Vienuolystė - tai gyvenimo būdas, kai žmogus pasišvenčia Dievui ir Bažnyčiai, atsisakydamas pasaulietinių malonumų ir įsipareigodamas laikytis tam tikrų taisyklių ir įžadų. Šis kelias atviras ir mergaitėms, kurios jaučia ypatingą pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms.
Vienuolystės istorija ir reikšmė
Nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvos katalikų bažnyčiai leista egzistuoti tik todėl, kad ji tarnautų valdžios propagandai. Sovietų Sąjunga, nors joje viešpatavo teroras ir baimė, pasauliui skelbėsi esanti demokratijos ir laisvės nešėja. Ji deklaravo ir tikėjimo laisvę, stengėsi sukurti iliuziją, kad ne slopina Bažnyčią, o ja rūpinasi. Tačiau iš tiesų nužudė arba izoliavo vyskupus, nukankino arba išvežė į lagerius veiklesnius kunigus, dalį likusiųjų užverbavo, dalį įbaugino. Į vienintelę veikiančią Kauno kunigų seminariją kasmet leido priimti tik po penkis klierikus, bet ir tuos KGB siekė atsirinkti. Uždaryti visi vienuolynai. Atvirai mišiose dalyvaujantis žmogus negalėjo dirbti vadovaujamo darbo. Kunigai buvo sekami, ribota jų judėjimo laisvė, jiems drausta katechizuoti vaikus. Negana to, visais propagandos kanalais brukta mintis, kad ateizmas tarnauja pažangai, o Bažnyčia yra praeities atgyvena.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis Bažnyčia nepasidavė, ją rėmė pogrindyje atsikūrusi vienuolija ir teisę į tikėjimą ginantys pasauliečiai. Septintajame dešimtmetyje slapta imta leisti religinio turinio knygas, o 1972 m. pogrindyje pasirodė periodinis leidinys - Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Masiškai siųsdama žmones į lagerius, valdžia nenumatė, kad tenai užsimegs draugiški įvairių sovietinio bloko šalių tautinio ir religinio pasipriešinimo dalyvių, rusų žmogaus teisių gynėjų ryšiai. Lageriuose gimusi draugystė nebenutrūkdavo. Vieni iš kitų mokėsi, vieni kitus rėmė. Maskvoje buvo galima gauti rašomųjų mašinėlių, kopijavimo aparatų arba tų jų dalių, kurių neįmanoma pasigaminti patiems. Būtent per Maskvos disidentus Lietuvos katalikų bažnyčios kronika tuo metu pasiekdavo Vakarus.
Pašaukimas į vienuolystę
Vienuoliniam pašventimui pradžią duoda Dievo kvietimas, kurį gali paaiškinti tik Jo meilė kviečiamam asmeniui. Ta meilė yra visiškai neužtarnauta, asmeniška ir unikali. Ji taip apima asmenį, kad jis jau priklauso nebe sau, o Kristui. Tai yra tartum sandora.
Pašauktojo širdyje jis konkrečiai pasireiškia evangeliniu patarimu forma. Tokia forma tos ir tie, kuriuos Dievas šaukia, savo ruožtu Kristui Atpirkėjui atsiliepia meile, kuri visiškai, be išlygų atsiduoda ir paaukoja visą save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką” (Rom 12,1).
Bažnyčia moko, kad „per vienuolinę profesiją nariai viešais įžadais įsipareigoja laikytis trijų evangeliniu patarimų, yra pašvenčiami Dievui, Bažnyčiai tarpininkaujant, ir priimami į institutą su teisės nustatytomis pareigomis bei teisėmis”.
Vienuolinės profesijos akte - kuris yra Bažnyčios aktas - per priimantį įžadus vyresnįjį arba vyresniąją Dievo veikimas sutampa su asmens atsaku.
Tikėjimo, vilties ir meilės skatinami, vienuoliai, vyrai ir moterys, įžadais įsipareigoja praktikuoti evangelinius patarimus bei jų laikytis ir taip liudyti pasauliui palaiminimų svarbą ir prasmę.
