Žmogaus atmintis yra subjektyvi, seniai įrodyta tiek mokslininkų, tiek ir pačių žmonių. Ko gero, esate pastebėję, kaip kalbėdami, pvz., su jaunystės draugu, vieną ar kitą įvykį, nutikimą prisimenate visiškai skirtingai. Neretai atsitinka ir taip, jog vienam praeity nutikęs įvykis atrodo labai reikšmingas ir jį jis prisimena su smulkmenomis, kai kitas to įvykio dalyvis jo išvis neprisimena ir net bando įrodinėti esą to net nebuvę.
Be to, pasak specialistų, vis iš naujo pasakodamas praeities prisiminimus, žmogus linkęs kaskart pridėti po kokią nors naują detalę, tad neretai prisiminimai būna gerokai pagražinti. Būtent taip dažniausiai atsitinka, viešojoje erdvėje eilinį kartą pasirodžius straipsniams ar diskusijoms apie sovietmetį. Paprastai šiuo atveju publika pasiskirsto į dvi diametraliai priešingas puses - tie, kurie sovietmetį linkę idealizuoti, ir tie, kurie sovietmetį mato vien tik kaip blogį, kuriame esą visiškai nieko gero nebuvo. Tų, kurie būtų „per vidurį“, įprastai būna mažuma ir jie dažniausiai tokiose diskusijose, kuriose rasti kompromiso praktiškai neįmanoma, nedalyvauja.
"Spalinių" šventės Klaipėdoje
Visada pasisakau už tai, kad bet kokia diskusija remtųsi konkrečiais asmeniniais pavyzdžiais, o ne abstrakčiais samprotavimais. Pradėti norėčiau nuo labai dažnai aptinkamo mito.
Mitas Nr. 1: Sovietmečiu butus dalino veltui
Tai yra net ne mitas, o absoliutus melas. Sovietmečiu buvo didžiulis gyvenamojo būsto trūkumas, tad, bandydama kažkaip spręsti šią problemą, valdžia ėmė statyti vadinamuosius bendrabučius. Mažą varganą kambarį juose dažniausiai gaudavo jauni techninės krypties specialistai bei didelių gamyklų darbininkai. Apie gyvenimo sąlygas tokiuose bendrabučiuose su bendrom virtuvėm ir su pertrūkiais veikiančiais bendrais apšnerkštais dušais nekalbėsiu - kas gyveno, tas žino. Vieniši, beje, juose gyvendavo ne po vieną, o po kelis kambaryje ir tik jaunai šeimai nusišypsodavo „laimė“ gauti atskirą kambarėlį.
Nors žinau atvejį, kai jauna šeima su viengungiu buvo priversta glaustis viename kambaryje, jį su užuolaida padalinę į dvi dalis. Tačiau kur kas blogesnė padėtis laukė humanitarinės pakraipos specialistų, kurių dauguma net ir tokių gyvenimo sąlygų savo darbinės veiklos pradžioje neturėdavo, nes bibliotekos, mokyklos ar kitos biudžetinės įstaigos bendrabučių arba neturėjo, arba juose vietų visiems neužtekdavo. Būtent taip atsitiko ir man. Baigusi Vilniaus universitete žurnalistikos studijas, dirbti pradėjau tuometiniame televizijos ir radijo komitete. Komitetas turėjo, beje, labai neblogą bendrabutį, tačiau man buvo pasakyta, jog vietų jame nėra. Su kursioke per vargus Antakalnyje išsinuomojome vieną kambarį bendrame 3 kambarių bute kartu su šeimininkais. Tokių dalykų, kaip atskiro buto nuoma, sovietmečiu niekas net nesapnavo, nes laisvų butų tiesiog nebuvo.
