Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti svarbūs principai, reglamentuojantys nuosavybės teises ir jų apsaugą. Vienas pagrindinių principų - nuosavybės neliečiamumas. Tai reiškia, kad asmens nuosavybė yra saugoma nuo neteisėto kėsinimosi ir valstybė privalo užtikrinti šią apsaugą.
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Vis dėlto, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Nuosavybės neliečiamumo principo interpretavimas
Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas.
Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
Tačiau Konstitucija nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Anastasija paaiškina – kas yra teisė pašalinti?
Valstybinio turto valdymas ir disponavimas
Konstituciniame Teisme buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo Kauno apylinkės teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams neprieštarauja Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 50 punktas (2015 m. kovo 13 d.).
Pareiškėjas pažymi, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį („Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“), valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kuriuo, be kita ko, nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka.
Remdamasis konstitucinio teisinės valstybės principo esmę atskleidžiančiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pareiškėjas taip pat teigia, kad jeigu priimant poįstatyminius teisės aktus nepaisoma teisės aktų hierarchijos, t. y. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau - Įstatymas).
Pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį valstybės turtą patikėjimo teise valdantys, naudojantys ir disponuojantys juo Įstatyme nurodyti subjektai neturi teisės priimti sprendimų, susijusių su tokio turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei įstatymai nenustato kitaip.
Pareiškėjo teigimu, pagrindiniai valstybės (savivaldybių) turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai yra įtvirtinti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, tačiau nei šiame, nei kituose Įstatymo straipsniuose, pasak pareiškėjo, nėra numatyta Taisyklėse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu suteikta galimybė valstybės turtą perduoti kitų subjektų nuosavybėn atidalijimo, išmokant valstybei kompensaciją, pagrindu.
tags: #nekilnojamas #turtas #konstitucijos #pr