Ką mums šiandien reiškia Pirčiupiai? Bandyčiau spėti - nelabai daug ir tikrai mažiau nei Rainiai, Tuskulėnai, Genocido aukų muziejus ar čekams Lidicė. Esu beveik įsitikinęs, kad ši vieta būtų tapusi viena iš svarbiausių mūsų atminimo kultūros centrų, jei Pirčiupių žudynes būtų įvykdžiusi NKVD.
Šiuo tekstu pabandysiu rasti atsakymų į keletą, mano galva, svarbių klausimų: kodėl šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje LKP(b) CK atkreipė dėmesį būtent į Pirčiupių istoriją; kodėl tai atsitiko būtent šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje; kokius šio kaimo sunaikinimo vaizdinius buvo bandoma įdiegti į LSSR gyventojų istorinę sąmonę? Pagaliau, kodėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti savą atminimo politiką, Pirčiupių istorija netapo nacionaliniu mastu svarbia Lietuvos atminimo vieta?
Pirčiupiai buvo pirmoji didelė nacių okupacijos laikotarpio masinių žudynių vieta, kurioje LSSR valdžia nutarė įsteigti „hitlerinio teroro aukų“ memorialą. 1957 metais, taigi chruščiovmečiu, buvo paskelbtas vienas iš pirmųjų atvirų architektūros konkursų LSSR paminklui Pirčiupiuose sukurti, o konkurso nugalėtojo Gedimino Jokūbonio Pirčiupių Motinos atidengimas ir muziejaus atidarymas 1960 m. tapo respublikinės reikšmės įvykiu. Pirčiupių istoriją LSSR populiarino ir meno kūriniai: Justino Marcinkevičiaus poema Kraujas ir pelenai (1960), Teisučio Makačino kantata Pirčiupio pelenai (1960) ir ypač rež.
Kaimo istorija ir sunaikinimas
Abipus Vilniaus-Eišiškių plento išsidėsčiusią Pirčiupių gyvenvietę, kurią supo Rūdninkų giria, sudarė dvi gyvenvietės: Senieji ir Naujieji Pirčiupiai. Tarpukariu kaimas priklausė Lenkijos Respublikai, o pagal 1939 m., kartu su 1922 m. Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto dalimi, sugrįžo Lietuvai.
Žurnalisto Vinco Uždavinio (1902-1983) duomenimis, Naujuosiuose Pirčiupiuose (jie išsidėstę dešinėje plento į Eišiškes pusėje) 1944 m. vasarą nuolat gyveno 36 lietuvių (dzūkų) šeimos, iš viso 143 asmenys. 1943 metų pabaigoje Rūdninkų giria - didžiausias Lietuvos miškų masyvas, susisiekiantis su Gudų giria Baltarusijoje - tapo aktyvių sovietinių partizanų, lenkų pogrindžio kovotojų, spontaniškai ir valdžios įsakymais susibūrusių lietuviškųjų kaimų savisaugininkų, nacių karinių ir policinių formuočių veikimo bei susirėmimų teritorija ir bene stipriausios įtampos zona nacių okupuotoje Lietuvoje.
Rūdninkų giria
1944 m. birželio 3 d. vienas iš sovietų diversantų būrių kelyje Eišiškės-Vilnius 1,5 km nuo Pirčiupių kaimo užpuolė SS ir policijos 16-ojo pulko konvojų. Nuo minų ir kulkų žuvo 6 esesininkai, 8 dingo be žinios, vienam pavyko pabėgti. Tos pačios dienos vidurdienį iš Eišiškių atvykę to paties pulko kareiviai, vadovaujami Lietuvos generalinės srities kovos su partizanais štabo vado Valterio Titelio (Walter Titel), apsupo kaimą ir jį sunaikino.
Tądien buvo nužudyti 104 Pirčiupių gyventojai ir 15 jame viešėję arba pro šalį keliavę asmenys. Tarp aukų - 49 vaikai. Baudžiamosios akcijos metu pirčiupiečiai ir kaime viešėję kitų kaimų žmonės buvo suvaryti į kelis gyvenamuosius namus bei kluonus ir juose sušaudyti bei sudeginti. Kartu buvo sudegintos 26-27 sodybos, gyventojų turtas išgrobstytas, gyvuliai išvaryti.
Liudijimai apie žudynes
Kaip vyko žudynės, galima spręsti iš minėto pulko kareivių liudijimų. Otas Oilicas (Otto Eulitz) 1949 m. SSRS teismo organams sakė: „1944 m. birželio mėn. kelyje Vilnius-Eišiškės įvyko partizanų užpuolimas. Keršydami pulkininkas ltn. Titelis, vyr. ltn. Akermanas (adjutantas), kpt. Meškė įsakė sudeginti kaimą - jo pavadinimo neatsimenu - gyventojus sušaudyti, o galvijus konfiskuoti. Gyventojai (vyrai, moterys, vaikai) buvo suvaryti į klojimą ir kulkosvaidžiu sušaudyti. Tai mačiau pats. Po to buvo padegtas visas kaimas (apie 20 namų).“
Valteris Švetmanas (Walter Schwetmann) 1948 m. pasakojo: „Visi kaimo gyventojai, apie 38-40 žmonių, buvo suvaryti į klojimą. Aš, kaip vyresnysis, turėjau policininkus išdėstyti ir šiuos žmones šaudyti <...>. Aš šaudžiau pistoletu. Kiek sušaudžiau, neprisimenu. Iš viso sudeginome 30-40 namų.
