Ar Lietuvoje formuojasi naujas nekilnojamojo turto burbulas?

Ar Lietuvoje formuojasi naujas nekilnojamojo turto (NT) burbulas? Šis klausimas keliamas dėl to, kad sandorių skaičius mažai atsilieka nuo krizės laikotarpio. Tačiau aktyvumas dar nereiškia burbulo formavimosi. Pabandykime išanalizuoti situaciją, įvertindami kainų augimą, kredito rinkos rodiklius ir kitus svarbius ekonominius faktorius.

Finansinis burbulas (akcijų, aukso, naftos ir nekilnojamo turto burbulas) nėra toks jau retas reiškinys kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiekvieno investuotojo pagrindinis tikslas turėtų būti ne uždirbti pinigus, bet jų neprarasti. Daug investuotojų per 2007-2009 metų ekonominę krizę iš naujo prisiminė, ką reiškia akcijų ir nekilnojamo turto burbulas, ką reiškia nepasverta rizika ir nuostoliai. Kai kurie neteko pusės ar netgi daugiau investuotų lėšų.

Nedaug reikėjo laukti, kol susiformavo naujas finansinis burbulas - šįsyk aukso kainų burbulas. Kodėl taip atsitiko būtent jiems? Juk investuotojai yra protingi ir išsilavinę žmonės, tačiau vis tiek sugeba prarasti begales pinigų. Vienintelis logiškas atsakymas yra patirtis ir žinios. Patirtis ateina su laiku, tačiau žinias galite gilinti nuolat.

Finansinis burbulas - tai žmonių (paprastai investuotojų ir spekuliantų) sukeltas žymus turto vertės padidėjimas, žymiai viršijantis fundamentaliais rodikliais grindžiamą tikrąją aktyvų vertę. Trumpiau tariant finansinis burbulas - tai stiprus aktyvų pervertinimas. Finansinis burbulas susiformuoja vis dažniau ir dažniau. Finansinis burbulai susidaro dėl žmonių noro greitai praturtėti.

Emocijomis, godumu ir neišmanymu grįstas investavimas anksčiau ar vėliau baigiasi dideliais nuostoliais ir ašaromis. Sprogęs finansinis burbulas paprastai paliečia daugelį skirtingų turto klasių - t.y. Niekas tiksliai nežino tikrosios aktyvų vertės, todėl jų kainos nuolat svyruoja. Paprastai, nukrypusi nuo tikrosios vertės, aktyvo kaina koreguojasi ir grįžta prie tikrosios vertės (neigiamas atoveiksmis). Pvz. akcijų kainai pakilus, atsiranda daugiau norinčių parduoti pabrangusias akcijas ir iš to pasipelnyti. Išparduodant aktyvus, jų kaina krenta ir vėl grįžta prie tikrosios vertės.

Aktyvams atpigus, atsiranda daugiau norinčių įsigyti pigių akcijų. Investuotojai pradeda pirkti akcijas, todėl jos brangsta. Finansinis burbulas formuojasi dėl teigiamo atoveiksmio - t.y. pats aktyvų brangimas skatina tolimesnį jų brangimą. Kitais žodžiais tariant, investuotojai perka akcijas, nes jos brangsta, o akcijos brangsta, nes investuotojai jas perka. Burbulo atveju savireguliacijos mechanizmas išnyksta, rinka praranda pusiausvyrą ir aktyvų kaina stipriai atitrūksta nuo tikrosios jų vertės.

Galima išskirti du investicijų burbulų tipus: vieni susiformuoja biržoje, kiti - už biržos ribų. Pvz. akcijomis, obligacijomis, auksu, sidabru, nafta ir kitomis žaliavomis prekiaujama biržoje. Prekyba biržoje vyksta labai sparčiai, tad ir šių aktyvų vertė gali pakilti ir atpigti labai greitai. Biržoje nėra prekiaujama alternatyviomis investicijomis, tokiomis kaip nekilnojamas turtas, deimantai, numizmatika, automobiliai ir t.t.

Mokslininkas J.P.Rodrigue visą investicinio turto ciklą suskirstė į 4 etapus: pigiąją fazę, suvokimo fazę, manijos fazę ir sprogimo fazę.

