Nekilnojamasis kultūros paveldas: tautos tapatumas, savitumas ir reikšmė

Pamatinis kultūrinis funkcijų supratimas visų pirma aprėpia miestą, kaip kūrinį. Urbanistikos mokslas, tirdamas jo anatomiją, kartu tiria ir jo gebėjimus reprodukuotis, įgauti naujas formas, kartu neprarandant prasmės. Iš vienos pusės, miesto raidą suprantant kaip nuolatinę kaitą, visos jos kūrybinės ir erdvinės formų bei socialinės srautų trasuotos bei mazgai reikalauja galutinio jų suplanavimo misijos atmetimo.

Disertacinio darbo tyrimo objektas - Lietuvos ir užsienio miestų kultūrinės funkcijos bei jų veikimo ir pasireiškimo miesto erdvinėje struktūroje būdai. Disertaciniame darbe dėmesys skiriamas ne vien tradicinėms kultūrinio potencialo raiškos formoms - kultūros paveldui, rekreaciniams ištekliams, bet ir viešosioms erdvėms bei kūrybinėms industrijoms. Kultūrinės funkcijos - tai vietų, objektų ir reiškinių kompleksas, pasireiškiantis kaip reproduktyvinė miesto galia.

Miesto kultūrinį potencialą formuoja miesto fizinė, socialinė ir institucinė aplinka, tai yra: nekilnojamasis kultūros paveldas, rekreaciniai ištekliai, kūrybinės industrijos ir viešosios erdvės. Kultūrinės funkcijos raiška priklauso nuo kultūros formų įvairovės. Disertacijos tema publikuoti 3 straipsniai Lietuvos mokslo tarybos patvirtinto sąrašo tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose, 2 straipsniai kituose recenzuojamuose leidiniuose (vienas iš jų - „Looking at European Architecture“, skirtas pristatyti naujausias urbanistikos ir architektūros tendencijas Europos sąjungos šalyse; Butkus 2008b), 3 straipsniai kituose leidiniuose. Taip pat dalyvauta keliuose kūrybinių industrijų seminaruose Jungtinėje Karalystėje, Albanijoje, kultūrinės funkcijos koncepcija pristatyta Norvegijos mokslo ir technologijos universitete Trondheime.

Kultūros posūkis ir miesto plėtra

Šiais laikais F. Jamesono tyrinėja naujas miestų raidos sąlygas, įvardytas kaip kultūros posūkis (cultural turn). Kultūros posūkio erdvėje nyksta Vakarų ir Rytų kultūriniai skirtis, kuriasi tinklaveikos visuomenė, formuojasi kūrybinė ekonomika. Šio reiškinio epicentre - miestų plėtros procesai. Globalinės miestų ir regionų konkurencijos kovą laimi tie miestai, kurie pirmieji savo kultūrinį potencialą pritaiko kūrybinės ekonomikos sąlygoms bei iššūkiams.

Būtent kūrybinės ekonomikos ir su ja susijusios socialinės erdvės transformacijos aspektas vyrauja beveik visose šiuolaikinės socialinės mokslo srityse, neišskiriant ir urbanistikos. Todėl disertaciniame darbe dėmesys skiriamas ne vien tradicinėms kultūrinio potencialo raiškos formoms - kultūros paveldui, rekreaciniams ištekliams, bet ir viešosioms erdvėms bei kūrybinėms industrijoms. Jos formuoja šias miesto kultūrinio karkaso pagrindą.

XX a. pabaigoje kaitovaizdis (angl. replascape) - terminas, menininkų pradėtas vartoti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje ir į urbanistinį diskursą patekęs kaip kraštovaizdžio ir miestovaizdžio perdirbinys, įkūnijantis naujas miestietiškos gyvensenos patirtis denaturalizuotoje aplinkoje. Geriausia kaitovaizdžio iliustracija yra hipermarketas. Kultūros posūkis (angl. cultural turn) - socialinis mokslų (kultūros studijų, kultūros sociologijos) srityje septintajame XX a.

