Anos Marios Nedelko patirtis: klaidingas požiūris į maistą ir svorio metimo iššūkiai

Naujienų portalui tv3.lt Ana papasakojo plačiau apie klaidingą savo požiūrį į maistą bei klaidas, iš kurių vis dar siekia pasimokyti, mat blogiausiu periodu ji svėrė vos 45 kilogramus.

Ana Maria Nedelko (nuotr. Instagram)

Kas paskatino norą lieknėti?

Pradžioje nebuvo jokių problemų, kaip ir rezultatų. Vėliau mano pažįstami pradėjo klausti, kodėl aš taip sulieknėjau - tik tada supratau, kad numečiau svorio. Visada bijodavau stotis ant svarstyklių, tad tiksliai nė nežinau, kada tas svoris nukrito.

Su kokiomis problemomis susidūrei, pradėjusi mesti svorį?

Pagrindinė problema - dingusios mėnesinės. Man buvo šokas, nes jos dingo net 3 mėnesiams, o tai tikrai nėra gerai. Bijojau prisipažinti tėvams, draugams. Stipriai pradėjo slinkti plaukai - kai juos šukuodavau, pusė jų likdavo ant šukų. Oda ant mano veido tiesiog organizavo spuogų šventę - taip pat ji pradėjo baisiai riebaluotis, o iš prigimties esu sausaodė. Dar didelė problema - dantys. Jie baisiai susilpnėjo, tad šiuo metu labiausiai juos prižiūriu. Visada būdavau be nuotaikos, be jėgų, be noro kažką daryti.

Viskas, ko norėjau, tai miegas ir poilsis. Tačiau esu studentė - pagulėti nelabai išeidavo. Nuolatos lydėdavo mintis, jog žmonės, kurie valgo blogą maistą, yra silpni, o aš turiu stiprią valią. Manau būtent tai skatino mane taip elgtis.

Kada supratai, kad lieknėti - gana?

Tada, kai dingo mėnesinės. Puikiai žinau, kad merginoms tai labai blogas ženklas. Mano senelė - gydytoja, tad paaiškino man, jog tai gali išsirutulioti tik į blogąją pusę ir kelio atgal nebus.

Ką darei, kad ir vėl grįžtum į normalią savo kūno būseną?

Negalima tiesiog pavalgyti ir priaugti svorio - tai labai ilgas ir sudėtingas procesas. Po truputį reikia įtraukti produktus į mitybą ir nuolatos prižiūrėti, kaip į tai reaguoja organizmas. Šiuo metu aš vis dar negaliu valgyti viso maisto.

Ar kada esi sulaukusi apkalbų, patyčių dėl savo svorio?

Labai dažnai, o ypač internete. Mane vadindavo pagaliu, baidykle, šlykštyne, lenta ir panašiai. Gatvėje retai sulaukdavau apkalbų, tačiau jausdavau, kad žmonės į mane žiūri kreivai.

Kiek mažiausiai esi svėrusi?

45 kilogramus.

Vis daugiau jaunų merginų, net ir bandydamos susitvarkyti savo požiūrį į mitybą, vis tiek turi nesveiką požiūrį į maistą. Ar su tuo pačiai yra tekę susidurti?

Deja, bet mano požiūris į maistą nebuvo geras - aš jo apskritai bijojau, tai buvo didžiausias mano priešas. Pradėjau domėtis sudėtimi, kokią naudą galima gauti iš vieno ar kito produkto. Ir taip viskas galiausiai priėjo iki to, kol aš beveik visko neišmečiau.

Tik dabar supratau, kad valgyti reikia viską - save reikia lepinti, organizmas turi mokėti priimti visą maistą - ar tai bandelė, ar agurkas. Svarbu žinoti ribą ir laiku sustoti. Dažna šiandienos problema yra ta, jog žmonės valgo iki paskutinio kąsnelio, kas nėra gerai. Reikia valgyti tiek, kiek nori, ir kol turi apetitą.

Kaip galvoji, ar socialiniai tinklai ir vien jau „mada“ lieknėti nedaro įtakos jaunoms merginoms?