Kai sprogsta finansinis burbulas, ateina pigiosios fazės etapas. Šioje fazėje aktyviausi yra vertės investuotojai. Jie yra labai kantrūs, kadangi mėnesių mėnesius arba netgi metų metus gali laukti, kol ekonomika pradės lėtėti, nekilnojamo turto, akcijų ar žaliavų burbulai išsileis ir gerų kompanijų akcijos, nekilnojamas turtas ir žaliavos bus pardavinėjamos pusvelčiui. Jie nekreipia dėmesio į žiniasklaidą, kuri paprastai pigiosios fazės metu piešia situaciją juodžiausiomis spalvomis, teigdama, kad investicijos dar labiau nuvertės, situacija blogės, ir rekomenduoja nuo investavimo likti nuošaliau. Vertės investuotojai turi tvirtą savo nuomonę, kad akcijų ir nekilnojamo turto rinka yra pernelyg nuvertinta, todėl investuoja savo pinigus tuomet, kai gali gauti didžiausią investicinę grąžą.

Garsiausi vertės investuotojai yra Bendžeminas Grehemas ir Vorenas Bafetas. Geriausiai vertės investuotojų investavimo strategiją atspindi V. Bafeto posakis „bijok, kai visi godūs, ir būk godus, kai visi bijo“.

Suvokimo fazėje ekonomika šiek tiek stabilizuojasi ir galima matyti ekonominės krizės pabaigos ženklus. Bloga ekonominė situacija ir investavimo galimybės visuomenei būna atsibodusi tema, todėl žiniasklaidoje pasirodo vos vienas kitas neutralus pranešimas apie investavimo galimybes. Instituciniai investuotojai, šios fazės metu grįžta į rinką, kadangi jie pastebi ekonomikos atsigavimo ženklus, o rizika jiems tampa priimtina. Į rinką sugrįžus dideliems pinigams akcijų ar nekilnojamo turto kainos vėl pradeda nuosaikiai brangti.

Manijos fazė yra periodas, kurio momentu susiformuoja finansinis burbulas. Žiniasklaida vėl pradeda aktyviau kalbėti apie atsigaunančią ekonomiką ir palankų momentą investuoti, taip formuodama teigiamus žmonių lūkesčius. Žmonės įsidrąsina pabandyti laimę ir pradeda investuoti. Išaugus vertybinių popierių paklausai, kyla ir jų kaina. Atsiranda daug kalbų ir gandų apie lengvą pelną. Brangstantis turtas į rinką pritraukia vis daugiau ir daugiau nieko apie investavimą nenusimanančių ir lengvo uždarbio besivaikančių žmonių. Tai yra momentas, kai visi vienu metu puola investuoti ir investicijos pradeda brangti nenormaliais tempais. Pradeda formuotis akcijų/nekilnojamo turto burbulas.

Kylanti investicijų vertė suklaidina investuotojus: susidaro iliuzija, kad investicijų vertė ir toliau sėkmingai didės kaip iki šiol. Jie pamiršta auksinę investavimo taisyklę: geri investiciniai rezultatai praeityje negarantuoja tokių pat sėkmingų rezultatų ateityje. Investuotojams tarsi aptemsta protas, jie nebesugeba realiai vertinti rizikos. Žmones užvaldo godumas. Iliuzijomis ir godumu paremtas investicijų brangimas neturi jokio realaus pagrindo. Šiuo momentu nežinia iš kur atsiranda ekspertai skelbiantys naują paradigmą, kuri pagrindžia tokį investicijų brangimą ir neigia finansinio burbulo egzistavimą. Iš esmės naujoji paradigma ekonominiais dėsniais siekia pagrįsti, kad šį kartą viskas bus kitaip, o investicijos ir toliau sėkmingai brangs. Iliuzija, „kad šį kartą viskas bus kitaip“ yra pats tinkamiausiais momentas pasitraukti iš rinkos.

Viena finansinių burbulų teorija vadinama „Kvailių teorija“. Ši teorija teigia, kad finansinis burbulas susiformuoja dėl to, kad vieni kvailiai randa dar didesnius kvailius, kuriems investicijas parduoda dar brangiau nei pirko. Galų gale atsiranda dalis protingesnių, kurie suvokia, kad rinka yra pervertinta ir bet kuriuo metu gali subyrėti kaip kortų namelis. Žiniasklaida vis garsiau prabyla apie įkaitusią rinką.