Ką reiškia gyventi dviems jaunoms merginoms su svetima trijų asmenų šeima viename chuščiovkės tipo bute - nepasakosiu, patys galite nesunkiai įsivaizduoti. Po kuri laiko ištekėjau ir grįžau gyventi į Klaipėdą pas vyrą. Čia - ta pati situacija: gyventi nėra kur. Ačiū Dievui, uošviai jau turėjo 3 kambarių butą, tad apsigyvenome pas juos. Penki žmonės (buvo dar moksleivis vyro brolis) - 48 kv. metrų bute. Pagal dabartinius standartus - sunkiai įsivaizduojama situacija, bet mes vis tiek džiaugėmės, kad turime savo kambarį ir kad nereikia nuomotis buto kartu su šeimininkais, kaip teko ne vienam mano tuometiniam pažįstamam. Beje, ne vienas mano pažįstamas jau su savo mažamečiais vaikais panašiomis sąlygomis mažuose buteliuose kartu su savo tėvais gyveno ne vienerius metus, t.y., kol sulaukdavo jau nuosavo išganingojo buto.
Sovietmečiu Klaipėda plėtėsi į pietus. Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Jaunimui reiktų suprantamai paaiškinti, kaip būdavo „veltui“, kaip mėgsta pabrėžti sovietmečio gerbėjai, tuo metu skirstomi butai. Pirmasis etapas, jei pasisekė, kaip minėta, buvo bendrabutis. Gavusi kambarį jame, jauna specialistų šeima, jei dirbo, pvz., kokiuose „Trinyčiuose“ ar kitame dideliame fabrike, būdavo pastatoma į eilę jau butui gauti. Priklausomai nuo gamyklos finansinių pajėgumų, atskiro buto galima buvo tikėtis sulaukti geriausiu atveju per kokius 5-7 metus, nors įprastai tekdavo laukti gerokai ilgiau. Pvz., mano tėtis, dirbęs tuometinėje didžiulėje autotransporto įmonėje vairuotoju, dviejų pereinamų 34 kv. m kambarių buto (be patogumų, tik su šaltu vandeniu) Žvejybos uosto rajone sulaukė lyg ir po 15 metų stovėjimo eilėje. Mes su mama ir sese tuo metu gyvenome kaime, o tėtį matydavome tik sekmadieniais.
Kai pagaliau persikraustėme į Klaipėdą, tas varganas butelis Mituvos g. šalia uosto man, pripratusiai prie kaimo laukų, pievų ir erdvaus kiemo, priminė kalėjimą, bet jame keturiese teko glaustis ne vienerius metus, kol su sese išvykome studijuoti. Mama su tėčiu jame gyveno iki pat nepriklausomybės atkūrimo, kai tą namą nugriovė, ir pagaliau mano šeima, kaip registruota pas tėvus, sulaukė savo atskiro buto. Man tada buvo 39-eri.
Tai buvusio gyvenamojo triaukščio namo Mituvos g. Nr. 1 pamatai. Šioje vietoje mažame bute su tėvais teko gyventi nuo 1970-ųjų iki 1975 metų. Šiuo metu Mituvos g. vėl linksniuojama dėl planų šioje vietoje įrengti automobilių krovos aikštę.
Kitas būdas sovietmečiu įsigyti jau nuosavą, ne valdišką, butą buvo galimybė savo lėšomis pasistatyti vadinamąjį kooperatinį butą. Tačiau tai sau galėjo leisti tik nedaugelis, t.y. tie, kurių tėvai buvo turtingi, o tokių sovietmečiu nebuvo daug, nebent tėvai priklausė partinei nomenklatūrai ar užėmė kitas aukštas vadovaujančias pareigas. Tarp mano tuometinių pažįstamų tokių nepamenu, o įsigijusieji kooperatinį butą jautėsi esą privilegijuoti visuomenės nariai, nes jų butai iš tikrųjų priklausė jiems. Tuo metu gavusieji valdiškus butus nebuvo jų tikrieji šeimininkai, už įvairius pažeidimus valdžia galėjo juos bet kada iš žmogaus atimti.