Kiekvienas vienuolis turi patikrinti, kokiu būdu jo gyvenime veikla išplaukia iš glaudžios vienybės su Dievu ir ar savo ruožtu šią vienybę išsaugo ir stiprina. Tuo požiūriu klusnumas Dievo valiai, parodytai čia ir dabar gauta užduotimi, yra tiesioginė priemonė, kuria galima realizuoti gyvenimo vientisumą, kantriai ieškomą, bet niekada nepasiekiamą. Toks paklusnumas išsiskleidžia tik pasiryžus artimiau sekti Kristumi, ir jį gaivina bei skatina asmeniška meilė Kristui.
Evangeliniai patarimai
Evangeliniai patarimai siekia tris esminius žmogaus egzistencijos ir jo santykių komponentus: jausmingumą, norą turėti ir norą valdyti. Tas žmogaus prigimtyje įsišaknijusias savybes dvasinė Bažnyčios tradicija sieja su trimis šv. Jono paminėtais geismais.
Skaistumas: Evangelinis dėl Dangaus karalystės prisiimto skaistumo patarimas, kuris yra būsimojo gyvenimo ženklas ir didesnio nepadalytos širdies vaisingumo šaltinis, įpareigoja tobulai laikytis celibato.
Neturtas: Dėmesys neturtui nėra naujas dalykas nei Bažnyčiai, nei vienuoliniam gyvenimui. Nauja tai, kad šių dienų vienuolinį gyvenimą apibūdina ypatingas jautrumas vargšams ir neturtui pasaulyje. Tomis aplinkybėmis vienuoliai turi labiau priartėti prie vargšu ir stokojančių, prie tų, kuriuos Jėzus visada labiausiai mylėjo, kuriems sakėsi esąs siųstas ir su kuriais pats sutapo.
Klusnumas: Evangelinis paklusnumo patarimas, priimtas su tikėjimo ir meilės dvasia, norint sekti iki mirties paklusniu Kristumi, reikalauja savo valią pavesti teisėtiems vyresniesiems kaip Dievo atstovams, kai jie įsako tai, kas atitinka savas konstitucijas.
Vienuolystės formavimas
Pats Dievas kviečia pašvęstam gyvenimui Bažnyčioje. Per visą vienuolio gyvenimą Jis išlaiko iniciatyvą. Kaip Jėzus nepasitenkino pasišaukęs mokinius, bet viešojo gyvenimo metu juos kantriai formavo, taip prisikėlęs nesiliauja per savo Dvasią vedęs juos į „tiesos pilnatvę”.
Toji Dvasia, kurios veikimas skiriasi nuo psichologinių, ar regimos istorijos duomenų, nors ji veikia ir per juos, darbuojasi kiekvieno iš mūsų širdies gelmėje, kad vėliau pasireikštų regimais vaisiais: tai Tiesos Dvasia, kuri „moko”, „primena”, „veda”.
Prie Šventosios Dvasios veikimo visada prisideda Mergelė Marija, Dievo ir visų Dievo Tautos narių Motina. Per Šventąją Dvasią Ji pradėjo Dievo Sūnų, Viešpačiui įžengus į dangų ištvermingai atsidėjus maldai drauge su apaštalais laukė Šventosios Dvasios.
Vienuolystė šiandien
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso direktorė sesuo Michaela Rak. Įžengęs pro Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso duris netrunki pajusti šeimynišką jaukių namų atmosferą. Hospiso direktorė, sesuo Michaela Rak, mūsų pokalbyje nekart užsimena apie gerai suderintą orkestro darbą, apie namus, įrašytus į širdį. Mudviem su fotografe atveriamos ir mažųjų pacientų palatų durys. Pro langus plūstant vidurdienio saulės šviesai, patenkame į kitokią tikrovę, skatinančią atsiverti plačiau, suprasti daugiau.
Sesuo Michaela: Vaikų hospiso skyriaus įkūrimas nebuvo planuotas, jo atsiradimą paskatino tam tikri įvykiai, liudijantys, kad šis skyrius išties reikalingas. Buvo trys svarbios priežastys, kurios ir lėmė, kad ėmiausi vaikų hospiso įkūrimo - didelio iššūkio. Pamenu vieną susitikimą su islamo išpažinėjų bendruomene (lietuvių totoriais). Melsdamiesi pagal savo tikėjimą, bendruomenės nariai nulenkė galvas ir pasakė, kad žemai lenkiasi mums ir savo maldoje, ir bendražmogiškai: už tai, ką daro hospisas, už jo svarbią ir reikalingą misiją. Buvo pabrėžta, kad čia, hospise, susipina ir daugiakultūriškumas, ir skirtingos konfesijos, skirtingas tikėjimo išpažinimas tiek tarp pacientų, tiek tarp darbuotojų. Tada prie manęs priėjo kelerių metų berniukas su mama. Dar gerai neištardamas visų žodžių, švebeldžiuodamas ištarė: „Man vėžys, ar tu man padėsi?“ Paskui lankiau tą berniuką ir ligoninėje, su juo kalbėjausi, ir jis vėl klausė: „Kada tu mane pasiimsi į savo namus?“ Buvo pabrėžtas žodis „namai“. Tai perskaičiau kaip tam tikrą ženklą.