Ekspertams pradėjus neigti „naujosios paradigmos“ logiką, suaktyvėja pardavėjai ir vertybinių popierių rinka pradeda ristis žemyn. Kainos kritimą keliolika procentų bandoma aiškinti kaip eilinę korekciją, po kurios investicijos vėl pasieks „normalų“ lygį.

Daug investuotojų naudoja automatines pardavimo sistemas „stabdyk nuostolį (angl. stop loss)“. Vertybiniams popieriams nuvertėjus daugiau nei nustatyta nuostolio riba, vertybiniai popieriai automatiškai parduodami. Toks masinis išpardavimas stipriai spaudžia vertybinių popierių kainą žemyn. Žibalo į ugnį įpila ir kiti spekuliantai, besipelnantys iš skolintų akcijų pardavimo. Krentant vertybinių popierių kainai pradeda „sproginėti“ atpirkimo (REPO) sandoriai - automatiškai išparduodami už skolintas lėšas įsigyti vertybiniai popieriai.

Rinkoje įsivyravus panikai investuotojai kapituliuoja. Siekdami apsisaugoti nuo dar didesnio nuostolio, jie masiškai išparduoda vertybinius popierius. Siekdama pažaboti paniką finansiniame sektoriuje į procesą įsikiša valstybė. Galiausiai vertybiniai popieriai tiek nuvertėja, kad investuotojus apima apatija. Iš nevilties jie parduoda nuvertėjusias investicijas, džiaugdamiesi, kad bent šis tas liko pardavus nesėkmingas investicijas.

Vertybinių popierių kaina nukrenta žemiau istorinių vidurkių ir pasiekia dugną. Investicijos nuvertėja tiek, kad jų pelningumas vėl tampa patrauklus investuotojams.

Nobelio premijos laureatas V.Smitas analizavo finansinių burbulų susidarymo priežastis. Jis tyrė tuos finansų burbulus, kurie formuojasi net ir tuomet, kai galima nesunkiai nustatyti tikrąją vertybinių popierių vertę.

Mokslininkas išanalizavo Ispanijos uždarą fondą, kurio vienetus buvo galima perleisti kitiems investuotojams (panašus į dabartinius ETF). Ispanijos fondas turėjo dvi vertes, kurios ne visuomet sutapdavo. Viena vertė buvo ta, už kurią investuotojai pardavinėjo fondo vienetus kitiems investuotojams, kita - tikroji fondo vertė, priklausanti nuo fondą sudarančių akcijų vertės biržoje.

Kadangi investuotojai žinojo, kiek ir kokių vertybinių popierių sudarė fondą, jie galėjo nesunkiai nustatyti fondo vieneto tikrąją vertę. Jeigu investuotojai veiktų racionaliai, fondo vieneto kaina niekuomet stipriai nenukryptų nuo tikrosios jo vertės.

1990 m. Ispanijos uždaro akcijų fondo vertė pasiekė aukščiausią tašką - 35 $ už fondo vienetą. Tikrojo fondo vieneto vertė buvo 12 $, taigi investuotojai už Ispanijos akcijų fondą permokėjo 3 kartus. Kurį laiką Ispanijos fondas buvo pardavinėjamas su labai didele permoka.

Tai paskatino investicines bendroves platinti naujus analogiškus fondus (atsiminkite, kad IPO populiarėjimas signalizuoja apie finansinį burbulą), už kuriuos investuotojai stipriai permokėjo pirminio platinimo metu. Po keleto mėnesių finansinis burbulas pradėjo bliūkšti, kainos smarkiai krito ir grįžo prie realios fondo vertės. Investuotojai, Ispanijos fondą nusipirkę pakilimo metu, liko kvailių vietoje.

Išanalizavęs šį įvykį, V.Smitas padarė keletą išvadų. Kylanti vertybinių popierių vertė atkreipia daugelio investuotojų dėmesį. Ne visi investuotojai siekia nustatyti tikrąją vertybinių popierių vertę. Pasirodo, tokių žmonių pagrindinė investavimo priežastis yra pats akcijų brangimas. Svaresnių priežasčių jiems nereikia. Vertindami praeities rezultatus, jie tikisi to paties ir ateityje. Jie mąsto „jeigu būčiau investavęs prieš 3 mėnesius, tai dabar bučiau gavęs 50 proc. pelną“.

