Jau pirmieji krikščionys šlovino Mariją.
Lietuvoje pirmieji krikščionybės žingsniai susiję su Marijos vardu.
Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų katedros savo globėja turėjo ir Dievo Motiną.
Religinė sudėtis Lietuvoje 2011 m.
Iš Šv. Tėvo kalbos 1988.IV.: „... Dievo Motina Marija, pavedam Tavo globai visus Lietuvos žmones, kurie taip nuoširdžiai Tave myli.
Taip I988.IV.I9 Šv. Tėvas Jonas Paulius II kalbėjo prieš šv.
Tamplierių ir Kalavijuočių ordinams užkariavus Latviją, Estiją, tos žemės pradėtos vadinti Livonija arba Senąja Livonija - nuo lyvių tautos, su kuria vokiečiai susidūrė pirmiausia.
1215 m. Lietuva Marijos žemė.
Taip mūsų tėvynę pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijum XI 1922-1939.
Marijos žemės arealas išsiplėtė.
Dabar prie Marijos žemėje gyvenančių savo gentainių prisijungiame ir mes.
Būti Marijos žemės vaiku ne tik garbė, bet ir įpareigojimas dorai, garbingai, skaisčiai gyventi.
„Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“.
(Lk.
Marija buvo ne tik paimta į dangų, bet ir apvainikuota.
Apie vainikavimą rašoma Vilniuje 1906 m.
Pirma karūna, kuria buvo apvainikuota mūsų Švč.
Motina, Bažnyčios Šv.
Tėvų nuomone, yra net būtina kiekvienai sielai dėl Dievo regėjimo.
Tokį vainiką galim ir mes įgyt per viltį, tikėjimą į Dievo gailestingumą, nes dovana Dievo regėjimo paeina iš tikėjimo, vilties.
Apskritas vainikas neturi galo ir reiškia begalinius amžius.
Tokiu vainiku apvainikuota Švč. Mergelė.
Šį vainiką ji gavo nuo Dievo Tėvo, savo pagimdyto Sūnaus ir Šventosios Dvasios.
Antra karūna yra Mergelių karūna, apie kurią Bažnyčia gieda: „Ateik, Sužieduotine Kristaus, imk karūną, kurią tau Viešpats nuo amžių sutaisė“.
Trečia karūna - Išpažintojų.
Apie ją yra parašyta: „Vyresnieji, ganykite Dievo žodžiu aveles, kurios tarp jūsų yra, idant apturėtumėte amžinos garbės karūną, kuri Dievo žodžio skelbėjams yra paskirta“.
O ta karūna vadinasi žvaigždė, kaipo apie ją parašė Danielius: „Kurie daugybę pripratino prie tiesos bus kaipo žvaigždės ant am-žių amžinųjų“.
Iš tiesų tuomet Marija buvo uoliausia išpažintoja ir skelbėja, nes mokė šv.
Ketvirta - kuri duodama kankiniams.
Penkta karūna - Gyvenimo.
Apie ją šv.
Jonas apreiškime rašo: „Būk ištikimas iki mirties, o duos tau gyvenimo karūną“.
O šv.
Jokūbas sako: „Palaimintas, kuris kenčia pagundymus, nes po to ištyrimo apturėjo karūną gyvenimo“.
Šešta vadinama „Palme pergalėjimo“, apie kurią šv.
apaštalas rašo: „Tas bus karūnuotas, kurs tiktai stipriai ir ištikimai kariaus.
Dėl to šv.
Jonas sako: „regėjęs palmes šventųjų rankose“.
O ta palmė duodama tiems šventiesiems, kurie taip save pergalėjo, jog visuomet turėjo gerą valią dėl Kristaus kentėti kaip šv.
Martynas ir šv.
Pranciškus.
Tos karūnos Švč.
Mergelė nusipelnė, nes ant Kalvarijos kalno kartu su Kristumi kentėjo kančias ir sopulius.
Ir norėjo tūkstantį kartų už sūnų ir su sūnumi numirti.
Sekma karūna - Teisybės.
Atpildas už gerus darbus, nes kiekvienas pagal savo teisybes ir darbą paims užmokestį.
Apie tą karūną liudija šv.
Paulius: „Gerai kariavau ir dėl to yra man duota teisybės karūna“.
Bet kadangi Švč.
Ašma jos karūna vadinasi Garbė ir Neapsakoma Gražybė.
Kaip rašo karalius Saliamonas: „Ims šventieji iš Dievo rankų neapsakomai gražią karalystę“.
O tą karūną Dievas paprastai duoda tiems šventiesiems, kurie išsaugojo savo nekaltybę ir be jokios nuodėmės gyveno.
Bet nė vieno nebus tokio laimingo kaip Švč.
Mergelė Marija, kuris per visą savo gyvenimą nebūtų Dievo nė karto užrūstinęs ir nuodėmės padaręs.
Ir dėl to didžiausią šviesybės karūną Ji gavo.
Kaip visų angelų šviesybė gęsta prieš Švč.
Devinta vadinama karališka.
Dešimta - sužieduotinės.
Vienuolikta yra karūna Garbės ir Šlovės, apie kurią parašyta: „Garbe ir šlove karūnavai ją, mieliausias Viešpatie, ir pastatei ją ant visų darbų tavo“.
Apie dvyliktą karūną knygoje nėra.
Tekstas tos knygutės kiek sutrumpintas.
MARIJOS I KARŪNAVIMAS | Kaip vyksta karūnavimas? | Karalienė Marija Tiudor | Karūnavimo istorija
Apokrifinėje šv.
Jokūbo evangelijoje (II a.) apie Švč.
Mergelę Mariją rašoma su didžiausia pagarba.