Matau, jog šiuo metu kaip tik plinta sveiko ir gražaus kūno mada. Socialiniuose tinkluose visur matomos nuotraukos iš sporto salės - jaunimas pradeda sveikiau maitintis. Šiuo metu nėra tendencijos būti pernelyg lieknam - madoje sportiškas, sveikas, gražus kūnas. Tad manau, kad šiuo metu visi užsivedę sportuoti ir sveikai maitintis, o ne gulėti alkanam namie. Net populiarūs modeliai propaguoja sportą ir sveiką mitybą, o ne dietas. Ant podiumų vis dažniau pamatome ir apkūnias merginas.

Koks būtų tavo patarimas jaunoms merginoms, svajojančioms numesti svorio?

Labai svarbu priimti save tokią, kokia esi, pamilti save. Kas iš to, kad tu numesi svorio - negi labiau save pamilsi? Žinoma, būna tokių situacijų, kai antsvoris trukdo sveikatai, tačiau tokią problemą reikia išspręsti su gydytojais. Svorį numesti lengva, tačiau susidoroti su problemomis ir pasekmėmis yra labai sunku. Šiuo metu esu link šio kelio ir galiu teigti, jog tai nėra lengva.

Mada Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungoje mada išgyveno ne vieną pakilimą ir nuopuolį. Pirmasis pakilimas ją ištiko iškart po spalio revoliucijos, kai atsilaisvino ne tik carinės tvarkos varžtai, bet ir korsetai. Šalis, išgyvenusi revoliuciją, žudynes ir pilietinį karą, antrojo dešimtmečio viduryje pasinėrė į trumpų suknelių, žavių skrybėlaičių ir džiazo ritmus, tuos pačius, kuriais mėgavosi visas pasaulis.

Mada Sovietų Sąjungoje (nuotr. „YouTube")

Tiesa, šis džiaugsmas buvo itin trumpas, Stalinui užgrobus valdžią nutilo muzika ir ėmė gausti gamyklų ir fabrikų staklės, prie kurių prisitaikė ir mada. Sovietų Sąjungai reikėjo darbininkų, kuriems reikėjo uniformų, mada buvo nustumta į antrą planą, o prasidėjus karui ir visai nunyko.

Pokaris buvo sunkus, pasipuošti tebuvo galima miline arba naktiniais marškiniais, o prašviesėjimas atėjo su Stalino mirtimi. Vėliau gatves spalvino hipiai, sovietiniai modistai ir iš užsienio gautais džinsais pasipuošę miesčionys, bet pilkos ir rudos spalvos tonų ir pustonių sovietinės gatvės neatsikratė iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Naktiniai marškiniai į teatrą

Istorikas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad 1936-37 metais Sovietų Sąjungoje įvyko pokyčiai požiūriu į viską. Buvo įkurti pirmieji modelių namai Maskvoje, tai buvo kažkas nenusakomo, nes prieš tai nieko panašaus nebūta.

„Tuo pat metu prasidėjo Stalino rengiami pobūviai Kremliuje, kur buvo nurodytas aprangos kodas, reikalauta, kad damos ateitų su vakarinėmis suknelėmis, o vyrai - su kostiumais. Smokingo, žinoma, nereikalauta. Buvo reabilituotas tango. Kuo labiau stiprėjo represijos, tuo labiau siekta parodyti, kad visi gerai gyvena. Visgi tai apėmė tik itin siaurą sluoksnį sovietinių gyventojų, Maskvos elitą“, - pasakojo istorikas.

O štai visiems kitiems, kiekvienam žmogui, per metus buvo išskiriama 15 metrų satino, viena pora apatinio trikotažo ir liepta su tuo daryti, ką nori. „Skurdas buvo toks didelis Sovietų Rusijoje, kad 1940 metais okupavus Lietuvą rusai stebėjosi, kad lietuviai su vienais drabužiais dirba, su kitais eina į bažnyčią. Dažnas jų teturėjo vieną komplektą drabužių. Buvo net juokingų nutikimų, vienai sovietų karininkų žmonai teko patirti gėdą, kai į teatrą Kaune ji nuėjo su naktiniais marškiniais. Ji nustebo sužinojusi, kad tai skirta miegui, nes jie buvo tokie gražūs“, - sakė A. Jakubčionis.

