Neteisėtas kito turto stebėjimas: teisinis aspektas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai garantuoja teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę.

Šiame straipsnyje aptarsime, kas laikoma neteisėtu asmens stebėjimu, kokia atsakomybė už tai numatyta ir kaip ginti savo teises.

Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę.

Teisė į privatų gyvenimą ir jos ribojimai

Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

• tai daroma įstatymu;
• ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
• ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
• yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pasisakęs, kad privataus gyvenimo gerbimas yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo galis tikėtis privatumo. Net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus gali turėti tam tikrą teisę į privatumą.

Iš šių teisės aktų analizės darytina išvada, kad stebint asmens susitikimus su kitais individais, kai šie asmenys gali tikėtis privatumo ir nesant motyvuoto teismo sprendimo arba negavus tokio asmens sutikimo, duomenys apie privatų asmens gyvenimą renkami neteisėtai.

Kas laikoma neteisėtu stebėjimu?

CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas:

• neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją;
• neteisėtas asmens stebėjimas;
• neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas;
• asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas;
• duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai (CK 2.23 str. 2 d).

Taip pat draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (CK 2.23 str. 3 d.).

Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant CK 2.23 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.23 str. 4 d.).

ADTAĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Pagal teismų praktiką, kai fiziniai asmenys vaizdo stebėjimą vykdo saugumo sumetimais ir asmens duomenis tvarko asmeniniams poreikiams, tokių duomenų tvarkymas nepatenka į asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reguliavimo sferą ir nepripažįstamas neteisėtu. Todėl pavyzdžiui, kaimynui savo sklype įsirengus stebėjimo kameras vien savo saugumo sumetimais (apsaugoti savo turtą ir pan.), tačiau neturint tikslo stebėti savo kaimynus ar rinkti apie juos kokią nors informaciją, nėra laikomas kitų kaimynų teisių pažeidimu.

CK 2.22 straipsniu yra ginama ir asmens teisė į atvaizdą. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.

Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį (kasacinė nutartis Nr.

Atsakomybė už neteisėtą stebėjimą

Už neteisėtą stebėjimą numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.

Administracinė atsakomybė

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (ANK) privataus gyvenimo neliečiamumo apsaugai yra skirtas 10 skyrius, kuriame numatyta administracinė atsakomybė už ADTAĮ pažeidimą (ANK 82 str.) (kas užtraukia baudą asmenims nuo 150 iki 580 EUR ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims - nuo 300 iki 1150 EUR) ir neteisėtą asmens duomenų tvarkymą ir privatumo apsaugos pažeidimą elektroninių ryšių srityje (ANK 83 str.) (kas užtraukia baudą asmenims nuo 150 iki 580 EUR ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims - nuo 300 EUR iki 1150 EUR).

Šios teisės normos yra blanketinės - atitinkamai nukreipiančios į ADTAĮ ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (toliau - ERĮ). Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą (ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, jog tiesioginė rinkodara - veikla, skirta paštu, telefonu ar kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. ADTAĮ 15 straipsnyje įtvirtinta, jog asmens duomenys elektroninių ryšių srityje tvarkomi vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymu, Kibernetinio saugumo įstatymu ir šiuo įstatymu.

Baudžiamoji atsakomybė

Asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama ir baudžiamosios teisės normomis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) XXIV skyriuje numatoma baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus asmens privataus gyvenimo neliečiamumui:

• neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą (BK 165 str.);
• asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimą (BK 166 str.);
• neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (BK 167 str.);
• neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą (BK 168 str.).

BK 165 straipsnio dispozicijoje būsto neliečiamumas yra apibrėžiamas kaip įsibrovimas į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Aiškindamas šeimos gyvenamosios patalpos sąvoką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad tai yra: „patalpa, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi ja kaip savo būstu“.

CK komentare, nurodoma, jog, „<...> šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena. Kitaip tariant, gyvenamosios patalpos sąvoka yra ne teisinė, bet faktinė ir apima visas patalpas, kuriose gyvenama, įskaitant namus, butus, sodo namelius, gyvenamuosius vagonėlius ir pan.“ BK 166 str. (asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas) straipsnio dispozicijoje nurodoma, kad tokiu pažeidimu yra laikoma neteisėtas siuntinio ar siuntos perėmimas, neteisėtas asmens elektroninių ryšių tinklais siunčiamų pranešimų perėmimas, fiksavimas ar stebėjimas, taip pat neteisėtas asmens pokalbių elektroninių ryšių tinklais fiksavimas, klausymasis ar stebėjimas arba kitoks asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas.

BK 167 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus - asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi, fotografavimą ir pan. Informacijos rinkimo būdai įstatyme nėra detalizuoti, tačiau teismų praktikoje ir teisės teorijoje laikomasi nuomonės, jog tai visi įmanomi tam skirti veikimo metodai: asmens sekimas, jo paties ar jo būsto bei privačios valdos stebėjimas, pokalbių klausymasis, susirašinėjimo, kitų privačių dokumentų kopijavimas, šaltinių, kuriuose yra informacija apie žmogų rinkimas, studijavimas, sisteminimas, asmens pažįstamų, jo giminaičių bendradarbių apklausa, gaunamų žinių fiksavimas.

Taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje pažymima tai, jog iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos.

Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų - privačių asmenų-teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas.

Pažymėtina ir tai, kad kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei [kriminalinės žvalgybos] veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys.

BK 168 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju informacija gali būti įgyta tiek teisėtai (t. y. informacija sužinota tarnybiniu ar profesiniu pagrindu ar atliekant laikiną užduotį), tiek neteisėtai (t. y. informacija surinkta darant BK 165-167 str. numatytas veikas).

Pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė nėra numatoma, jeigu atskleista informacija apie privatų asmens gyvenimą buvo įgyta kitais būdais (pvz., tokia informacija ją atskleidusiam asmeniui buvo suteikta laisva valia). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal BK 168 str. baudžiamoji atsakomybė kyla visais atvejais, kai anksčiau minėtais būdais įgyta informacija paskelbiama be asmens sutikimo. Šiuo atveju nėra svarbu, ar yra teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal BK 165 ir 168 straipsnius yra pradedama privataus kaltinimo bylų procesas (tik pagal nukentėjusio asmens ar jo teisėto atstovo tiesiogiai teismui paduotą pareiškimą, prokuroro reikalavimą; tokiose bylose nukentėjusysis asmuo turi pats teikti teismui įrodymus ir palaikyti kaltinimą), o pagal BK 166 str., 167 str. procesas vyksta įprastai, t.y.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta - grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas - tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai.

Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis - kaltė - pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento.

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą.

Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos.

Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį.

Vaizdo stebėjimas darbo vietoje

Teisinis asmens duomenų apsaugos reglamentavimas neleidžia slapta filmuoti darbuotojų ar jų darbo vietų, net jei darbdaviai siekia užkirsti kelią galimoms vagystėms ar turi kitų teisėtų ketinimų.

Pasak profesinių paslaugų įmonės „EY“ teisinių paslaugų asocijuotos partnerės Julijos Lisovskajos, precedentu tapęs EŽŽT sprendimas L. Ribalda byloje nereiškia, kad darbdaviai absoliučiai neturi teisės savo patalpose įrengti filmavimo kamerų, tačiau tokią teisę apriboja konkretūs teisėtam vaizdo stebėjimui keliami reikalavimai. Šie ribojimai yra numatyti ir Lietuvos teisėje.

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnį bei naujojo darbo kodekso 27 straipsnį, vaizdo stebėjimas darbo vietoje gali būti vykdomas tik išimtiniais atvejais, kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą, taip pat kitais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ar netinkamos siekiant išvardintų tikslų. Teisės aktai numato, kad apie darbo vietos ar darbo priemonių stebėjimą darbuotojai turi būti iš anksto informuoti pasirašytinai.

Inspekcijos ir šalies teismų praktika rodo, kad dažniausiai vaizdo stebėjimas darbo vietoje teisėtu pripažįstamas, kai darbo specifika kelia pavojų darbuotojų sveikatai ar net gyvybei (pavyzdžiui, dirbant su pavojingomis medžiagomis ar įranga), taip pat kai yra didelė vagysčių, užpuolimų, turto niokojimo ar kitų chuliganiškų veiksmų grėsmė. Pavyzdžiui, prekybos tinkluose paprastai galima filmuoti, nes pastarieji, pateikę vagysčių ar kitų neteisėtų veikų statistiką, nesunkiai įrodo, kad vaizdo stebėjimas reikalingas apsaugoti turtą. Šiuo atveju svarbiausia apie vaizdo stebėjimą iš anksto pasirašytinai informuoti darbuotojus, taip pat užtikrinti jų teises, pavyzdžiui, teisę susipažinti su savo asmens (vaizdo) duomenimis, užtikrinti, kad nebūtų filmuojamos vietos, žeminančios žmogaus orumą, pavyzdžiui, persirengimo kabinos, darbuotojų poilsio kambariai ar pan.

Vaizdo stebėjimas patalpose, kuriose žmogus pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą, draudžiamas.

Svarbu ir tai, kad minėtas EŽTT sprendimas reiškia, jog net ir tais atvejais, kai darbdaviai įrengia slaptas vaizdo stebėjimo kameras turėdami teisingų ir pagrįstų ketinimų, kurie vėliau pasiteisina, nereiškia, kad jie nepažeidžia asmenų teisės į privatumą ir kad darbuotojai negali prisiteisti neturtinės žalos atlyginimo.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui, pasikeis ir teisinis vaizdo stebėjimo darbo vietoje reglamentavimas. Nors darbdaviui nebeliks pareigos įrodyti, kad vaizdo stebėjimas yra būtinas dėl darbo specifikos, siekiant užtikrinti saugumą ir pan., jam reikės pagrįsti bent vienos iš asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų egzistavimą, tokių kaip, pavyzdžiui, teisėto intereso turėjimą. Darbdaviai turės patys įsivertinti, ar konkrečiu atveju jie turi teisėtą interesą vaizdo stebėjimui.

Kaip elgtis, jei jaučiatės stebimas?

Jei jaučiatės, kad esate nuolat filmuojami ir fotografuojami savo privačioje valdoje, arba bet kokie jūsų veiksmai skundžiami įvairioms teisėsaugos institucijoms, pirmiausia, kreipkitės į teisėsaugos institucijas. Tačiau, svarbu suprasti, kad policija gali būti bejėgė, kol nieko neįvyko (pvz., niekas iš jūsų šeimos nesužalotas, neužmuštas, nesate apvogti, nepadaryta žalos turtui).

Tokiu atveju, svarbu rinkti įrodymus, pagrindžiančius nuolatinį terorizavimą ir psichologinio smurto naudojimą prieš jus. Tai gali būti nuotraukos, vaizdo įrašai, laiškai, SMS žinutės, liudininkų parodymai ir pan.

Su surinktais įrodymais galite kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat galite kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) kontroliuoja, kaip laikomasi asmens duomenų apsaugos reikalavimų.

tags: #neteisetas #kito #turto #stebejimas