Nuosavybės teisės į inžinerinės infrastruktūros objektus problemos Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptariamos nuosavybės teisės įgijimo į inžinerinės infrastruktūros objektus problemos. Nuo pat XX a. vidurio inžinerinė infrastruktūra ir jos teikiamos paslaugos buvo laikomos valstybės prerogatyva. Valstybinė nuosavybė ir valdymas, vertikali integracija ir masto ekonomija buvo laikomos pagrindinėmis priemonėmis vartotojų poreikiams tenkinti. Tačiau ne tik teorija ir užsienio šalių pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidžia, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valstybinė.

Valstybinės institucijos tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų gerai tvarkytis, nuolat painioja ekonomiką su politika, taip spręsdamos vienadienes politines problemas. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitu turtu, pelnas reiškia visų pirma jo paties turto padidėjimą, nuostolis - jo turto sumažėjimą. Taigi motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi daugiau nei valstybinio turto tvarkytojas.

Inžinerinis sistemos plėtojimas ir eksploatavimas turi atitikti visuotinumo, tęstinumo, prieinamumo principus bei nepažeisti vietovės ar miesto gamtinės ir urbanistinės aplinkos bei užtikrinti gerą sistemos veikimą. Todėl infrastruktūros planavimo bei organizavimo funkcijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 str. 14 p., yra labai svarbios.

Šis kompleksas (inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, komunaliniai, visuomeniniai, prekybos ir kiti paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai) aprūpina kaimus ir gyventojus. Tai vandens bei nuotekų surinkimo, elektros, gamtinės dujos bei centralizuotai gaminamos šilumos transportavimo infrastruktūra, kuri turi užtikrinti gerą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija ir vandeniu bei tinkamai pašalinti komunalines ir paviršines nuotekas.

Nuosavybės teisės esmė

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atkleidžiama per subjektines teises ir pareigas vienovę. Šis santykis nulemtas individų išlikimo ir klestėjimo poreikių. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises.

Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė.

Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Tai visų pirma turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai įtvirtina šias nuosavybės teises, o ne jas nustato. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas.

Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įsiama žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.

Nuosavybės teisės ribojimai

Savininko teisės, kartu ir valstybės pareiga - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 str. 1 d. formuluotė suponuoja, kad savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Įstatymų leidėjas, kuris vykdo socialinę ir ekonominę politiką, turi pakankamai plačią pasirinkimo galimybę.

Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps tos nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. visu paimamu turtu. Tačiau turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas.

Nuosavybės teisės įgijimo būdai

Subjektinių teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodomi nuosavybės teisės įgijimo būdai. Tačiau Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.

Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinis grupei, nuosavybės teisė į juos įgyjama analogiškai, kaip ir į kitus statinius.

Taip pat valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybę į bešeimininkį daiktą. Su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.

Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams.

Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jas turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.

Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti aiškinamas pagal CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.

Gyvenamosios vietos deklaravimas ir išdeklaravimas

Dažnai kyla klausimų dėl asmenų išdeklaravimo iš buto, ypač po skyrybų ar esant nuomininkams. Nagrinėjant situaciją, kai buvusi sutuoktinė yra deklaravusi gyvenamąją vietą bute, kuris priklauso asmenine nuosavybės teise, tačiau jame negyvena, išdeklaravimo klausimas tampa aktualus. Seniūnija gali rekomenduoti kreiptis į teismą skyrybų byloje su reikalavimu dėl išdeklaravimo.

Tačiau, jei butas įgytas iki santuokos ir nėra nepilnamečių vaikų, seniūnija neturėtų atsisakyti išdeklaruoti asmenį. Vis dėlto, praktikoje seniūnijos darbuotojai, nebūdami teisininkai, gali vengti rizikos ir reikalauti teismo sprendimo. Svarbu atsiminti, kad asmens negalima išdeklaruoti, jei jis nedeklaruoja gyvenamosios vietos kitu adresu.

Gyvenamosios vietos deklaravimo svarba

Gyvenamosios vietos deklaravimas - tai įstatymuose įtvirtinta asmens pareiga. Asmuo deklaruoja tą gyvenamąją vietą, kurioje jis daugiausiai gyvena. Tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, medicinines, išmokas, vietas vaikų darželyje, asmuo gauna pagal tai, kokioje savivaldybėje yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą.

Be to, įvairios valstybės ir savivaldybių institucijos ir įmonės savo paslaugas teikia ar, esant reikalui, susisiekia su asmeniu būtent pagal jo deklaruotą gyvenamosios vietos adresą. Dėl šių priežasčių labai svarbu, kad informacija apie asmens deklaruotą gyvenamosios vietos adresą būtų tiksli ir aktuali.

Asmuo savo gyvenamąją vietą gali būti deklaravęs jam priklausančiose patalpose arba kitam asmeniui priklausančiose patalpose, esant patalpų savininko sutikimui, pavyzdžiui, nuomos sutarčiai. Asmuo gali deklaruoti tik vieną gyvenamąją vietą.

Taigi, išdeklaruoti asmenį (nuomininką) iš nuosavybės teise priklausančio namo (buto) galima tik tada, kai asmuo nebegyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota jo gyvenamoji vieta. Todėl tuo atveju, kai nuomotojas nuomoja būstą, geriausia numatyti nuomos terminą (pvz., nuomos sutarties galiojimą 6 mėn. su galimybe pratęsti nuomos laikotarpį). Kuomet bus numatomas ribotas nuomos laikotarpis, o jam pasibaigus nuomos sutartis nebus pratęsiama, asmens gyvenamosios vietos deklaravimas automatiškai pasinaikins.

