Nuosavybės Teisės į Žemę, Įgytą Valdybos Potvarkio Pagrindu: Teisiniai Aspektai ir Teismų Praktika

Straipsnyje nagrinėjami nuosavybės teisių į žemę, įgytą valdybos potvarkio pagrindu, teisiniai aspektai, atsižvelgiant į teismų praktiką ir įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės atkūrimą Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Ši nuostata yra esminė atkuriant teisingumą ir grąžinant žemę teisėtiems savininkams arba jų įpėdiniams.

Nagrinėjant konkrečią situaciją, svarbu atsižvelgti į teismų praktiką ir įstatymus, kurie reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą. Vienas iš pavyzdžių - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-856/2000, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus miesto valdybos potvarkio pagrindu išnuomotų patalpų.

Bylos esmė: Vilniaus miesto valdyba kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su Vilniaus knygos draugija, motyvuodama tuo, kad draugija patalpas naudoja ne pagal paskirtį. Atsakovas pareiškė priešieškinį, prašydamas panaikinti Vyriausybės nutarimą ir Vilniaus miesto valdybos potvarkį dėl patalpų išnuomojimo, atstatyti praleistą ieškininės senaties terminą ir pripažinti Vilniaus miesto knygų draugijai nuosavybės teisę į patalpas.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2000 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas 1985 m. ir 1987 m. sprendimais paskyrė Savanoriškajai knygos bičiulių draugijai kapitalinių įdėjimų limitą butų statybai, numatant į tuos butus perkelti šeimas, o atsilaisvinusias patalpas perduoti draugijai. Teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos knygos draugija yra Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos teisių perėmėja, o Vilniaus knygos draugija yra Lietuvos knygos draugijos Vilniaus organizacijos tarybos teisių bei prievolių perėmėja. Ginčo patalpos nuo 1987 metų yra valdomos ir naudojamos Lietuvos knygos draugijos ir Vilniaus knygos draugijos. Dėl nuosavybės teisių į šias patalpas nei valstybės, nei savivaldybės institucijos pretenzijų nereiškė ir jomis nesirūpino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo ir atsakovo pagal priešieškinį apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ši byla iliustruoja, kaip svarbu atsižvelgti į istorines aplinkybes, susiklosčiusius teisinius santykius ir įrodymus, siekiant nustatyti teisėtą nuosavybės savininką. Teismas konstatavo, kad Vyriausybė, vykdydama įsipareigojimus, 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkiu perdavė negyvenamąsias patalpas Vilniuje draugijai neatlygintinai naudotis, nes tuo metu nebuvo įstatymo, leidžiančio perduoti patalpas draugijos nuosavybėn.

Svarbu paminėti, kad ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius.

Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antra dalimi, žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo pirmosios redakcijos 8 straipsnis nustatė draudimą parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3k-3-384/99 pabrėžė, kad tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išsprestas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai - šis turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą.

Valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol galutinai nebus išspręstas šio turto grąžinimo klausimas. Vadinasi, kol nėra galutinai išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo vienu ar kitu įstatyme numatytu būdu, negalima pripažinti, kad pažeista nuosavybės teisė yra realiai apginta.

LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė.

Taigi, valstybė nėra sovietų Lietuvos piliečių nacionalizuotos žemės savininkė. Visa žemė, kuri priklauso teisėtiems savininkams, privalo būti grąžinta tik toje vietoje ir tokiu plotu, koks yra nurodytas žemės nuosavybės dokumentuose.

Argumentai, kad „žemės neliko“, yra iš žemgrobių leksikono. Tai turi būti padaryta neatsižvelgiant į jokius argumentus. O paskui su savininkais suinteresuoti subjektai gali vesti civilizuotose šalyse priimtinais pagrindais - reikia „viešajam interesui“ - žemė nuomojama ar perkama iš „visų“ pinigų ir ją leidžiama naudotis „visiems“, reika įmonei ar piliečiui - veiksmai analogiški.

Nemanau, kad per vėlu reikšti pretenzijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dar karta pacituoju, kad LR Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą - nustatė: „ ... Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“.

Iš to seka išvada, kad visi pardavimo-pirkimo sutartys (iš vadinamos "valstybės nuosavybės"), prieš tai ne atkūriant teisėtam savininkui nuosavybės teises, yra niekiniai ir negalioja irgi be teismo sprendimu. Dėl to tokie įgyjėjai negali būti teisėti.

Kadangi LR "specialieji įstatymai" pažeidžia privalomą tarptautinę teisę, pagal kurią visi neteisėto okupacinio režimo nusavinimai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios, tie specialieji įstatymai irgi yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios, o Lietuvos teisėtų zemės savininkų teisės ir pagal LR Seimo preambulę "nebuvo panaikintos ir turi tęstinuma" - reiškia grąžinimas natūra yra privalomas, mažų mažiausiai teisinga piniginė kompensacija pagal rinkos kainą.

Dar reikia pabrėžti, kad negalima "atkurti" arba "atstatyti" savininkų nuosavybės teises, jeigu tos teisės "nepanaikintos ir turi tęstinuma". Kadangi žemė nei gražinta natūra nei mokėta teisinga kompensacija, komunistinės nomenklatūros valdoma Lietuva sistemingai pažeidžia privalomą tarptautinę teisę.

Apibendrinant, nuosavybės teisių į žemę atkūrimas Lietuvoje yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus įstatymų ir teismų praktikos analizės. Svarbu užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į teisėtų savininkų interesus ir kad nuosavybės teisės būtų atkurtos teisingai ir sąžiningai.

Pagrindiniai Teisiniai Aspektai:

• Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.
• Valstybė nėra sovietų Lietuvos piliečių nacionalizuotos žemės savininkė.
• Žemė privalo būti grąžinta tik toje vietoje ir tokiu plotu, koks yra nurodytas žemės nuosavybės dokumentuose.
• Ieškininės senaties terminas negali būti vertinamas kaip vienašalis.
• Draudžiama parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės.

Teismų Praktika:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-856/2000 iliustruoja, kaip svarbu atsižvelgti į istorines aplinkybes, susiklosčiusius teisinius santykius ir įrodymus, siekiant nustatyti teisėtą nuosavybės savininką.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 2000 m. kovo 13 d. nutartyje pabrėžė, jog tuo atvėju, kai įstatymas leidžia išreikalauti daiktą net ir iš sažiningo įgijėjo, savininkui net nereikia ginčyti sutarties, pagal kurią įgijėjas įsigijo daiktą (Teismų Praktika, Nr. 14, p. 57-64).

Būtina Atminti:

Iš neteisės negali atsirasti teisė. Visi pardavimo-pirkimo sandoriai, sudaryti prieš atkuriant teisėtam savininkui nuosavybės teises, yra niekiniai ir negalioja.

Nuosavybės Teisių Atkūrimo Eiga:

Norint atkurti nuosavybės teises, būtina kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu ir pateikti visus reikiamus dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę į žemę. Jei institucijos atsisako atkurti nuosavybės teises, galima kreiptis į teismą.

Teisinės konsultacijos:

Jei susiduriate su sunkumais atkuriant nuosavybės teises į žemę, rekomenduojama kreiptis į teisininkus, kurie specializuojasi nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Jie galės suteikti jums kvalifikuotą teisinę pagalbą ir patarti, kaip geriausiai apginti savo teises.

Lentelė: Žemės grąžinimo procesas Lietuvoje

tags: #valdybos #potvarkio #pagrindu #igytas #zemes #asmenine