Savižudybė - tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas. Tai nėra išeitis, o jaunuoliai, bandantys nusižudyti, dažnai tiesiog nori pabėgti nuo savo kančių. Suaugusieji kartais nuvertina paauglių "liūdėjimus", manydami, kad jų problemos laikinos, tačiau jaunuoliai neturi pakankamai gyvenimo patirties ir platesnio požiūrio į gyvenimą.
Pasak dr. J. S. Jasiulionės, į „Vaikų liniją“ dažniausiai kreipiasi 12-15 metų paaugliai. Praėjusiais metais organizacija sulaukė daugiau nei 3 tūkstančių skambučių savižudybės tema. Tai apytiksliai sudaro apie 10 skambučių per dieną. Vis dėlto, psichologė aiškina, kad savižudybė, kaip sprendimo būdas nutraukti vidinę kančią, gali pasireikšti ir gerokai jaunesniame amžiuje. O norą nutraukti gyvenimą gali paskatinti įvairios priežastys.
Požymiai, bylojantys apie norą nusižudyti
Vaikai ir paaugliai vienokiais ar kitokiais būdais siunčia žinutę apie pablogėjusią savo savijautą. Kartais apie savižudybę jie kalba tiesiogiai. Pavyzdžiui, nevengia pasakoti, kad viskas yra beprasmiška, norisi tik numirti, atsigulti ir nepabusti. Kartais galime pastebėti ir įvairių ženklų socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, žinučių, jog greitai ateis diena, kai viskas baigsis. Pasitaiko ir padidintas dėmesys mirties temai, o apie ją domimasi sistemingai ir nuolat.
„Tie, kurie dalinasi mintimis apie savižudybę, tikrai neretai yra vaikai, kurie yra labai vieniši ir jaučiasi vieniši ilgą laiką, jaučia rūpesčio ir meilės stoką savo šeimoje ir kuriems susikaupia kažkokių papildomų sunkumų su bendraamžiais. Tai gali būti patyčios, kažkokios konfliktinės situacijos, draugų išdavystės, netektys, svarbių santykių nutraukimas arba realios netektys, kada miršta brangūs ar artimi žmonės, netgi gali būti ir augintinio netektis, paskatinusi krizinę situaciją. Kartais tikrai girdime, kad po mintimis apie savižudybę slepiasi kažkokios prievartos patyrimas - emocinės, fizinės, kartais ir seksualinės“, - teigia pašnekovė.
„Aš nekalbu apie kažkokius vienkartinius klausimus. Tikrai paauglystėje ir mokykliniame amžiuje vaikams kyla klausimų, o kas bus jei aš numirsiu, kas bus jeigu jūs numirsit, kas vyksta po mirties? Tikrai klausimų gali būti pačių įvairiausių, bet jeigu pastebime, kad paauglys taip tikrai sistemingai ir nuolatos ta tema domis, ieško, būna, kad kartais, ką ir mes aptinkame arba girdime iš paauglių, kurie mums skambina, kad jie netgi tiesiogine ta žodžio prasme ieško internete informacijos apie savižudybės būdus, apie mažiau skausmingus būdus mirti ir panašiai“, - pastebi dr. J. S. Jasiulionė.
Dar vienas iš ženklų, kaip teigia Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos lektorė Viktorija Andreikėnaitė, gali būti staiga pasikeitusi nuotaika. Kaip teigia ji, kartais žmogus būna visiškoje neviltyje, spinduliuoja beviltiškumo jausmu, o staiga nė iš šio nė iš to nuotaika tampa labai gera. „Tai irgi yra rimtas ženklas ir jis gali reikšti, kad žmogus tiesiog priėmė sprendimą nusižudyti ir mato tokią išeitį, todėl jam palengvėja. Taip dažnai būna prieš apsisprendžiant ir prieš patį savižudybės aktą“, - aiškina V. Andreikėnaitė.
Kaip reaguoti?
Pašnekovės pabrėžia - pastebėjus neraminančius ir šiuos išvardintus ženklus, labai svarbu laiku sureaguoti ir tai daryti jautriai bei labai rimtai, stengiantis įsijausti į kenčiančiojo jausmus. „Tinkamiausias būdas reaguoti yra užduoti tiesioginį klausimą. Galima įvardinti, kad pastebėjau, jog vyksta tokie ir tokie dalykai, galbūt tu kažkaip pasikeitei - ar piktas atrodai, ar pikta tam tikru metu, o taip anksčiau nebuvo, todėl noriu paklausti, ar tau kyla minčių apie savižudybę? Tai yra tinkamiausias būdas reaguoti“, - sako V. Andreikėnaitė.
