Mažeikiai ir jų apylinkės - tai kraštas, turtingas istorija, kultūra ir gamtos grožiu. Šiame regione susipina tradicijos ir modernumas, sukurdami unikalų gyvenimo būdą. Ar ieškote ramaus kampelio gamtos prieglobstyje, ar norite įsikurti šurmuliuojančiame mieste, Mažeikių kraštas turi ką pasiūlyti kiekvienam.
Mažeikiai: Nuo Kavinės Iki Muziejaus
Pažintį su Mažeikiais verta pradėti nuo puodelio skanios kavos mįslingu „Tortelje“ vardu pavadintoje kavinėje, Laižuvos gatvėje. Pasirodo, „Tortelje“ įkūrėja Aušra Baltamiškienė kaip tik Italijoje ir Prancūzijoje mokėsi gaminti desertus, o kavos receptą su kavinėje dirbančia ukrainiete Katia jos sudėliojo iš įvairių rūšių pupelių.
Mažeikių muziejus šiuo metu lankytoją pasitinka puikia Arūno Baltėno fotografijų paroda „Gyvenėms sodelie“, skirta Žemaitiško rašto metams paminėti. A. Baltėno ciklas - tai per 40 fotografijų, apimančių nūdienos sodelės kasdienybę. Nuolatinė ekspozicija prasideda pažintimi su Mažeikių kraštu - „Tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“.
Mažeikių muziejus įkurtas 1928-aisiais ir per beveik šimtametę istoriją patyrė didelių sukrėtimų - nemažai vertybių dingo per karą, o 1955-aisiais per gaisrą sudegė beveik viskas. Šiandien muziejaus fonduose - apie 80 tūkstančių eksponatų, sunku pasakyti, kokią jų dalis eksponuojama, bet akivaizdu, kad į tuos turtus akį užmesti gali tik prabėgomis.
Naftos Kelias: Interaktyvi Ekspozicija
Verta bent trumpam užsukti į salę, kurioje muziejus įrengė nuolatinę interaktyvią ekspoziciją „Naftos kelias“. Sakoma, kad nelabai kur aplink Baltiją gali kažką panašaus pamatyti - naftos gavyba, perdirbimas, logistika. Geroji gidė davė pauostyti įvairių naftos pavyzdžių.
Plinkšės: Atgimstanti Pelkė
Visai kas kita - dvelksmas nuo Plinkšių pelkės, vos prieš porą metų atgijusios po ilgų jos darkymo metų. Pasirodo, durpes Plinkšių dvaras čia kasė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau tik sovietai ėmėsi rimtai naikinti pelkę - išrausę sausinimo griovius bei kanalus, paliko pelkę be vandens ir kasė durpes. Vėliau durpių gavyba buvo nutraukta, kasimo duobės užsitraukė kiminų veja, tačiau tik 2021-aisiais pagal Europos Sąjungos programos projektą pradėti natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo darbai.
Mokslo žmonių duomenimis, Plinkšių pelkėje galima aptikti per 400 augalų, dešimtis žinduolių, paukščių, drugių bei visokių varliagyvių rūšių.
Gramofonų Muziejus: Muzikos Istorijos Lobynas
Vis dėlto labiausiai Mažeikiuose nustebino ir pribloškė Gramofonų muziejus. Trijose jo salėse akys raibsta nuo patefonų bei kitokių šios giminės eksponatų, o galva neišneša, kaip žmogus galėjo surinkti tokią kolekciją. Prieš porą metų tai ir buvo tik Vitalijos bei Gedmino Stasiūnų kolekcija, kol pavyko įgyvendinti svajonę 30 metų kauptus lobius parodyti žmonėms tam reikalui įkurtame muziejuje.
Seniausias muziejaus eksponatas - 1896-ųjų gamybos „Edison-Bell“ fonografas, nors Gedminas, kaip atrodo, turi ir mielesnių širdžiai aparatų, kaip, pavyzdžiui, lygiai prieš šimtą metų pagamintas „HMY Lumiere 510“ patefonas. Iš šalies įspūdį daro faktas, jog muziejuje yra ir vienas iš dviejų pasaulyje išlikusių aparatų - kitas toks tėra Argentinoje.
Kiek apskritai muziejuje yra muziką atkuriančių instrumentų, nežino nė pats Gedminas, sako, skaičiavęs iki 200, paskui numojęs ranka. Juolab, kad susikaupė ir daugybė suvenyrinių gramofonų, įvairiausių grojančių dėžučių, skulptūrėlių, laikrodžių ir kitokio gero. Čia net vidurvasarį gali pasiklausyti kalėdinės muzikos, sklindančios iš besisukančios eglutės.