Karo ir okupacijos metais mada Lietuvoje, o ir visoje Sovietų Sąjungoje, rūpėjo mažai kam. Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio jos Lietuvoje, galima sakyti, nebuvo. Tiesa, moterys gražiai atrodyti norėjo visada, karas ir sunkus pokaris to noro nė kiek nesumažino.

„Karo ir pokario metais baisus deficitas Lietuvoje buvo parašiutinis šilkas, karas vyksta, desantininkai šokinėja, o kam pasiseka nudžiauti parašiutą ir jo gaminasi palaidinukes, sukneles ir kitus gražius drabužius. Karo metais batelius atnaujindavo kreida“, - aiškino istorikas, prisiminęs, kad Gabrielis Garcia Markesas rašė, jog 1950 metais buvo Maskvoje, kur jį baisiausiai nustebino pilkas sovietinių žmonių pasaulis, pilki drabužiai, niūrūs vaizdai, bloga drabužių ir batų kokybė.

Iki 1953 metų beveik visi Sovietų Sąjungos gyventojai vaikščiojo karinio sukirpimo drabužiais. Tai reiškia, tomis pačiomis karinėmis milinėmis ir kelnėmis, kuriomis apsirengę ir kariavo. Karinės milinės būdavo persiuvamos į vaikiškus paltukus ar moteriškus švarkus.

„Lietuvoje po karo žmonės nešiojo tai, kas buvo likę dar iš smetonmečio, klestėjo drabužių turgūs, vyko mainai. Bent jau per šventes vyrai stengėsi atrodyti tvarkingai, su kostiumais, kaklaraiščiais, o moterys su suknelėmis. Visa tai buvo išlikę dar iš tų laikų, kai Lietuva buvo nepriklausoma. Naujų drabužių tiesiog nebuvo. Iki Stalino mirties net atsiųsti iš užsienio giminaičiai nieko negalėjo“, - sakė A. Jakubčionis.

Džinsai kainavo tris atlyginimus

Atėjus Nikitos Chruščiovo laikui buvo nutarta, kad reikia pokyčių, reikia aprengti sovietinius žmones. Tiesa, planinės ekonomikos sąlygomis tai buvo daroma gana paprastai: metams patvirtinama dešimt kostiumų modelių, paltų modelių ir panašiai. Vienodais drabužiais norėta aprengti visus, pagal tai buvo orientuota ir audinių pramonė. Taigi, imta gaminti vos kelių spalvų audiniai.

Buvo siekta pigiai ir praktiškai aprengti dešimtis milijonų žmonių, apie madą ar kitus dalykus galvota mažai, bent jau N. Chruščiovo laikais. „Tiesa, visi džiaugėsi nusipirkę bet kokį daiktą, nes anksčiau ir to nebuvo. Kokybė buvo itin bloga, brokuotos avalynės, tarkime Kauno „Spalio“ fabrike buvo apie 60 proc. Tos pačios poros batai galėjo būti ir skirtingos spalvos, tai nebuvo kažkas itin baisaus“, - sakė istorikas.

Anot jo, visi, kurie vykdavo į komandiruotes į užsienį, turėjo nueiti į specialius sandėlius, kur juos padoriai aprengdavo, kad šie nedarytų gėdos Sovietų Sąjungai, tiesa, tada nutikdavo komiškų situacijų, kai visa sovietinė delegacija ateidavo vienodai apsirengusi.

„Apie 1965 metus pamažu atsiranda ryšiai su užsieniu, giminaičiai jau gali atsiųsti drabužių ar medžiagos iš anapus geležinės uždangos. Pirmieji, kurie pralaužė šią uždangą buvo džinsai, hipių idėjos. Tiesa, režimas, supratęs, kad neužtvenks džinsų jūros, ėmė juos pirkti iš Indijos ir kitų „draugiškų šalių“, bet save gerbiantis hipis norėjo tik Levis, Wrangler arba Maveric. Visi kiti džinsai buvo atmetami. Geri džinsai kainavo apie 120 rublių, o atlyginimas tuo metu buvo 60-70 rublių. Džinsinis kostiumėlis kainavo 220 rublių“, - pasakojo istorikas.