Jie perka brangstančius vertybinius popierius taip dar labiau skatindami jų brangimą (teigiamas atoveiksmis). Pabrangę vertybiniai popieriai pritraukia naujus investuotojus-kvailius ir t.t. Susidaro uždaras ratas ir kainų brangimo sustabdyti faktiškai tampa neįmanoma. Visi džiaugiasi, kad protingai investavo, nes akcijų kaina kyla.

Kas yra kainų burbulas?

Kainų burbulas - tai situacija, kai aktyvo kaina smarkiai nutolsta į teigiamą pusę nuo jo fundamentalios vertės. Tačiau fundamentalią vertę nustatyti visuomet sunku, todėl aiškiai pasakyti, kada jau burbulas, galima tik kai tas burbulas sprogsta.

Pagrindinis burbulo indikatorius visuomet bus skola, susijusi su tuo aktyvu, dėl kurio kainų burbulo sprendžiama. Kol aktyvo pirkimai finansuojami iš uždirbtų, o ne iš skolintų pinigų, tol dažniausiai augimas būna tvarus.

Kai kainų burbulą išpučia skolinti pinigai, visuomet lauk bėdos. Nes skolintus pinigus reikia grąžinti. Būtent taip nutiko 2008-2009 m. ir būtent toks burbulas yra itin pavojingas.

NT tiesiogiai #17. Ar dar verta pirkti NT? Ir kada gi sprogs NT burbulas?

Lietuvos NT situacija

Per pastaruosius penkerius metus nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje, o ypač didžiuosiuose miestuose, augo tikrai sparčiai. Bet spartus augimas nėra tapatu kainų burbului. Vien tai, kad kainos auga greičiau, nei kažkas norėtų, nereiškia nieko. Svarbūs visai kiti veiksniai.

Pirmiausia reikėtų pabandyti įvertinti, ar Lietuvos NT kainos yra fundamentaliai pagrįstos. Tam galima naudoti tiek investicines metrikas, tiek palyginamąją analizę, tiek ekonominius faktorius.

Investicinės metrikos

Geriausia investicinė metrika, apibrėžianti nekilnojamojo turto kainų tvarumą, yra objektų atsipirkimas. Tai yra skaičius, parodantis, kiek metų turėsite nuomoti NT objektą, kad iš nuomos pajamų atgautumėte už jį sumokėtą sumą.

Šiuo metu, remiantis „Ober-Haus“ metine analize, Lietuvoje komercinis nekilnojamasis turtas generuoja maždaug 6 proc. metinę grąžą, o gyvenamasis Vilniaus centre 4,4 proc. metinę grąžą. Tad galima daryti prielaidą, jog butų metinė grąža (vertinant ne tik sostinės centrą) sukasi apie 4-7 proc. per metus. Tai reiškia, kad bendrai NT investicijų atsipirkimas Lietuvoje siekia 15-20 metų.

Lyginamoji analizė

Žiūrėdami į lyginamąją analizę, galime vertinti, kiek turtas Lietuvoje yra brangesnis nei kaimyninėse šalyse. Lengviausia tai padaryti skaičiuojant, kiek metų vidutines pajamas uždirbantis asmuo turėtų dirbti, kad galėtų sau leisti įsigyti vidutinį butą.

Vidutinis Vilniaus gyventojas vidutinį 60 kvadratinių butą 2020 m. pabaigoje galėjo įsigyti už 11,29 metų atlyginimą, Kauno už 7,65 metų, o Klaipėdos už 6,95 metų. Taline panašiai - vidutinis gyventojas dėl vidutinio buto turėtų dirbti 8,24 metų, Rygoje 13,74 metų, o Varšuvoje 11,47 metų.

Ekonominiai faktoriai

Galiausiai vertinant ekonominius faktorius, svarbiausia įvertinti atlyginimų augimą ir gyventojų pokytį. Lietuvoje Kauno ir Klaipėdos miestai per pastaruosius metus nei augo, nei mažėjo. Vilniuje gyventojų skaičius padidėjo. Tad kainoms spaudimą Vilniuje sudaro vien paklausa iš gyventojų skaičiaus augimo.