Kūrybinės industrijos - veikla, kurios pagrindas yra individo kūrybiškumas, gebėjimai bei talentas ir kuri gali kurti materialią gerovę bei darbo vietas, kurdama intelektinę nuosavybę (Kūrybinės industrijos... Monadologinis principas remiasi holistiniu požiūriu ir apima daikts ar reiškinio santykius, išreikštus visumos bei dalies sąveika. Šis filosofas G. L. Postfordizmas - industrinis gamybos modelis, pakeitęs fordistinį ir įsigalėjęs ekonominiuose kapitalistinio pasaulio santykiuose maždaug 1970-aisiais.

Čia ir dabar filosofija visais ekonominiais santykiais etapais. Ši individus nuo įgytų bazinių ar materialistinių poreikių streso. Šis mokslininko R. Šios vertybės ir politikos stiliai vakars visuomenėse (1977). Situacionistai - ultrakairysis sąjūdis, kuris nesutapo nei su komunistų partija, nei su anarchistais, nors rėmėsi kai kuriomis ir vienų, ir kitų idėjomis. Situacionistai pradėjo reikštis 1957 m., jie organizavo Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų revoliucijas ir vadovavo jai 1968 m. gegužę. Situacionistų sąjūdis išsisklaidė 1972 m. Šis skirtingų erdvinių struktūrų.

Urbantektoninio lūžio pagrindas - viešosios erdvės, žalieji plotai, neužstatytos teritorijos (urbanistinės dykros), painūs infrastruktūros koridoriai, pavieniai pastatai, įvairios urbanistinės anomalijos, atsiradusios kaip stichiškos miesto plėtros padarinys. Vėlyvasis kapitalizmas - terminas, kuriuo paprastai įvardijamas XX a. antrosios pusės laikotarpis pasaulio ekonominiams santykiams nusakyti. Ši sąvoka yra svarbus F. Jamesono kultūros posūkio teorijos komponentas. 3.3. XX a. A priedas. B priedas. Šis kūrėjas meno kūriniai.

Ši sandara, tenka nusivilti. Šiuo ir svarbiausio jo gaminio - kultūros - sklaidos logine grandine lieka erdvinė struktūra. Šiui perkopus 50 procents barjerą, didžiosios žmonijos dalies galutinai perimtas miestietiškos gyvensenos bei elgsenos modelis tapo nekvestionuojamu artefaktu. Šis ir įvairūs socialiniai kontekstai. Čia galia, yra globalinė regimybė, galimybės iš kurios pasitraukti yra labai ribotos. Šis dviejų makrolygmens įtampoje, perkeltoje į miesto erdvinę struktūrą, ir yra nagrinėjamas disertacinio darbo objektas - kultūrinės funkcijos.

Fundamentali modernizmo direktyva, skaidžiusi ir fragmentavusi miestą į diferencijuotas funkcines skirtis, šiandien jau atmesta. Šio miestietiško gyvenimo stygiumi. Iš vienos pusės, miesto raidą suprantant kaip nuolatinę kaitą, visos jos kūrybinės ir erdvinės formų bei socialinės srautų trasuotos bei mazgai reikalauja galutinio jų suplanavimo misijos atmetimo. Šis į laikinę perspektyvą, paremtą socialinių žaidėjų interesais.

Svarbu ir tai, kad XXI a. pradžioje, miestams iš valstybės perimant svarbius geopolitinės galios svertus, kuriasi naujos ekonominės konkurencijos erdvės. Šitaip ne tik atsiveria naujos prieigos prie vietinių kultūros išteklių, bet ir daugėja jų panaudojimo galimybių globaliu mastu. Čia turi kultūrinės funkcijos? Čiau tolerantiškesnę aplinką. Miestai, šiai naujai socialinei klasei nesugebantys pasiūlyti atitinkamos paslaugų, pramogų ir komforto įvairovės, pasirašo savo mirties nuosprendį, o konkurencinę kovą laimi kūrybingos bei talentingos žmonijos traukos vietos.

Miestai, gebantys pritraukti progresyvias, į šiuolaikines technologijas orientuotas industrijas, užtikrina ir tokią institucinės aplinkos kokybę, be kokios šiuolaikinė poindustrinė visuomenė nebeįsivaizduojama. Institucinė aplinka lemia ir socialinę, ir fizinę aplinkos kokybę, o jos gerinimas įvardijamas kaip pagrindinis poindustrinis miestų kultūros politikos tikslas. Šias tris miesto erdvinės struktūros grandis - fizinę, socialinę ir institucinę. Šis ar kurti tradicines kultūros įstaigas (teatrus, muziejus, bibliotekas).