Kaip pastebi dr. J. S. Jasiulionė, dažnai tėvams ir aplinkiniams gali pasirodyti, kad užduodami tiesioginį klausimą paaugliui galime nejučiomis pakišti mintį apie savižudybę. Todėl tiesioginio klausimo neretai vengiama. „Man norisi suaugusiuosius nuraminti - vaikai gyvena tokiame informacijos pertekliuje, kad jie turi daugybę progų išgirsti šią idėją, pamatyti, sužinoti, kad yra žmonių, kurie nusižudo. Tai tikrai tiesioginis klausimas labiau parodys, kad jūs, kaip suaugęs žmogus, esate pasiruošęs kalbėtis, nebijote šios temos ir tikrai su jumis galima pasikalbėti, jeigu kyla tokių minčių“, - aiškina psichologė dr. J. S. Jasiulionė.
Vaikams ir paaugliams atsivėrus, svarbu tinkamai sureaguoti į jų problemas. Specialistės pabrėžia - jokiu būdu negalima nuvertinti jaunuolio jausmų ir problemų, net jei jos suaugusiesiems atrodo menkos. „Vienas iš dalykų, ką mes suaugusieji padarome, tai mes išsigąstame tokių minčių ir iškart jas nuneigiame, sakome: ką dabar kalbi nesąmones, viskas čia yra gerai, negali būti, kad tu čia norėtum numirti. Tai matyt, pirmas dalykas, tikrai neišsigąsti ir suprasti, kad taip - galbūt ta mintis gali reikšti situacinį pagalvojimą, kai žmogus nežino, ką daryti, bet tai taip pat gali reikšti, kad paauglys tikrai galvoja apie norą nutraukti vidinį skausmą“, - priduria dr. J. S. Jasiulionė.
Kur kreiptis pagalbos?
- "Vaikų linija" dirba kiekvieną dieną nuo 11 iki 23 valandos.
- "Jaunimo linija" dirba visą parą.
- "Tėvų liniją"
- Psichologai vaiko mokykloje.
- Psichikos sveikatos centrai.
- Krizių įveikimo centras (Antakalnio g.)
Taip pat, žmonėms, kurių aplinkoje yra galvojančių apie savižudybę, taip pat gali būti sunku, todėl pagalbos turėtų ieškoti ir jie. Jei kenčiantį nuo savižudybės minčių pavyksta prakalbinti, jis atsiveria ir išties pripažįsta, kad vienintelis kelias nutraukti kančią yra savižudybė - reikėtų ne tik stengtis jį išklausyti, pabūti su jo problemomis ir jų nenuvertinti, bet ir kartu ieškoti profesionalios pagalbos.
„Psichologo, psichiatro, kitiem gal koks kunigas labiau padeda ar koks žmogus, su kuriuo gali išsikalbėti, bet svarbu, kad atsirastų žmogus, kuris gali suteikti profesionalią pagalbą ir sudaryti saugos planą, kad žmogus žinotų, ką jam daryti, kai kyla minčių apie savižudybę“, - tikina V. Andreikėnaitė.
O paaugliams ir vaikams, kenčiantiems nuo įvairiausių problemų ir galvojantiems apie savižudybę, psichologė dr. J. S. Jasiulionė primena: emocinės paramos tarnybos visada laukia skambučių, kai kyla sunkių jausmų ir minčių. Labai labai noriu padrąsinti paskambinti ir pasikalbėti su suaugusiu žmogumi, kuriam rūpi, kuris yra pasiruošęs kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie įvairiausias temas ir įvairiausius sunkumus. Pasikalbėjus tikrai atrasite būdų, kaip save palaikyti“, - priduria J. Smiltė Jasiulionė.
Svarbu: Jei vaikas nekalba, paklauskite vaiko: o su kuo tu norėtum kalbėtis? Mums tėvams gali būti sunku priimti, kad manimi nepasitiki, man nepapasakoja, bet esminis dalykas yra ne ar aš gausiu informaciją, o svarbiausia, kad vaikas gautų pagalbą.
Taigi, atminkite, kad savižudybė - tai ne išeitis, o pagalba visada yra šalia. Kreipkitės į specialistus ir palaikykite tuos, kuriems to reikia.