Vertinant atlyginimus, Lietuvoje nuo 2016 iki 2021 m. vidutinis atlyginimas augo 58,7 proc. Nuo 2010 iki 2021 m. augimas siekė net 94,5 proc. Butų kainos Vilniuje per pastaruosius penkerius metus augo 43 proc., o nuo 2010 m. - 40 proc. Kaune per atitinkamus laikotarpius augimas siekė 61 proc. ir 49 proc., o Klaipėdoje 16 proc. ir 26 proc. Tad visur atlyginimų augimas gerokai viršijo butų kainų augimą.

Tačiau esminiai skaičiai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka, nors yra gana brangi, į burbulo teritoriją 2020 m. pabaigoje nelabai buvo įvažiavusi.

Kredito rinkos rodikliai

Kredito rinkos rodiklius verta aptarti atskirai. Nes didžiausi burbulai istorijoje susiformavo didele dalimi dėl to, kad kredito rinkose visi pasileido plaukus.

Tačiau šiandien situacija kredito rinkoje nė iš tolo neprimena to, ką matėme per praeitą krizę. Dar prieš gerus dešimt metų priimti atsakingo skolinimosi nuostatai, bankų išmoktos pamokos ir virš kiekvieno vyresnio nei 20 metų galvos kabantis Didžios Finansų Krizės šešėlis iš oportunistų galvų išmušė ir norą, ir galimybes būstui skolintis neapgalvotai.

Pavyzdžiui, per 2007 metus, remiantis Lietuvos banko duomenimis, gyventojų indėliai vietinėse kredito įstaigose augo 26,5 proc. Solidu, tiesa? Žinoma, tik per tą patį laikotarpį gyventojams suteiktų paskolų kiekis nekilnojamajam turtui įsigyti didėjo net 61,81 proc.! Tad dalis gyventojų tiesiog legalizavo vokeliuose gautas pajamas ir ėjo už skolintus pinigus spekuliuoti NT rinkoje.

Nuo 2016 iki 2021 m. Lietuvos gyventojų indeliai didėjo net 70,73 proc. Gyventojų paskolų nekilnojamajam turtui krepšelis augo tik 48,27 proc. ir nė vienais metais nesiekė daugiau 9 %. Tai reiškia, jog Lietuvos gyventojai daugiau taupo, nei ima naujų paskolų būstui.

Šie skaičiai aiškiai rodo, jog perteklinio kredito išdavimo, bent jau makroekonominiu požiūriu, Lietuvoje nėra.

Tačiau nedidelių grupių ar pavienių asmenų neracionalūs sprendimai makroekonomikai retai turi rimtesnę įtaką.

Nerimą keliantys ženklai

Visi duomenys rodo, jog iki 2020 metų didelio burbulo ženklų nebuvo. Tačiau šie metai jau nebeatrodo taip gerai. Rinkoje atsiranda tiek perkaitimo, tiek nerimą keliančių ženklų.

Iki šių metų stebėtas nors agresyvus, tačiau palyginti tvarus augimas virsta noru nusipirkti būstą bet kokia kaina.

Jau dabar aišku, kad pirmą 2021 m. pusmetį nekilnojamojo turto kainų augimas viršijo atlyginimų augimą. Taip pat per pirmus keturis metų mėnesius gyventojų paskolų krepšelis nekilnojamam turtui augo 4 proc., nors gyventojų indėlių augimas per tą patį laikotarpį nesiekė 2 proc..

Naujų NT, ypač gyvenamojo būsto bei sklypų, sandorių skaičius siekė rekordus, kol pajamingumas traukiasi. Tokios tendencijas nėra geros.

Kol kas reikia tikėtis, kad matome tiesiog pandeminių metų pabaigos pasekmes. Tačiau jei trumpalaikė tendencija įsisuks į gyventojų fantazijas ir sukels ilgalaikius lūkesčius, tikrai gali pradėti pūstis ir naujas burbulas.

Būtina atidžiai stebėti situaciją, ypač pokyčius kredito rinkoje. Nes kredito rinka geriausiai parodo, ar tikrai formuojasi burbulas, ar tai tiesiog trumpalaikis neracionalus resursų perskirstymas, kuris greitai išsivalys.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad burbulo ženklų Lietuvoje nėra. NT nebėra pervertintas, o gyventojai perka būstą dėl to, kad turi tam lėšų. Per pastaruosius penkerius metus gyventojai sukaupė daug lėšų.