O tvirtinti, kad butas gautas „veltui“, gali tik visiški naivuoliai arba nesuvokiantys, kas buvo vadinamoji „planinė“ ekonomika: valdiškų butų sąnaudos buvo gudriai įkalkuliuotos į žmonių tuometinius varganus atlyginimus. Be to, toks butas, kaip ir mažos algos, žmogų visam laikui pririšdavo prie vietos, nes valdiško buto parduoti nebuvo galima, net ir jų keitimą (mažesnio į didesnį ar atvirkščia) turėjo palaiminti Vykdomasis komitetas: taip valdžia gyventojus laikė ant trumpo pavadžio, jiems to dažnu atveju net neįtariant.
Dar viena palyginti nedidelė žmonių dalis po karo ir vėliau pasinaudojo galimybe miestuose valdžios išskirtuose žemės plotuose savo lėšomis pasistatyti nuosavus namus. Tad ir jiems, ir vėliau jau jų suaugusiems vaikams tokiu būdu pavyko išspręsti gyvenamosios vietos problemą. Klaipėdoje taip atsirado Mažasis kaimelis, Melnragė ar nemažas nuosavų namų kvartalas į rytus nuo Mokyklos gatvės.
Neatmesčiau, jog būtent „kooperatininkai“ bei nuosavų namų turėtojai ir mėgsta skleisti dezinformaciją apie esą „puikų“ gyventojų aprūpinimą butais sovietmečiu: patys to nepatyrę, jie iš tiesų galbūt galėjo ir nežinoti tikrosios padėties, nors man asmeniškai sunku tuo patikėti.
Mitas Nr. 2: Sovietmečiu visi buvo aprūpinti maistu
Pradėti pirmiausia reiktų nuo to, jog maisto, juoba gero, sovietmečiu katastrofiškai trūko. Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse padėtis dar daugiau mažiau buvo pakenčiama, o štai Rusijoje žmonės tiesiogine to žodžio prasme badaudavo. Bet mes ne apie Rusiją. Pieno bei duonos gaminių Lietuvoje tikrai sovietmečiu netrūko. Žinoma, šių produktų pasirinkimas buvo labai skurdus, lyginant su dabartine situacija, retkarčiais vienų ar kitų gaminių, pvz., sviesto, varškės, pritrūkdavo, bet, pasikartosiu, iš esmės šių gaminių pakako.
Kur kas blogesnė padėtis buvo dėl galimybės apsirūpinti mėsa, jos gaminiais ir vaisiais bei daržovėm. Kai „išmesdavo“ geresnės mėsos, parduotuvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės. Pamenu, kaip mama kartą grįžo labai pikta iš parduotuvės, nes prieš pat jos nosį pasibaigė „labai geri kauliukai“. Daržovės dažnokai būdavo ir apipuvusios, ir apvytusios, o vaisių pasirinkimas buvo labiau nei skurdus. Pamenu, kaip prieš vienus naujuosius metus, prastovėjusi eilėje gal valandą laiko, taip ir negavau nusipirkti apelsinų - jų neliko. Tas bjaurus beviltiškumo jausmas, kai ne kartą yra tekę grįžti iš parduotuvės tuščiomis, nes vienų ar produktų tiesiog nelikdavo, man yra vienas iš pačių nemaloniausių sovietmečio prisiminimų.
Nuolat jausti elementariam žmogaus poreikių patenkinimui skirtų prekių ar paslaugų trūkumą yra ne kas kita, kaip žmogiškojo orumo pažeminimas, ir jį pačiais įvairiausiais būdais, deja, yra tekę patirti ne kartą. Apie tokių šiandien įprastų produktų, kaip kava, konservuoti žirneliai ar majonezas deficitą net neverta kalbėti. Kaip ir apie daugelio ne maisto prekių (batų, patalynės, net tualetinio popieriaus) trūkumą.
