė sutartis. Rašytine sutartimi buvo įforminamos tik piniginės prievolės. Ji buvo taikoma tik romėnams, nes tarp peregrinų plačiai praktikuota kkitokios sutartys: syngraphae ir chirographa.
Realinės Sutartys
Realinėmis vadinamos sutartys, kurių galiojimui nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama, kad būtų faktiškai perduotas daiktas. Iki to laiko, kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Seniausia žinoma realinė s...