Sesuo Michaela: Turime kelias savanorystės grupes. Yra medicininė savanorystė - tai budėjimas skyriuje prie pacientų, taip pat yra ne medicininė savanorystė, kai žmogus gali prižiūrėti aplinką, padėti palaikyti švarą, tvarką, pagelbėti organizuojant renginius ir panašiai. Turime gražių pavyzdžių, kai žmonės, kurie buvo savanoriais, čia taip prigijo, jų širdis taip traukė prie pacientų, kad jie tapo mūsų darbuotojais. Viena moteris, kuri čia savanoriavo, baigė logoterapijos mokslus ir dabar yra mūsų logoterapeutė. Kita moteris suprato, kad tarnystė pacientui yra jos kelias, jos pašaukimas. Yra ir visa šeima, kuri įsitraukė į savanorystę hospise: ir mama, ir tėtis, ir paauglė dukra. Kiekvienas čia gali atrasti tą sritį, kurioje jaustųsi geriausiai.
Sesuo Regina Edita Teresiutė SJE gimė 1958 metais Kelmėje. Jau po aštuonerių klasių pasirinko pašvęstąjį gyvenimą ir įsitraukė į Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją. Tiesa, paskui iš jos perėjo pas Eucharistinio Jėzaus seseris. Tik pabaigusi mokyklą pradėjo dirbti pas kunigą J. Zdebskį, vėliau persikėlė pas kunigą A. Svarinską ir aktyviai talkino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams, talkino leidžiant „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lankė sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, statė kryžius, aktyviai dalyvavo eisenose į Šiluvą. Po kunigo A. Svarinsko suėmimo KGB reikalavo įsidarbinti valdiškame darbe. Valdišką darbą s. Regina dirbti atsisakė ir įsidarbino Žalpių parapijoje, kur trejus metus dirbo vargoninke. Spaudžiant valdžiai, teko traukti ir iš ten, todėl 1986 metais pradėjo dirbti Žarėnų Latvelių parapijoje, kur aktyviai įsitraukė į parapijos veiklą, katechizavo vaikus, subūrė vaikų ir jaunimo chorelį, organizavo religines ir tautines šventes ne tik toje parapijoje, bet ir tarp jaunimo kituose Lietuvos vietose. Sovietmečiu ne kartą buvo bausta paromis ir piniginėmis baudomis, kėlė valdžiai labai daug galvos skausmo.
Šiandien, kai kalbuosi su jaunimu, neretai girdžiu skundą, jog trūksta vieno ar kito dalyko, kad per mažai jie yra mylimi, tačiau didžiausia laimė yra ne būti mylimam, bet mylėti. Atlikau dvejų metų naujokyno laikotarpį, priėmiau laikinuosius įžadus ir buvau įsitikinusi, kad tai yra man skirta kongregacija. Tiesa, buvo ir nemaloni staigmena, kuri išaugo į ryžtą pereiti į kitą kongregaciją, pas eucharistietes, Kai pasiskundžiau apvaizdietėms, jog esu mokykloje prievartaujama stoti į komjaunimą, tai jų atsakymas mane pribloškė: esą turiu stoti, nes taip bus ramesnis gyvenimas ir valdžia mažiau kabinsis, mokytis galėsi. Man tokia pozicija atrodė, kaip sandėrio su Šėtonu, kovojančiu prieš Bažnyčią, pasiūlymas.
Vienuolystė mergaitėms - tai kelias, reikalaujantis didelio atsidavimo, pasiaukojimo ir meilės Dievui bei artimui. Tačiau tai ir kelias, vedantis į dvasinę pilnatvę, tarnystę ir tikrąjį džiaugsmą.