Šis jų sektoriaus dydį, kultūros objektus, jų kaitos tendencijas. Renkant šią informaciją daugiausia naudotasi Vakarų Europos šalių studijomis, tyrimais, duomenų bazėmis, prieinamais internetu. Lyginamasis principas padėjo nustatyti bendras kultūrinių funkcijų raidos tendencijas, jų priklausomybę nuo šalies ekonominės būklės, taip pat nuo institucinės ir socialinės aplinkos. Loginis principas sudaro tradicinį metodinis principus, t. y. darbo pirmos metodinės grandies, stuburą.

Šis sintetinį G. W. Leibnizo monads ir sociologinį M. Šio laiko koncepcijas. Vientisumas nusakomas indukciškai - nuo fragmento einant prie visumos. Tuo tarpu dalumas nustatomas einant nuo visumos prie fragmento, t. y. morfotektoninis principas remiasi urbanistine morfostruktūros baze. Šiam darbui būdingas tarpdalykinis požiūris. Tai dar vienas kultūros posūkio laikotarpio bruožas, be kurio negali išsiversti pagrindinės šiuolaikinio mokslo sritys, taip pat urbanistika.

Šios sąvokos. Dar septintajame XX a. dešimtmetyje J. Jacobs teigė, kad nauja reikalauja seno , o žymus kūrybinės ekonomikos apologetas R. Florida perfrazavo ir pritaikė šią mintį vėlesniam laikui: naujoms idėjoms reikalingi seni pastatai . Čia ir dabar akumuliaciniu kapitalu, kurį sudaro masinis kultūrinis kods, ženkls ir reiškinys vartojimas. Antra vertus, pati kultūros posūkio idėja įprasmina kokybiškai naujas miestų raidos sąlygas įsigalėjimą. Šiuo planuota, bet iki galo taip ir neįgyvendinta visuomeninės ir rekreacinės paskirties objektų sistema, taip pat regeneruotos kultūros paveldo teritorijos.

Antras aspektas susijęs ne tik su mokslo darbs, skirtais kultūrai, stygiumi bei Lietuvos urbanistikos bei socialinis moksls fragmentiškumu (išimtį galbūt sudarytų tik kultūros sociologija), bet ir su statistinis bei empirinis duomens trūkumu. Kultūros filosofija ir sociologija (Theodor W. Lietuviška miestų kultūros teorija ir urbanistika (Zigmas J. Globalinės miestų ir regionų konkurencijos kovą laimi tie miestai, kurie pirmieji savo kultūrinį potencialą pritaiko kūrybinės ekonomikos sąlygoms bei iššūkiams.

Disertacinis darbas galėtų būti panaudotas atliekant ne tik metropolinis miestų kultūrinio potencialo tyrimus, bet ir mažesnis miestelis kultūrinio karkaso studijas. Remiantis kultūrinės funkcijos koncepcija, galėtų būti atliekami kompleksiniai, taikomųjų ir rekomendacinį pobūdį turintys tyrimai, įeinantys į bendrąsias ir specialiąsias plans sudėtį. Šios kultūrinės funkcijos koncepcijos (1), kultūrinio potencialo struktūros (2) bei kultūrinės funkcijos raiškos formas (3).

Darbe naudotasi kompleksine metods schema, kurios pagrind sudaro dvi metodinis princips grandys: tradicinę ir tarpdalykinę. Pirmai grandžiai priskirti empirinis, statistinis, loginis ir lyginamasis tyrimo metodiniai principai. Empirinis principas pagrįstas nuo 1996 m. žiemos vykdytais nuosekliais natūriniais miestų stebėjimais. Disertacijai pravertė autoriaus patirtis, sukaupta per 12 metų: lankytasi virš 130 miestų (kurių dydis, su nedidelėmis išimtis, viršija 50 tūkst. gyventojų), 33 valstybėse, 3 kontinentuose. Empirinius tyrimus papild statistiniu principu gauta informacija.

Vilniaus senamiesčio panorama

tags: #nekilnojamasis #kulturos #paveldas #tautos #tapatumo #savitumo