Sovietmečiu visi, kurie norėjo atrodyti gražiau ir išskirtiniau, drabužius siuvosi, užsiiminėjo rankdarbiais. „Buvo likę nemažai smetoninių siuvėjų, tikrų meistrų, kurie siuvo kostiumus ar paltus. Dažna moteris ir pati mokėjo siūti, atsirado nauja siuvėjų karta, kuri gebėjo pasiūti tai, kas madinga, pažiūrėjus į vieną ir kitą paveiksliuką, žurnalą. Pradėjo „eiti“ ir iš Lenkijos mados žurnalai, auksarankės žiūrėdavo ir pasisiūdavo. Neišvengiamas moterų noras gerai atrodyti nugalėjo daugelį kliūčių“, - sakė A. Jakubčionis.

Dėl batų bėgo greičiau už troleibusą

Dizainerė Jolanta Talaikytė sovietiniais metais dirbo Vilniaus modelių namuose, kurie turėjo sukurti ir paruošti modelius visiems Lietuvos fabrikams. Ten pat buvo kuriama ir elitinė mada, kuri formavo vaizdą, kokios yra mados tendencijos.

„Iš Maskvos modelių namų mes gaudavome didžiules knygas, kuriose buvo aprašytos tuometės mados tendencijos. Ten buvo smulkūs aprašai ir piešiniai, bet aiškiai matėsi, kad tai - vertimai iš užsienio žurnalų, berods „Vogue“ ir italų „Fashion report“. Jie buvo perpiešiami sovietinių dizainerių, atspausdinami ir platinami po visą Sovietų Sąjungą. Mes gaudavome „pergromuliuotą“ madą, tekstai buvo pritaikyti tarybinio žmogaus mentalitetui“, - pasako dizainerė.

Anot jos, anuomet Vilniaus modelių namuose dirbo 27 dizaineriai, kurie kūrė drabužius moterims, vyrams, vaikams ir podiumui. „Dizaineriai gaudavo mėnesio planą, turėdavome sumodeliuoti, tarkime, džinsus Vilkaviškio fabrikui. Reikėjo sukurti po tris modelius, o fabrikas jau atsirinkdavo, kuriuos jie gali ir nori pagaminti. Per mėnesį sukurdavome nuo trijų iki šešių modelių, daugiausiai masinės gamybos, bet pora modelių būdavo skirta ir podiumui, parodoms. Kas pusmetį išleisdavo po kolekciją, ją rodydavome mūsų salėje arba autobusiuku važinėdavome po rajonus. Tai buvo tokia švietėjiška funkcija, dar leisdavome mados žurnalą „Banga“, - pasakojo dizainerė J. Talaikytė.

Tiesa, modelių, matytų demonstracijose, paprasti tarybiniai piliečiai nusipirkti negalėjo, parduotuvėse panašūs modeliai, bet ir kitokių medžiagų, pasirodydavo tik po metų, o ant podiumo matytas sukneles galima buvo gauti tik „po blatu“.

Dizainerė pasakojo, kad jų kurti daiktai parduotuves pasiekdavo atrodydami kiek kitaip, buvo taupoma, todėl paltai siūti trumpesni, naudota mažiau detalių. Drabužiai buvo siuvami ne iš tokių medžiagų, kaip numatyta dizainerio, bet iš tokių, kokias tuo metu turėjo siuvimo fabrikas. Tiesa, modelių namai medžiagų turėjo visokių ir daug, bet visa tai buvo skirta podiuminiams drabužiams, kūrybai, parduotuvėse tokios kokybės drabužių nebuvo.

Modelių namuose siūta ir Vilniaus elitui, jų šeimos nariams, jie naudojosi „blatu“ nusipirkti drabužių, kuriuos matė ant podiumo. „Meno vadovės turėjo išskirtinę galimybę siūti nomenklatūros atstovams. Visgi tai nebuvo dažnas dalykas, nes buvo vyriausybinė siuvykla, kuri aptarnaudavo juos. Nors vyrams kostiumų pasiūta buvo nemažai“, - pasakojo J. Talaikytė.