Pakeitus gyvenamąją vietą ar patalpų savininkui pateikus prašymą panaikinti kito gyvenamąją vietą deklaravusio asmens duomenis, t. y. išdeklaruoti, asmuo turi per vieną mėnesį deklaruoti naują gyvenamąją vietą. Tais atvejais, kai asmuo neturi galimybių deklaruoti savo gyvenamosios vietos jokiose gyvenamosiose patalpose, jis gali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą.

Teismų praktika

Administracinėje byloje Nr. Teisminio proceso Nr. 2011 m. dalyvaujant pareiškėjai D. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - A. A., D.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. A204-458-(2.4.2.14-S1) (b. l. 15), kuriuo panaikinti D. S.

Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis.

Deklaravimo įstaiga, naudodamasi kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, gali tikrinti deklaravimo duomenų teisingumą ir turi teisę pareikalauti, kad deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo arba gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 str. 3 d.).

Seniūnija Sprendimą priėmė vadovaudamasi A. A. ir D. A. 2010 m. vasario 23 d. prašymais (b. l. 16-17), kuriuose nurodyta, kad D. S. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, negyvena.

Neregistruoto turto problemos

Naujajame Civiliniame kodekse (CK) neliko termino, per kurį įgytas nekilnojamasis turtas privalo būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (NTR). Pagal senąjį CK nekilnojamąjį turtą buvo privaloma užregistruoti per tris mėnesius nuo turto perleidimo sutarties pasirašymo.

Teisės aktai nebeverčia registruoti nuosavybės, tačiau delsimas ją įteisinti gali liūdnai baigtis tiek turto pirkėjui, tiek pardavėjui. Kaip teigia Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės specialistai, žmogus, nusipirkęs butą ar žemės, tačiau jo neįregistravęs, turtą gali prarasti.

"Praėjus šiek tiek laiko po sandorio, turtą pardavęs asmuo gali pasitikrinti registre, ar pirkėjas įregistravo savo teises, o pamatęs, kad tai nepadaryta, - išsiimti pažymą kitam sandoriui ir įkeisti, išnuomoti ar net perleisti tą patį turtą kitam asmeniui. Jei pastarasis spėja įregistruoti savo teises, teismine tvarka aiškinantis abiejų turto savininkų teisę į tą patį turtą pirmenybę neabejotinai turėtų jį įregistravęs asmuo", - LŽ sakė Kadastro įmonės direktoriaus pavaduotojas registrui Romualdas Kasperavičius.

Įsigijęs, tačiau neįregistravęs turto asmuo negali jo parduoti, dovanoti, įkeisti, išnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip juo disponuoti. Anot Kasperavičiaus, tai tampa ypač aktualu tvarkant paveldėjimo dokumentus turto savininkui mirus - nesant registracijos paveldėtojams savo teisę į turtą tenka įrodinėti teismuose.

Specialisto teigimu, laisva turto registravimo tvarka galioja beveik visose išsivysčiusiose Europos šalyse. "Vakarų valstybėse prievartos registruoti turtą nėra, tačiau žmonės skuba jį registruoti, nes puikiai suvokia, kokios gali būti delsimo pasekmės", - teigė Kasperavičius.

Informaciją apie visus su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius Kadastro įmonės turi - notarai privalo per 24 valandas nuo sandorių patvirtinimo perduoti registro tvarkytojui pagrindinius kiekvieno sandorio duomenis. Tai numatyta Nekilnojamojo turto registro įstatyme.

Tačiau, Kasperavičiaus teigimu, šios informacijos nepakanka turtui perregistruoti. "Pagal notarų pateiktą informaciją negalime žinoti, ar sandoris yra užbaigtas, o pagal CK sandoris laikomas užbaigtas, kai pasirašyta ne tik pirkimo sutartis, bet ir turto perdavimo aktas", - aiškino specialistas.

NTR duomenimis, iki 2002 metų spalio 1 dienos savo turto neįregistravo per 19 tūkstančių žemės sklypų savininkų, turinčių apie 60 tūkstančių žemės sklypų ir 3-4 procentai visų asmenų, įsigijusių statinius, butus ar kitą nekilnojamąjį turtą.

Neregistruotas turtas tampa ne vien savininkų, bet ir mokesčių rinkėjų problema. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, kol pilietis neįregistruoja savo nuosavybės, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) neturi teisės reikalauti iš jo jokių su nekilnojamuoju turtu susijusių mokesčių.

Jei pirkėjas delsia įregistruoti žemę ar pastatus, juos pardavusiam žmogui gali tekti aiškintis su mokesčių inspekcija. "Pardavęs turtą žmogus toliau laikomas savininku ir pranešimus apie mokesčius siunčiame jam. O naujas savininkas lieka nuošalyje ir mokesčių nemoka", sakė VMI specialistas Markevičius.

Kadastro įmonė taip pat pripažįsta, kad esant neregistruotų sandorių neįmanoma pateikti tikslių duomenų Mokesčių inspekcijai, jog ši galėtų apskaičiuoti žemės ir žemės nuomos mokesčius, taip pat juridinių asmenų turto mokestį.

Šią problemą bent iš dalies būtų galima išspręsti suderinus veiksmus su VMI. "Jei VMI parodytų iniciatyvą, galėtume teikti jai informaciją apie tuos asmenis, kurie neatvyko registruotis, pavyzdžiui, kiekvienų metų pabaigoje. Apie tai buvo kalbėta ir su VMI, ir su Finansų ministerijos specialistais", - tvirtino Kasperavičius.

tags: #neturi #savo #nuosavybes