Šiandien, žvelgiant į praeitį, svarbu prisiminti ir įvertinti tuos žmones, kurie sovietmečiu nebijojo priešintis režimui, ginti savo įsitikinimus ir puoselėti tautinę savimonę. Jų drąsa ir pasiryžimas yra pavyzdys mums visiems, kaip svarbu neprarasti budrumo ir atsakomybės už savo šalies ateitį.
KGB būstinė Maskvoje
KGB „triumfas“: represijos ir kontrolė
Sovietinė valdžia, siekdama įtvirtinti savo ideologiją ir kontrolę, negailestingai persekiojo visus, kurie drįso jai oponuoti. KGB (Komitet gosudarstvenoj bezopasnosti - Valstybės saugumo komitetas) buvo pagrindinis įrankis, naudojamas represijoms ir kontrolei vykdyti. Milžiniškos KGB pastangos buvo nukreiptos prieš eilinius Lietuvos kunigus, seseles vienuoles ir pasauliečius, kurie, jausdami atsakomybę už Bažnyčios ir Lietuvos ateitį, ėmėsi kartais jų jėgas pranokstančio darbo.
1980 metais Kauno KGB kapitonas A. Kazlauskas parašė pažymą apie Lietuvos pogrindžio leidinius. „Visuomenės interesams didelę žalą daro periodiškai leidžiami nelegalūs antitarybiniai leidiniai: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, Aušra, Rūpintojėlis, Tiesos kelias ir kt. 1972 m. kovo mėn. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika yra leidžiama, tiesiogiai vadovaujant nuo pareigų nušalintiems vyskupams Steponavičiui ir Sladkevičiui, redaguojant „Tomovui“, „Akiplėšai" ir „Nepataisomajam", betarpiškai dalyvaujant vienuolėms ir religiniams fanatikams.
Religijos reikalų taryba - KGB filialas
Katalikų Bažnyčios reikalus tiesiogiai tvarkė Religijų reikalų taryba (RRT), uoliai vykdžiusi kompartijos programą - bet kokiomis priemonėmis slopinti religinę veiklą. Iš tikrųjų RRT buvo KGB filialas, nes joje arba pirmininku, arba referentais dirbo etatiniai saugumiečiai. Kiek daug pasako Petro Raslano - vieno iš Rainių žudynių organizatoriaus - buvimas šioje taryboje!
Buvo suvaržyta ne tik Kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose ir taip leisti jiems tik vegetuoti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožinių.
Pasipriešinimas: Bažnyčia ir pogrindžio leidiniai
Nepaisant nuolatinio persekiojimo, Lietuvos katalikų bažnyčia ir tikintieji nepasidavė. Jie rado būdų, kaip išsaugoti savo tikėjimą, puoselėti tautinę kultūrą ir priešintis sovietinei ideologijai. Vienas iš svarbiausių pasipriešinimo būdų buvo pogrindžio leidinių leidyba.
1968-ieji mano gyvenime buvo labai reikšmingi. Jau buvau spėjęs susipažinti su sovietinės valdžios ir KGB pareigūnų perspėjimais dėl vaikų religinio mokymo ir savo „antitarybinių" pamokslų, bet į juos nekreipiau daug dėmesio. Tarnavau, kaip liepė sąžinė, ir tai buvo svarbiau už visus pareigūnų pabarimus ir pamokymus, kaip turiu atlikti kunigo pareigas.
Kunigų būreliuose diskutavome dėl pogrindžio spaudos būtinumo. Labai reikėjo leidinio, kuris žadintų tautinį ir ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus ir bėdas. Leidinio reikalingumo mintį palaikė dauguma uolių kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis ir kun. KGB pareigūnai kun.
1972 m. per Velykas Amerikos balsas pranešė, kad Vakaruose gautas „17 000 tikinčiųjų memorandumas“. Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco - „Gyvuosius šaukiu“ - pavadinimą.
Vyskupas samprotavo: ,Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme.
Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB kronikos pirmasis numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui parašiau jo dangiškojo globėjo Šv. Juozapo šventės datą - kovo 19-ąją.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika
Kunigas Juozas Zdebskis: pasiaukojimas ir drąsa
Kun. Juozas Zdebskis tarp veiklių kunigų užėmė išskirtinę vietą. Visi jį gerbėme ne vien už sudėtą auką Tėvynei ir Bažnyčiai (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą. Pirmą kartąjį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo.
Kunigai buvo pradėję visiškai nepaisyti draudimo viešai katechizuoti vaikus, ir budri partijos akis tokiame elgesyje įžiūrėjo pavojų komunizmo statybai. Kunigų teismai už katechizaciją paskatino parengti platesnį dokumentą, skirtą kompartijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Į dokumentą įdėjau ryškesnius Bažnyčios persekiojimo faktus: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtį, kunigų J. Zdebskio ir P.
Žmonės noriai pasirašinėjo po pareiškimo tekstu. KGB pareigūnai, gavę informaciją apie parašų rinkimą, pradėjo gaudyti rinkėjus, bet jų pastangos neatnešė vaisių - per porą mėnesių buvo surinkta per 17 000 parašų.
Svarstėme, ką toliau daryti su šiuo unikaliu dokumentu. Tariausi su Petru Plumpa, kuris pasiūlė mintį, jog neverta tiesiogiai siųsti parašų į Maskvą, nes jie tikrai atsidurs KGB rankose ir nebus jokios naudos. Geriau pasiųsti memorandumą per Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą.
Kun. Alfonsas Svarinskas tarp veiklių kunigų užėmė išskirtinę vietą. Visi jį gerbėme ne vien už sudėtą auką Tėvynei ir Bažnyčiai (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą. Pirmą kartąjį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis norėjo padaryti, kad kun. Alfonsui būtų blogiau, todėl neleido jam dirbti Kauno arkivyskupijoje, bet drauge padarė gerą paslaugą mums, vilkaviškiečiams. Mes mokėmės iš kun. Kun.
1970 m. rugsėjo 9 d. už vaikų katechizaciją buvo nuteistas kun. Antanas Šeškevičius. Kitąmet vienas po kito už tą patį „nusikaltimą" buvo nubausti dar du kunigai -Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys MIC.
Ką galime padaryti dėl savo laisvės?
Šiandien, kai Lietuva yra laisva ir nepriklausoma, svarbu prisiminti tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Turime puoselėti jų atminimą, saugoti ir ginti mūsų laisvę, kad niekada nepasikartotų tamsūs sovietmečio laikai.
Mano prisiminimuose yra tik maža dalelė mūsų Tautos ir Bažnyčios istorijos nuo 1968 iki 1988 metų. Būčiau labai laimingas, jei mūsų dienų kunigai, Dievui gyvenimą pašventusieji vienuoliai ir vienuolės bei pasauliečiai dar uoliau atsilieptų į nūdienos iššūkius, kurie yra nauji ir ne mažiau sudėtingi už anuometinius.