Pirčiupių kaimo gyventojų žudynės buvo pati didžiausia ir vėliausia pagal aukų skaičių baudžiamoji operacija prieš vietos civilius gyventojus Lietuvoje nacių okupacijos laikotarpiu. Panašios keršto ir įbauginimo operacijos Lietuvoje buvo įvykdytos tik nacių Vokietijos ir SSRS karo pradžioje.
Vokiečių dalinys Pirčiupius paliko vėlyvą birželio 3 dienos popietę. Nužudytųjų palaikus vietos gyventojams buvo leista palaidoti tik po savaitės - birželio 11 d. Iki tol žudynių vietą, pasak Uždavinio, saugojo sargybos punkto kareiviai, nuo seniau bazavęsi Senuosiuose Pirčiupiuose (jie baigė deginti palaikus). Leidimą palaidoti aukas išrūpino Valkininkų parapijos vikaras kun. Juozas Bardišauskas (1898-1951). Šį leidimą SS ir policijos štabas išdavė su sąlyga, kad laidotuvėse dalyvaus mažas žmonių būrelis, o apeigos bus atliekamos „labai tyliai ir mažame [žmonių rate]“. Aukų palaikai buvo sudėti į dvi dėžes-karstus.
Atminimo ženklai
1947 m. (kitais duomenimis iškart po įvykio) Pirčiupiuose buvo pastatyti trys medine statinių tvorele aptverti monumentalūs kryžiai. Ant jų, ties moterų ir vyrų kapais, atsirado du identiški liaudiški užrašai: „Ilsėkitės motinos ir seserys / tėveliai ir broliai.“ Trečiasis kryžius iškilo gretimo Čebatorių kaimo gyventojo Motiejaus Verbaičio iniciatyva Pirčiupiuose žuvusiam savo sūnui ir seseriai atminti.
Vincas Uždavinys pažymi, kad kryžiai stovėjo visose aštuoniose vietose, kuriose vyko žudynės. Gali būti, kad iki monumentalių kryžių pastatymo palaidojimo vietą žymėjo paprastesni atminimo ženklai - laikini nedidukai mediniai kryžiai, galbūt tradicinės lietuviškos kompozicijos iš žemės, lauko gėlių ir akmenų - savotiški spontaniškai sukurti paminklai.
Pirčiupiuose nužudytų žmonių atminimas iškart tapo ne tik aukų artimųjų, bet ir aplinkinių kaimų bendruomenių kolektyvinės atminties dalimi: kasmet birželio 3 d. Valkininkų bažnyčioje buvo užsakomos Mišios, melstasi ir prie jau anksčiau mano minėtų trijų kryžių, rinktasi ir per Vėlines tradicinėms dzūkiškoms apeigoms. Šeštojo XX a. dešimtmečio antroje pusėje šią „šakninę“ spontaniškai gimusią ir trylika metų gyvavusių tradiciją ėmė stelbti jau LSSR valdžios inicijuotos atminimo ceremonijos, nors alternatyvūs atminimo ritualai taip pat nedingo, kaip ir alternatyvūs atsiminimai: jie buvo palaikomi intymioje šeimų atmintyje.
Sovietinis memorialas
Pirčiupių sunaikinimo istorijos panaudos politiniams tikslams potencialas buvo identifikuotas iškart po įvykio. Genrikas Zimanas jau 1944 m. birželio 19 d. rašė Antanui Sniečkui: „Vokiečių žvėriškumai turi būti kuo plačiau pagarsinti Lietuvoje ir užsienyje.
1957 m. Pirčiupiuose atsirado pirmasis valdžios sankcionuotas atminimo ženklas, kuriame aukos buvo įvardytos kaip „tarybiniai žmonės“. Tai buvo cementinis antkapis su atminimo lenta, kurio įrašas skelbė, kad „šioje vietoje palaidoti palaikai tarybinių žmonių, kuriuos vokiškieji okupantai ir buržuaziniai nacionalistai sudegino gyvus Pirčiupių kaime 1944 metų birželio 3 d.“ (žemiau buvo iškalta ir penkiakampė žvaigždė). Naujasis objektas buvo pastatytas ant aukų kapavietės, prie anksčiau minėtų trijų kryžių, taip sukeldamas disonansą. Jis kilo iš kryžių ir žvaigždės reikšmių kontrasto.