Išlikę Efremo Siriečio himnai Marijos garbei, rašyti 350 m., naudoti to meto liturgijoje.
Juose Marija apgiedama kaip gražiausia, skaisčiausia, be dėmės.
Priskaičiuojama beveik šimtas išlikusių katakombose Švč.
Mergelės atvaizdų.
Seniausiuose paveiksluose - Marija su Kūdikiu ar kitais asmenimis.
Seniausiu katakombų Marijos paveikslu laikoma Prisėdės katakombų freska.
Jis priskiriamas II a. pr.
Pavaizduota Madona su Kūdikiu ir Izaijas, rodąs į žvaigždę.
Archeologas de Rossi katakombose priskaičiuoja apie dvidešimt paveikslų, kur Dievo Motina sėdi soste.
Marijos šventės, Marijos vardu pavadintos bažnyčios atsirado krikščionims atgavus laisvę - po Milano edikto 313 m.
Išlikusios seniausios bazilikos iš IV a. Efeze - Antiqua, Romoje ir Trastevere, Maria Maggiore.
Yra išlikę iš IV a.
Pagarba Marijai vis didėjo ir pasiekė, kad šv.
Epifanijus IV a. įspėja krikščionis: „Reikia tik garbinti Mariją, bet neteikti jai (dieviškos) adoracijos.
Adoruoti galime tik Tėvą, Sūnų ir Šv.
Garsas apie Mariją plito ne tik tarp krikščionių.
Islamo šv. knygoje Korane Marija minima su didele pagarba.
Pavyzdžiui, Medinos 3 Suros 37 (42) padalinime: „Ir štai angelai pasakė: „O Marija!
Švč. Mergelės Marijos ikona
Iš tikrųjų Dievas išrinko tave ir nuvalė, ir išrinko tave tarp moterų pasaulio“.3 suros 40 (45): „Štai pasakė angelai: „O Marija!Štai Dievas džiugina tave žinia žodžiu nuo Jo, kurio vardas Mesijas Jėzus, sūnus Marijos, garbingame artimame ir paskutiniame pasaulyje ir iš artimųjų!“ Mekos 19 sura pavadinta Marijos vardu.
Ten, pavyzdžiui, 20 (20) padalinime: „Ji pasakė: „Kaip galiu turėti sūnų?
Manęs nėra lietęs žmogus, ir nebuvau aš pasileidėlė“.
Šventasis Raštas apie Švč. Mergelę Mariją.
Pradžios kn.: Patiriame, kad Marija bus antroji Ieva.
Ji taip pat yra „Visų gyvųjų Motija“ ir „Moteris, kuri sutrins žalčio galvą“, „Aš padarysiu nesantaiką tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji sutrins tau galvą, o tu tykosi jos kulnies“.
Pr. 3,15 (J. Skvirecko vertimas čia ir toliau).
Ji yra atspindys Jokūbo sūnaus Juozapo motinos Rachelės.
Išėjimo kn. Skaičių kn. Teisėjų kn. vadina Mariją „Gedeono vilna“.
Jos prototipu yra pranašė Debora.
Rūtos kn. Karalių kn. Marijos figūra yra Samuelio motina Ona ir jos giesmės būdas.
T.p. Juditos kn. vadina Mariją, Jeruzalės garbe“; „Pas visus jį turėjo geriausią vardą, nes labai bijojo Viešpaties, ir nebuvo kas būtų pasakęs apie jąpiktą žodį“ (Jud.8,8), „Viešpats palaimino tave savo galybe, nes per tave nieku pavertė mūsų neprietelius“ (Jud.
Esteros kn. Karalius Dovydas sako: „Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro.
(Ps.44,10).
Marijos sielos grožis: „Visa graži įeina karaliaus duktė, jos apdarai išmegzti auksu“ (Ps.44,14).
„Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą ir duok mums savo išgelbėjimą“ (Ps.84,8).
„Savo pastatą šventuose kalnuose myli Viešpats: Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes“ (Ps.86,1 - 2).
„Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo mieste!“ (Ps.86,3).
„Tikrai teisieji šlovins tavo vardą“ (Ps.
Patarlių kn. „Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje, pirma negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios.
Aš esu įstatyta nuo amžių ir nuo senovės laikų, pirma negu buvo padaryta žemė.
Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta, dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai“ (Pat.8,22 - 24).
Giesmių giesmė tęsia Marijos simbolių ir figūrų šlovinimo giesmę: kalba apie ją kaip „laukų gėlę“, „slėnių leliją“, „leliją tarp spyglių“, vadina „gyvųjų vandenų šaltiniu“, „saule“, „vynuogynu“, „Dovydo bokštu“ (G.
Koheleto kn.: „pirmagimė visų sutvėrimų“, „niekada neužgesianti šviesa“, „Siono kalno kiparisas“, „Kadešo palmė“, „gražusis alyvmedis“, „Ryto žvaigždė vidury debesų“; „Aš išėjau iš Aukščiausiojo burnos pirmagimė anksčiau už visus kūrinius“ (Ekl.25,5), „Tuomet visų Sutvėrėjas davė įsakymą ir man kalbėjo, ir kursai mane sutvėrė davė man ilsėtis mano padangtėje“ (Koh.24,12).
„Aš sutverta nuo pat pradžios ir pirm amžių ir nepaliausiu buvusi būsimais amžiais, aš tarnavau jo akivaizdoje šventoje buveinėje... mano buveinė šventųjų daugybėje“ (Koh.24,14 - 16).
„Aš motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties.
Izaijas: „Štai mergelė pradėjo ir gimdo sūnų, ir vadina jį vardu Emanuelis“ (Iz.7,14).