Sovietinė mada (Wikimedia.org)

Pasak dizainerės, gatvės mada sovietmečiu buvo kukli, žibėjo tik pavėluoti hipiai, pankai. Jaunimas mėgino sekti madas, gaudydavo kuklią informaciją iš užsienio, madą įtakojo muzika.

„Skirstydavomės aštuntojo dešimtmečio viduryje į Dailės akademijos žmones, kurie rengdavosi meniškai, universiteto mergaites, kurios atrodė itin tvarkingai ir kitą minią. Parduotuvėse pasirinkimas buvo labai kuklus, labai greitai viską išpirkdavo. Pirkdavome ką gaudavome, kliošinius sijonus, megztukus, medžiagas. Daug kas siūdavosi sau drabužius, nes norėjo atrodyti bent kiek išskirtiniau. Kokybiškų medžiagų taip pat stigo, bet buvo toks laikas ir visi žinojo, kur kažką galima gauti“, - pasakojo dizainerė.

Anot jos, visi žinojo, kad norint geresnį gabalėlį medžiagos reikia važiuoti į Kauną, į parduotuves prie fabrikų. „Buvo dolerinės, čekinės, jaunavedžių salonas, kur visi turėjo blatą. Ten ir pirkdavome. Geri dalykai kainuodavo brangiai. Pirmasis mano atlyginimas buvo 70 rublių, stipendija - 35 rubliai, bet kvepalai „Climat“ kainavo 25 rublius, taigi kainos išties buvo neadekvačios. Bet tada galėdavai tą daiktą gauti, nes ne visi įpirkdavo. Visgi vaikiški drabužiai kainavo nedaug, nuo 3 iki 5 rublių, o štai vaikiškas paltukas iki 15 rublių. Kartais kedų „išmesdavo“ Vaikų pasaulyje, kartą bėgau greičiau už troleibusą, kad juos gaučiau.

Batai būdavo vos kelių modelių ir išties negražūs. Dizaineriai sukurdavo gražius, bet tokių niekas negamino. Batai buvo tarsi kirviu apkapoti, sunkūs, neelegantiški sandalai“, - pasakojo dizainerė.

Masinėje prekyboje viskas pakisdavo į blogesnę pusę, didesnę dalį Lietuvoje pagamintų drabužių išveždavo į Sovietų Sąjungą, čia likdavo tik likučiai.

Josifas Kobzonas ir mafija

Rusijoje nieko nestebina kriminalinio ir meno pasaulio žmonių bičiulystė. Net ir aukščiausio lygio dainininkai, artistai nevengia draugystės su mafiozais. Geriausias nusikaltėlių ir artistų draugystės pavyzdys yra rusų estrados simbolis, daugelio buvusių sovietinių respublikų liaudies artistas Josifas Kobzonas.

Dabar prostatos vėžiu sergantis dainininkas ilgą laiką Sovietų Sąjungoje garsėjo kaip dailiosios lyties atstovių mėgėjas, o subyrėjus didžiajai imperijai išgarsėjo kaip Rusijos mafijos iždininkas. Apie tai viešai kalbama ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje.

J. Kobzonas - unikali asmenybė. Rusijoje net yra posakis: „Kaip nesustabdysi bėgančio bizono, taip neužčiaupsi ir dainuojančio Kobzono“. Nors jam jau 73 metai ir jis serga vėžiu, yra patyręs kelias operacijas, dar ir dabar dažnai išeina į sceną ir savo balsu jaudina moteris. Ypač pastaruoju metu, kai pradėjo dainuoti su savo bičiulio, Ukrainos Rados deputato žmona Tatjana Nedelko. Pasigirdo šnekų, esą Tatjana jam esanti kaip „Viagra“, tik nei jos vyras, nei pati dainininkė to nesureikšmina.

„Žiūrint į moteris, jo akys visada blizga, - sakė Tatjana. - Juk visą laiką jį supo gražiausios Sovietų Sąjungos moterys“.