Pauliankos Sodyba: Atgimęs Malūnas
Dar vienas pavyzdys, bylojantis apie didelius darbus, yra Pauliankos sodyba ant Ventos kranto. XIX amžiaus viduryje toje iškilo vandens malūnas. Per ilgą laiką pasikeitė daug savininkų, kol 1941-aisiais sovietai malūną nacionalizavo. Į pastatą buvo įkelta Krakių biblioteka, Kultūros namai, vėliau visas kultūras išstūmė čia atsiradęs grūdų sandėlis. Ilgainiui malimo įrengimai susidėvėjo, kurį laiką dirbta tik savaitgaliais, kol 1979-aisiais malūnas baigė savo amžių - buvo nugriautas.
Dilgėlėmis ir šabakštynais apėjusius jo likučius prieš dvejus metus įsigijo energinga, darbšti, verslo skonį pažįstanti Vilma Petrauskienė. Tai, ką matai šiandien, irgi verčia susiimti už galvos - dviejų aukštų karčema, dideliame plote iškilę mediniai, storų rąstų poilsiniai pastatai, žaidimų aikštelės, terasa ant paties šniokščiančios per akmenis Ventos kranto.
Viekšniai: Istorijos Dvelksmas
Istorikai tikina, jog Viekšniai, nūnai gyventojų skaičiumi tris kartus nusileidžiantys Mažeikiams, kažkada buvo stambus prekybos centras, turėjęs Magdeburgo teisę. Norintys apsižvalgyti Viekšniuose, neišvengiamai pakrypuoja ant beždžionių tilto, aplanko 1960-aisiais statytą vandens malūną, kurio pavargusios girnos nustojo suktis palyginti neseniai, jau laisvoje Lietuvoje. Užtat Viekšniuose gyvos kalvystės tradicijos, o ką jau kalbėti apie klestintį puodžių amatą, kasmet rengiamą Molio šventę.
Viekšniai dovanojo Lietuvai daug žymių asmenybių. Miesto centre stovi paminklas, įamžinantis Lietuvos šviesuolių Biržiškų - tėvo Antano, sūnų Mykolo, Vaclovo ir Viktoro - atminimą. Išlikusiame name, kur gyveno Biržiškos, yra memorialinė ekspozicija. Viekšniai, matyt, taip ir liko vieninteliu Lietuvos miestu, turinčiu Sveikatos namus.
Kol apie sveikatą, Viekšniuose kone privalu aplankyti baltomis langinėmis paženklintą senąją vaistinę. Teigiama, kad tai - seniausias, statytas dar 1860-aisiais, Viekšnių miesto pastatas. Lygiai po šimto metų čia buvo įkurta senų farmacijos reikmenų ekspozicija, 1995-aisiais, vykdant paskutinio vaistininko Juozo Aleksandravičiaus miestui turtą palikusios dukros valią, atidarytas muziejus.
Vis dėlto tarp Viekšnius pasaulyje išgarsinusių asmenybių pirmuoju smuiku griežia Lietuvos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius. Name, kuriame XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje gyveno išradėjas bei filosofas, dar sovietų laikais buvo įkurtas memorialinis muziejus. Jame - garlėkio modelis, konstruktoriaus autografas, jo parašytų knygų kopijos.
Pavirvytės Dvaras: Istorijos Liudininkas
Į tolimą praeitį grąžina ir trumpa viešnagė Pavirvytės dvare, kuriame tvarkosi baudžiauninku save vadinantis ekonomistas bei teisininkas Antanas Naujokas. Dvarą, iš kurio buvo likę puvėsiai, šis žmogus pavertė šviesia, išpuoselėta rezidencija. XVIII amžiaus pabaigoje dvare šeimininkavo Karališkojo teismo komisaras žemės ribų klausimais Antanas Guževskis.
Po daugelio metų, jau artėjant raudonajam tvanui, dvarą įsigijo Petrapilio notaras Viktoras Nagurskis. Kai jis su šeima keturių arklių kinkiniu prabangioje karietoje atvažiavo apžiūrėti būsimo pirkinio, notaro žmoną pakerėjo pasakiška aplinka, ir netrukus jie čia įsikūrė.
Mažeikių kraštas - tai ne tik istorija ir kultūra, bet ir žmonės, kurie čia gyvena ir dirba. Jų dėka šis regionas yra gyvas, dinamiškas ir patrauklus tiek vietiniams, tiek atvykėliams.
NT brokeris Tadas Meiliūnas apie nekilnojamojo turto rinkos analizę
tags: #nekilnojamas #turtas #plinksese