Viena iš priežasčių, kodėl Pirčiupių ir kitų nacių okupacijos laikotarpio masinių žudynių vietų sutvarkymu LSSR (ir SSSR) susidomėta būtent šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje, buvo chruščiovinio režimo pastanga rasti naują savilegitimacijos pagrindą, kurį ligi tol užėmė Stalino figūra. Šiuo pagrindu ir visuomenės konsolidavimo klijais tapo 1941-1945 m. žuvusių ir nužudytų civilių gyventojų atminimas, stalinistinio režimo ligi tol ignoruotas.
Be to, naratyvas apie vieningą didvyrišką SSRS liaudies (ir tautų) kovą su hitlerininkais tapo ypač naudingas intensyvėjančio Šaltojo karo kontekste, kuriame vienu iš pavojingiausių SSRS priešų laikyta Vakarų Vokietija.
Oficialų sprendimą Pirčiupiuose pastatyti paminklą ir įkurti čia muziejų LKP(b) CK priėmė 1957 m. Ruošdamasi įgyvendinti šį projektą, valdžia ketino pašalinti jau daugiau kaip dešimtmetį aukų kapą žymėjusius tris kryžius (žadėta toje vietoje įrengti mauzoliejų), tačiau pasipriešinus vietos gyventojams, kryžiai liko savo vietoje.
Dar iki minėto LKP(b) CK sprendimo formaliai vietos mokytojo Kazio Astaškos iniciatyva buvo atlikti masinių žudynių vietos Pirčiupiuose kasinėjimai, kuriuos vykdė šio mokytojo vadovaujami mokiniai.
Nors trys kryžiai ant aukų kapo išliko, buvo pašalinti visi kryžiai, stovėję kitose žmonių deginimo vietose (ligi tol Pirčiupiai buvo Dzūkijos „kryžių kaimas“). Vietoj jų atsirado cementiniai antkapiai / informaciniai ženklai su formaliais įrašais, informuojančiais, kieno namas ar ūkinis pastatas čia stovėjo ir kas žuvo (pvz., „Juozo ir Vinco Saulėnų 1944 VI 3 hitlerinių okupantų ir buržuazinių nacionalistų sudeginto gyvenamojo namo liekanos atkastos 1960 m.“).
Pirčiupių memorialas
Šį tapsmą simboliškai užbaigė 1957 m. birželio 15 d. įvykęs pirmasis oficialus „masinis“ mitingas Pirčiupiuose. Tądien Pirčiupiuose buvo atidengtas būsimo paminklo vietą žymintis kertinis akmuo, o kitądien Tiesoje šiam renginiui pristatyti Pirčiupių istorijai skirti 3 iš 4 šio laikraščio lapų.
Praėjus pusmečiui nuo pirmojo mitingo Pirčiupiuose ir „pažado akmens“ pastatymo, 1957 m. gruodžio 21 d. LSSR kultūros ministerija paskelbė konkursą paminklo Pirčiupiuose projektui sukurti. Konkurso žiūri perspektyviausiu išrinko jauno skulptoriaus Gedimino Jokūbonio (1927-2006) projektą, nors jam teko varžytis su labiau patyrusiais konkurentais.
Konkursui Jokūbonis pristatė du skirtingus eskizus. Pirmasis eskizas - po gaisro likusio nulūžusio kamino kompozicija, antrasis - apibendrintų formų monumentali gedinti moters figūra. Aiškinamajame rašte autorius pažymėjo: „Vaizduojama giliai susimąsčiusios moters, stovinčios gaisravietėje, figūra.
Konkurso žiūri sprendimas pagal tuomet galiojusią nerašytą tvarką nebuvo galutinis. Jį turėjo patvirtinti aukštesniųjų LSSR institucijų atstovai. Iš pradžių „susimasčiusios moters“ eskizas buvo nuneštas LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui Kaziui Preikšui.
LKP(b) CK atstovo Preikšo vertinimas atsispindėjo ir tuo metu Vilniaus dienraštyje Vakarinės naujienos pasirodžiusiame E. Tamulaičio straipsnyje: „Skulptūra savo nuotaika atitiko liaudies tragedijos dvasią, savo formos sprendimu buvo labai artima lietuvių liaudies meno tradicijoms <...>, nors autoriui ir buvo pasiūlyta praplėsti temą, kad joje atsispindėtų ir kovos, pasipriešinimo momentai.“
1958 m. balandį Jokūboniui pavyko „patobulinti“ modelį, išryškinant paminėtus momentus: skulptūros delnai susigniaužė į kumščius, dešinioji ranka buvo atitraukta nuo veido ir nuleista kiek žemiau. Pradiniame projekte nuo išgyvenimų palenkta moters galva - ištiesinta. Be to, skulptūros veide atsirado pykčio emocija.
1959 m. pabaigoje buvo išlieta gipsinė natūralaus 5,5 metrų dydžio figūra, o 1960 m. pradžioje prasidėjo darbai su akmeniu. Dirbta specialiai tam įrengtose dirbtuvėse Užupyje. Kaip jau minėjau, iš pradžių skulptūrą planuota išlieti iš bronzos, tačiau kintant figūros koncepcijai, nuspręsta ją iškalti iš akmens - granito.