Prieš 40 metų J. Kobzonas sutiko ir įsimylėjo Liudmilą Senčiną. Ją vėliau paveržė Eduardas Hilis. Pirmąja J. Kobzono žmona tapo dainininkė Veronika Kruglova. Tada J. Kobzonas vedė dainininkę Liudmilą Gurčenko. Meilė truko vos daugiau kaip metus, bet ir dabar abu vienas į kitą negali net pažvelgti. Liudmila suirzta ir užsipuola žurnalistus vos išgirdusi J. Kobzono pavardę, o tas savo ruožtu iš karto žurnalistams atsako klausimu: „O kas gali gyventi su tokia moterimi? Aš jai buvau penktas oficialus vyras. Paskui ji turėjo dar du, tačiau nė apie vieną neatsiliepia gerai“.

Šeimos laimę dainininkas surado, kai 1971 metais vedė Ninel Drizovą. Iškentęs kelias operacijas J. Kobzonas sako, kad džiaugiasi savo šeima ir nebijo mirties, nes žino, kad nebūsiąs užmirštas. Girdi, jį primins muzikos įrašai, parašytos knygos, o kapuose lankys vaikai bei anūkai. J. Kobzonas jau žino ir kur bus palaidotas - turi išsipirkęs vietą Maskvos Vostrakovskio kapinėse šalia motinos kapo.

Džiaugdamasis savo šeima, J. Kobzonas vis dėlto kremtasi, kad jo, o svarbiausia - jo vaikų neįleidžia į Jungtines Amerikos Valstijas. Nesenai J. Kobzonas laišku kreipėsi į JAV prezidentą Baraką Obamą ir paprašė padėti „atkurti teisingumą“.

„Aš pasiruošęs bet kurią akimirką stoti prieš teismą ir atsakyti į visus JAV emigracijos tarnyboms iškilusius klausimus“, - rašė J. Kobzonas. Dar nežinia ką atsakys JAV prezidentas, bet iki šiol visi kreipimaisi tuo klausimu buvo bergždi. Užstodami šį dainininką, lyginamą su amerikiečių dainininku Franku Sinatra, į JAV administraciją yra kreipęsis ne vienas aukštas rusų pareigūnas - net buvęs užsienio reikalų ministras Sergejus Ivanovas. Vis dėlto nuo 1994 metų JAV durys J. Kobzonui užtrenktos.

J. Kobzonas neneigia pažįstąs daugelį Rusijos mafiozų, o su jais besikalbąs taip pat, kaip su ministrais. „Savo intelektu jie yra aukščiau už daugelį žinomų žmonių, su jais įdomu bendrauti, o svarbiausia - jie žavisi mano atliekamomis dainomis“, - yra sakęs J. Kobzonas.

Ir kaip nusipelnęs artistas, ir kaip Rusijos Dūmos deputatas jis pats yra gelbėjęs ne vieną stambų nusikaltėlį nuo kalėjimo ar padėjęs anksčiau laiko išeiti į laisvę. Kai „Akistatos“ skaitytojams jau gerai pažįstamas dabar jau nušautas Viačeslavas Ivankovas-Japončikas kalėjo, kaip tik J. Kobzonas ir jau žuvęs garsus akių ligų gydytojas Sviatoslavas Fiodorovas valdžios organų paprašė Japončikui sutrumpinti bausmę.

Kalbama, kad iš dalies dėl Japončiko J. Kobzonui ir užsitrenkė JAV durys. Vienu metu, kai jis dar galėjo lankytis JAV, iš ten plaukė ilsėtis į Puerto Riką. Federalinio tyrimų biuro pareigūnai laive atliko kratą ir J. Kobzono kajutės šiukšlių dėžėje surado degtukų dėžutę, ant kurios buvo užrašytas Japončiko telefono numeris. To užteko, kad jis būtų įrašytas į juoduosius sąrašus.