Tiesa, kai kas ir šitą egzistavusį deficitą sugeba pateikti kaip privalumą, o ne trūkumą: esą dėl to anuometinės moterys buvo išradingos, sau ir vaikams mezgė bei siuvo rūbus, sugebėdavo visuotinio deficito laikais suruošti ištaigingas vaišes ir kt. Iš dalies galima būtų su tuo sutikti, tačiau prieš šventes lakstyti iš vienos parduotuvės į kitą, tikintis, kad galbūt „išmetė“ kokio nors deficito, toli gražu nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Kaip ir tris valandas stovėti eilėje prie čekiškų batų, kurių tinkamo dydžio galiausiai irgi neliko.. Tačiau to, jog lietuviai nuo senų laikų buvo sumanūs ir išradingi, nepaneigsi.
Dalis tuo metu miestuose gyvenusių tautiečių turėjo „savo“ kaimus - tėvus ar gimines, gyvenusius kaime ir auginusius gyvulius, bulves, burokus ir kitas daržoves. Būtent jie ir padėdavo miestiečiams apsirūpinti kokybiškesniu maistu. Dar vienas apsirūpinimo „gera mėsa“ būdas gyvenusiems mieste buvo pirkti iš po skverno pas tuos, kurie dirbo mėsos kombinate ir kurie tą mėsą tiesiog pavogdavo, išnešdami pro „prachadnąją“ ją apsivynioję apie liemenį po drabužiais ar paslėpę apatiniuose rūbuose, pvz., kelnaitėse. Dalis miestiečių arba tiesiogiai, arba per pažįstamus geresne mėsa ir jos gaminiais apsirūpindavo būtent tokiu būdu, žinoma, gerokai permokėdami „geradariams“.
Be to, kadangi įvairesnio, skanesnio maisto labai trūko, tad pavykus „gauti“, pvz., geresnių dešrelių ar sardelių, jos atrodė kaip skaniausias dalykas pasaulyje, tad ir dabar sovietų nostalgikai tai pateikia kaip esą gero, sveiko sovietinio maisto įrodymą.
Gyvenimas Sovietų Sąjungoje paaiškintas: būstas, apsipirkimas ir pramogos SSRS
Šia proga - šuolis į vieną prisiminimą. Sovietmečiu man su ekskursija buvo kartą pavykę išvykti į tuometines socialistines Bulgariją ir Rumuniją. Sofijoje nusipirkusi ledų ir jų paragavusi, pasijutau lyg devintame danguje - tokio neįtikėtino skanumo jie man tada pasirodė. Mes gi, neturėdami galimybės savo maisto produktų su niekuo palyginti, buvome įsitikinę, jog, pavyzdžiui, lietuviškas plombyras ar dešrelės yra skaniausios pasaulyje. Dėl to dalis prierusobuvogeriau atstovų iki šiol laikosi įsikibę šio mito.
VU žurnalistikos studentai kolūkyje Dzūkijoje, 1975 m. Leonardo Skirpsto (autorės asmeninio archyvo) nuotr.
Būtent tai viename portale skelbtoje publikacijoje akcentavo viena moteris. Įdomu, kaip ir kokiu „prietaisu“ ji tą „moralę“ išmatavo? Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikė gyvenimą studentų bendrabučiuose, kuriuose griežtos prižiūrėtojos saugojo merginas nuo įvairių paklydimų (neleisdavo pas jas vaikinų) ir esą dėl to merginos buvo doros, saugojo savo nekaltybę iki vestuvių - esą buvo mažiau ištvirkavimo. Nežinau, gal ji studijavo kilmingųjų mergelių gimnazijoje, o štai Vilniaus universitete studijavę mano kursiokai turėtų puikiai prisiminti net labai smagius baliukus, užsitęsdavusius iki paryčių Olandų gatvės ar Antakalnio bendrabučiuose, kur laisvai liejosi toli gražu ne tik arbatėlė. Tačiau istorija nenutyli anuomet laikas nuo laiko kildavusių lytiniu keliu plintančių ligų protrūkių ir nuo jų besigydžiusiųjų perpildytų tuometinių spec. dispanserių.
