Vincas Krėvė yra didžiausias ir iki šiol nepralenktas dramatiškų charakterių kūrėjas lietuvių dramaturgijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Krėvės „Skirgaila“ atspindi žmogaus būties klausimus, lyginant su Shakespeare'o „Hamleto“ analize.
Krėvės Skirgailoje pagrindinis dėmesys skiriamas istorijai, politiniams ir religiniams permainsams, vertybinio lūžio epochai bei tarpasmeniniams santykiams tarp Skirgailos, Onos ir Kelerio. Kiekviename epizode veikėjai susiduria su naujomis kliūtimis, psichologinėmis, moralinėmis, pasaulėžiūros ir politikos problemomis, kurias įveikiant atsiskleidžia gyvi, žmogiški personažų paveikslai.
Skirgaila yra pirmoji klasikinė lietuvių tragedija. Rašytojas žengia žingsnį tolyn nuo Šarūno, kur sudramatintoje istorijoje veikė herojiškas ir veržlus personažas. Skirgailoje yra deherojizuota ir istorija, ir pagrindinis veikėjas.
Stiprų dramatiškumą sukuria tragedijos veikėjų pasirinkimai ir apsisprendimai, kurie sukelia vidines ir išorines įtampas. Skirgaila yra pirmasis lietuvių dramaturgijos kūrinys, kuriame atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, parodomas savigriovos procesas. Krėvės sukurtas Skirgaila priartėja prie šekspiriškojo tragizmo esmės.
Shakespeare'as istoriją atrado kaip žmogaus, o ne lemties kūrinį. Renesansinė praeities interpretacija iškelia individą kaip pagrindinį tragedijos subjektą. Krėvės tragedijoje komiškumas būdingas ekspoziciniams epizodams, kur veikia Jogailos pasiuntiniai - Plocko vyskupijos nominatas Henrikas Mazovietis, riteriai Zindramas ir Meškovicsas, Jonas iš Bychovo.
Hamletas išgyvena delsimo dramą, o Skirgaila - veikimo dramą. Skirgaila patiria gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virsta apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas - demoniškumu, pasitikėjimas savimi - paniška pralaimėjimo baime.
Krėvė sustiprina dramatizmą paneigdamas ne tik nusistovėjusias lietuvių istorinės dramos tradicijas, bet ir savo paties sukurtus kūrybos atradimus. Krėvė Skirgailoje sukuria opoziciją Šarūno finalui.
Pasauliu ir savimi nusivylęs Šarūnas stoja į atkaklią kovą su priešais ir joje žūva, laimėdamas nemirtingą šlovę. Skirgailos paskutinis žygis neturi nė ženklo kilnumo. Jis kovoja prieš kryžiuotį, kuris yra tik jo meilės konkurentas, o pasirinktas kovos būdas - Skirgaila palaidoja beginklį Kelerį gyvą - kelia pasibjaurėjimą ir šiurpą.
Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje pavaizduoja istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidžia tokio herojaus vertinimo prieštaringumą. Mįslinga ir atvira Skirgailos atomazga sulaukia skirtingų literatūrologų ir teatro interpretacijų.
Finalas, kaip paprastai tragedijoje, pabrėžia žmogaus gyvenimą kaip paradoksą - ir pralaimėjimą, ir pergalę. Katarsinis efektas, išplaukiantis iš paradoksinio finalo, kelia užuojautą, kad pralaimėjo sąžiningas ir pareigingas valdovas, kuriam tautos ateitis buvo svarbiau negu moraliniai principai ir asmeniška laimė.
Štai kokią kainą, Krėvės manymu, lietuviai sumokėjo už naująjį Dievą ir civilizuotos Europos rafinuotą kultūrą. Dvasinio integralumo praradimas veda į kolaborantišką savisaugos psichologiją, kuri iš vidaus graužia tautos kūną.
Literatūroje Krėvės personažų prieštaravimų skalė, dramatizmo kreivė kyla ir leidžiasi iki maksimalaus pozityvumo ir negatyvumo, gėrio ir blogio, išdidumo ir nusižeminimo, garbės ir pažeminimo, meilės ir neapykantos.
Šiose dramose (Šarūnas: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės“). Šio Skirgailos. Likimo pagautas jis išduoda artimus žmones ir žlugdo jų pasitikėjimą. Laisvi Lietuvos bajorai atsisako būti „audringų aistrų įrankiu“ (DAUGAILA. Mes jumyse matome savo vadus, gimtojo krašto gynėjus, o jūs norite mus paversti savo audringų aistrų įrankiu. Mes jus mylėti ir gerbti norim, o jūs niekinate mus. Šias. Neleisk dabar įsigalėti savo sieloj juodoms mintims.).
Krėvės pirmasis, jau lietuvių rašytojas, pavaizdavo didelius sielos skausmo kelius, kur pasiryžimo, keršto, žiaurumo ir atkaklumo žygiai kryžiuojasi su meilės, garbės, kilnumo ir žmogiškos didybės tikslais.
Skirgailai ir jo draugams dar reikėjo save palaužti, užtat palūžo jų sielos. Krikščionybė sugriovė pagonių dvasinį integralumą.
Šis prieštaravimas yra visko, ką jis svajojo padaryti, jis pasiekia tai, apie ką mažiausiai svajojo - savo paties destrukciją. Toks elgesys įsigėręs į kraują, ir jie viską darė be skrupulų.
Skirgaila ir Hamletas: Palyginimai
Štai keletas palyginimų tarp Skirgailos ir Hamleto, dviejų skirtingų epochų ir kultūrų herojų:
| Aspektas | Skirgaila | Hamletas |
|---|---|---|
| Veikimo būdas | Veikimo drama | Delsimo drama |
| Moralė | Moralinių principų pažeidimas dėl tautos ateities | Moralės ir teisingumo paieškos |
| Finalas | Niekingumo dugnas, pasibjaurėjimas | Tragedija, katarsis |
Literatūra:
- Zalatorius, A., Vincas Krėvė.
- Vaškelis, B., „Krėvės Skirgailos dramatiškumas ir tragiškumas“.
- Vaškelis, B., Žvilgsnis iš atokiau, t. 1, Vilnius: Versus aureus, 1986.
- Martišiūtė, A., „Vincas Krėvė Skirgaila: istorijos demitologizavimas“.
- Martišiūtė, A., Pirmasis lietuvių dramaturgijos dešimtmetis, Vilnius: LLTI, 2006.
- Šienaitė, R., Kurianti priklausomybė: Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrimai, Vilnius, VPU leidykla, 2010.
Apibendrinant, Vinco Krėvės „Skirgaila“ ir Williamo Shakespeare'o „Hamletas“ nagrinėja esminius žmogaus būties klausimus, tačiau skirtingais rakursais. Skirgailos istorija atskleidžia dvasinio integralumo praradimo kainą ir moralinius kompromisus, tuo tarpu Hamletas gilinasi į sąžinės, tiesos ir keršto temas. Abu kūriniai yra svarbūs literatūros paminklai, leidžiantys geriau suprasti žmogaus prigimtį ir pasirinkimų svarbą.
tags: #nekrosiaus #hamletas #buti #ar #nebuti