Pats J. Kobzonas aiškina, esą banditu JAV jis laikomas nuo tada, kai prezidento Boriso Jelcino administracija JAV specialiosioms tarnyboms išplatino bylą, kurioje buvo duomenys, kad J. Kobzonas prekiauja ginklais, narkotikais ir yra susijęs su rusų mafija. Dėl to jis neįleidžiamas į JAV, o kartą Izraelyje net buvo sulaikytas. Vos lėktuvui nutūpus Tel Avivo Ben Guriono oro uoste, Izraelio policija J. Kobzoną sulaikė ir uždarė į areštinę, nes iš JAV buvo gauta duomenų, kad jis - ne tik Rusijos, bet ir tarptautinės mafijos lyderis.

Aštuonias valandas patardę, galų gale Izraelio detektyvai nusprendė, kad J. Kobzonas nesužlugdys Izraelio ekonomikos ar politikos, ir įsileido jį į savo šalį. Vienu metu J. Kobzono neįsileido ir Latvija. Bet užtarus keliems aukštiems politikams, J. Kobzonas be trukdžių galėjo atvykti į „Naujosios bangos“ festivalį Jūrmaloje.

J. Kobzono pavardė buvo siejama ir su asociacija „XXI amžius“, kuriai vadovavo Anzoras Kikalašvilis. Ši asociacija kaltinta ryšiais su Rusijos ir tarptautiniais nusikalstamais susivienijimais. A. Kikalašvilis irgi neįleidžiamas į JAV, nes šios šalies specialiosios tarnybos turi duomenų, kad asociacijos vadovai užsiima korupcija, turto prievartavimu, prekyba ginklais ir narkotikais.

Mūsiškis Valstybės saugumo departamentas irgi stebėjo šią asociaciją, sekė jos ryšius su Lietuva. Būta duomenų apie „XXI amžiaus“ investicijas į nekilnojamojo turto statybą ir pirkimą Lietuvoje, apie A. Kikalašvilio santykius su vietinių gaujų vadovais, siekimą užmegzti kontaktus su aukštais Lietuvos valstybės pareigūnais. Tačiau su J. Kobzonu tai nebuvo susieta ir nesutrukdė jam atvykti į Lietuvą. Vilniuje, Kongresų rūmuose, buvo surengtas jo koncertas. Užsienio reikalų ministerijos atstovai tada tvirtino, jog neturi jokių J. Kobzoną kompromituojančių duomenų, kad galėtų neišduoti jam vizos.

Dažname rusų mafijos boso jubiliejuje koncertuoja ne tik J. Kobzonas, bet ir Ala Pugačiova, Sofija Rotaru, Bogdanas Titomiras ir daugelis kitų žvaigždžių. Įžymybės tai daro ne tik dėl didelių honorarų, bet kartu ir kad pelnytų kriminalinių autoritetų palankumą, kad galėtų atsispirti ir nemokėti duoklės mafijai. Be to, mafiozai dažnai savo mėgstamus dainininkus, aktorius paremia pinigais, lengviau nei bankai suteikia kreditus.

Tas pats minėtasis Japončikas buvo geras ne tik J. Kobzono, bet ir dainininkų Vilio Tokarevo, Šufutinskio, aktoriaus Rolano Bykovo draugas, jam patiko klausytis grupės „Liube“. Milijardierius Aližanas Tochtachunovas, turintis Taivančiko pravardę, bičiuliaujasi su Sofija Rotaru, Ala Pugačiova ir yra J. Kobzono kaip Dūmos nario padėjėjas.

Šnekama, kad Taivančikas buvęs įsimylėjęs Sofiją Rotaru ir apmokėdavęs jos koncertus, dovanodavęs briliantus, kailinius, automobilius. „Kad Alikas priklauso kriminalinėms struktūroms, aš ilgą laiką net nežinojau, - pasakojo S. Rotaru. - Buvau girdėjusi gandų, bet kodėl būčiau turėjusi jais tikėti? Kartą man net Vidaus reikalų ministras papriekaištavo, ko aš bendrauju su Taivančiku. Aš paprašiau man pateikti Aliko kaltės įrodymus. Ir tada ministrui teko pripažinti, kad jų nėra“.

Statistika

tags: #nekilnojimas #turtas #nedelko