Bet eikime prie kitokių, paprastesnių ir konkrečių pavyzdžių - prisiminkime daugeliui puikiai pamenamus vaizdus iš tų laikų paplūdimių. Ir ką gi mes čia matome? Aplink didžiulį užtiesalą sėdi smagi kompanija, improvizuoto stalo vidury - degtinės butelis, užkanda su nepamirštama daktariška dešra, ratu siunčiamas stikliukas, girdimos kalbos tikrai ne apie matytą spektaklį ar perskaitytą knygą. Aplinkui laksto mažamečiai vaikai, kalbos vis labiau linksta link riebių anekdotų, apgirtę vyrai pradeda „kybinti“ moteris - visiems viskas gerai, tai elementari, daugeliui įprasta anų „dorų“ laikų viešoje vietoje vykstanti „tusovkė“.
Beje, savotiškai apginant ano meto panašias „tradicijas“, teisybės dėlei reiktų pasakyti, jog praėjusio šimtmečio 6-7 dešimtmečiuose alkoholio kur kas daugiau vartota ir Vakaruose. Bet vienas dalykas sovietmečiu tikrai išsiskyrė - tai plačiai paplitęs ne tik vadinamasis buitinis alkoholizmas, bet ir alkoholio vartojimas darbo kolektyvuose. Ko gero, ne vienas pamename, kaip penktadieniais iš darbo namo nemažai vyrų grįždavo stipriai „pavargę“. Apie įvairiuose kolektyvuose atvirai su nemenkais alkoholio kiekiais švenčiamus gimtadienius, kovo 8-ąsias ar vasario 23-iąsias jau nekalbu - tai buvo tiesiog į kraują įaugusi „tradicija“.
Gyvenimiškos situacijos, primenančios anekdotus, kaip vos pavelkantis kojas santechnikas tiesiog užmiega darbo vietoje ar jo „kolega“ statybininkas krenta iš kelinto aukšto žemyn, irgi buvo ne iš piršto laužtos. Beje, neseniai buvo skelbta statistika apie nelaimingus atsitikimus darbe - jų sovietmečiu būta kelis kartus daugiau nei kad yra šiuo metu. Žinoma, dėl to paties visuotinio girtavimo.
Ir dar du konkretūs, jau su manimi susiję pavyzdžiai, rodantys „aukštą“ tuomečių medikų kultūrą, turint omeny, kad sovietmečio nostalgikai nuolat pabrėžia esą tuometinės medicinos aukštą lygį, nutylėdami, žinoma, ypač anuomet plačiai propaguotas pakišas medikams. Buvo, rodos, savaitgalis. Įtarus apendisko uždegimą, teko kviesti greitąją. Ji mane nugabeno į ligoninę, o apžiūrėti manęs po gero pusvalandžio atėjo… vos ant kojų pastovintis gydytojas. Apendikso diagnozei nepasitvirtinus, vidury nakties buvau išleista namo. Parsirask kaip nori. Su medikais sovietmečiu man apskritai nesisekė. Antrą kartą su „kvepiančiu“ gydytoju teko susidurti jau atvykus gimdyti. Tiesa, tuo metu Klaipėdoje populiarus ginekologas, moterų numylėtinis, iš pirmo žvilgsnio nesudarė apgirtusio įspūdžio, tačiau jam pasilenkus paklausyti vaisiaus tonų, buvo nesunku atpažinti iš mediko burnos sklindantį „Belyj aist“ kvapelį.
Ir dar vienas, jau paskutinis prisiminimas iš pirmųjų nepriklausomybės metų. Tada naujieji Lietuvos politikai ėmė važinėti mokytis demokratijos į Skandinavijos šalis. Iš vizito Švedijoje grįžęs vienas gana aukštas pareigas ėjęs vyras man prisipažino neturėjęs iš gėdos kur akių dėti, kai ryte kolegos po audringo baliuko viešbutyje „užkvepino“ visą patalpą, kurioje ir vyko paskaita apie demokratijos privalumus.
Dėl to, jog esą sovietmečiu visi mokėsi, visi buvo išsilavinę bei skaitė knygas, kaip irgi neretai teigiama viešoje erdvėje, net neverta kalbėti. Ach, jau ta greit praeinanti jaunystė! Ją vi...