Ekonomisto teigimu, spekuliacijoms kelią užkerta Lietuvos banko patvirtintos atsakingo skolinimosi taisyklės, reikalaujančios sukaupti bent 15 proc. būsto kainos ir paskolos aptarnavimui skirti ne daugiau nei 40 proc.

Būsto įperkamumas

Butų įperkamumas Vilniuje pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, sumažėjo 3 punktais iki 128,2. Taline įperkamumas dėl ypač spartaus butų kainų augimo per metus sumažėjo sparčiau - nuo 164 iki 143,3. Tuo tarpu Rygoje gana spartus atlyginimų ir nuosaikesnis butų kainų augimas lėmė tolesnį įperkamumo augimą (nuo 148,6 iki 163,8).

Tai reiškia, kad Rygoje namų ūkių pajamos buvo 63,8 proc. didesnės nei pakankamos įpirkti butą.

Būsto įperkamumo indeksas, kurį „Swedbank“ skaičiuoja devyniuose Lietuvos miestuose, šių metų pradžioje rodė, kad lengviausia butą įpirkti buvo Alytaus gyventojams, kur namų ūkių atlyginimai buvo beveik 4 kartus didesni nei pakankami įpirkti 55 kvadratinių metrų ploto butą.

Iš didžiųjų Lietuvos miestų įpirkti butą buvo lengviausia Kaune, kur namų ūkių atlyginimai buvo daugiau nei 2 kartus didesni nei pakankami įpirkti butą. Klaipėdoje jie buvo 76 proc.

Pamokos iš praeities

Lygiai prieš dešimtmetį pradėjo trauktis Lietuvos BVP. Po įstojimo į Europos Sąjungą teigiami lūkesčiai, finansinės paramos pliūpsnis ir per spartus kreditavimo augimas padėjo išpūsti nemažą nekilnojamo turto burbulą.

Nekilnojamo turto burbulą lydėjo ir bendras vartojimo burbulas - įsigytus namus reikėto įrengti ir apstatyti, taupymo norma tapo neigiama, o gyventojų finansiniai įsipareigojimai viršijo finansinį turtą.

Šiandien matome visiškai priešingą situaciją. Valstybės finansai planuojami ir valdomi atsakingiau - šiemet jau trečius metus iš eilės Lietuvoje bus biudžeto perteklius, tai reiškia, kad išlaidos neviršys pajamų.

Didelė dalis gyventojų taupo, o bendra jų indėlių suma išaugo beveik dvigubai - nuo 7 milijardų iki 12,5 milijardo eurų.

Lietuvos sostinės nekilnojamojo turto rinka pastaraisiais metais demonstruoja neeilinį augimą, tačiau vis daugiau ekspertų pradeda kalbėti apie galimą kainų burbulą. Ar šis augimas yra tvarus? Kada galime tikėtis pokyčių rinkoje?

Vilniaus nekilnojamojo turto rinka 2024-2025 metais išlaikė nuoseklų augimą. Lietuvos banko duomenimis, vidutinė būsto kaina sostinėje per pastaruosius 12 mėnesių išaugo beveik 9,8%. Ekonomistai ir nekilnojamojo turto ekspertai turi skirtingų nuomonių dėl galimos kainų korekcijos.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas pažymi: „Istoriškai, nekilnojamojo turto ciklai trunka 7-10 metų. Daugelis potencialių pirkėjų, laukdami galimos kainų korekcijos, renkasi nuomos variantą. „Nuoma suteikia lankstumą ir galimybę reaguoti į rinkos pokyčius,” - aiškina finansų konsultantas.

Nuomos kainos Vilniuje taip pat auga, tačiau ne tokiu drastišku tempu kaip būsto pardavimo kainos. Nors Vilniaus nekilnojamojo turto rinka rodo kai kuriuos perkaitimo ženklus, staigaus burbulo sprogimo tikimybė išlieka vidutinė. Tikėtinesnis scenarijus - laipsniškas kainų augimo lėtėjimas ir stabilizacija.

Galiausiai, sprendimas pirkti, parduoti ar nuomotis turėtų būti pagrįstas ne tik rinkos tendencijomis, bet ir asmeniniais poreikiais, finansinėmis galimybėmis bei ilgalaikiais tikslais.

tags: #nekilnojamo #turto #burbulo #veiksniai