Neatlygintinai Perduodamo Turto UAB Apmokestinimas Lietuvoje

Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei, o laikmetis reikalauja padidinti balanso informatyvumą, kad įmonės turtinė ir finansinė būklė būtų geriau įvertinta. Vienas iš veiksnių, lemiančių ekonomikos konkurencingumo lygį, yra investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą. Gamybos augimui ir darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos. Materialinės investicijos kartu yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimą. Paprastai jos yra būtinos, siekiant pilnai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus ir kuriant naujas darbo vietas.

Įmonės ilgalaikis materialusis turtas paprastai sudaro didumą viso įmonės turimo turto. Nuo to, koks turtas naudojamas įmonės veikloje, pavyzdžiui, kokiais įrenginiais gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos, priklauso įmonės prestižas, gamybinė komercinė veikla ir įmonės veiklos rezultatai, todėl ilgalaikio turto finansinei analizei turi būti skiriamas deramas dėmesys. Įmonės veiklos finansiniams rezultatams įtakos turi tikras ir teisingas įsigyto turto klasifikavimas, vertės nustatymas, nusidėvėjimo normatyvo parinkimas ir pan. Susiformavusi apskaitos praktika spręsti šiuos uždavinius tapo nepajėgi.

Nors ir laikoma, kad esminiai bendrieji apskaitos principai Lietuvoje diegiami nuo 1995 metų, praktika byloja, kad jie vis dar taikomi nevienodai. Taigi, pastaruoju metu dėl apskaitos politikos ir jos metodikos keitimo teisinių nuostatų perimamumo iškyla daugybė nesutapimų apskaitant ir vertinant ilgalaikį materialųjį turtą. Patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nėra lengva, o įmonė, taikydama apskaitą, yra saistoma ne tik su verslo apskaitos standartais (VAS), bet ir su kitų teisės aktų reikalavimais.

Ilgalaikis materialusis turtas sudaro kone didžiausią įmonės neapyvartinio ilgalaikio turto dalį. Patikimas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas bei pateikimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje yra svarbi sąlyga teisingai įvertinti daugelį įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Nuo 2004 m. įsigalioję Verslo apskaitos standartai numato ir bent kelis esminius ilgalaikio turto apskaitos pasikeitimus. Tačiau patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nelengva, nes nėra nurodymų, kaip ekonomiškai pagrįstai nustatyti šią vertę. Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose patikimiausiu turto realiosios vertės nustatymo pagrindu laikoma aktyviosios rinkos kaina.

Aktyvioji rinka apibūdinama kaip rinka, kurioje egzistuoja šios sąlygos: rinkoje parduodamos prekės yra homogeniškos (vienarūšės) ir bet kuriuo metu nesunkiai galima surasti suinteresuotus pirkėjus/pardavėjus; visiems prieinama informacija apie kainas. Tačiau visos šios išvardytos sąlygos daugeliu atvejų neegzistuoja, ir tai pasakytina apie dabartines rinkas Lietuvoje. Taip nustatytos vertės teisingumas yra santykinis. Pradėjus galioti 12-ajam VAS, įmonėms tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kas nustatys ilgalaikio turto vertę? Ar tai atliks registrų centras, ar rinkoje įsigalintys ekspertai, kitaip vadinami turto vertintojai? Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar naujovė yra teigiama ar neigiama, viskas priklauso nuo to, kokiu aspektu mes tai vertinsime.

Ilgalaikio materialiojo turto apskaitai ir apmokestinimui, kaip pakankamai aktualiam ir problemiškam klausimui, pastaruoju metu skiriamas nemažas dėmesys. Tačiau vis dar nemažai įmonių ir įsigaliojus Verslo apskaitos standartams nepakeitė vieno ar kito baro (tame tarpe ir ilgalaikio materialiojo turto) apskaitos politikos. Tai iškraipo finansinę atskaitomybę. Įmonės apskaitos politika - apskaitos metodai ir taisyklės, skirti įmonės apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Įmonės savarankiškai pasirenka ilgalaikio materialiojo turto apskaitos būdus, nurodomus apskaitos politikoje. VAS nustatyta dešimt bendrųjų apskaitos principų: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos.

Verslas - veikla, kurią sudaro produkcijos gamyba ar paslaugų teikimas ir jų pardavimas. Verslas - ne tik pagamintos produkcijos pardavimas, bet ir gamybos aprūpinimas įrengimais, žaliavos įsigijimas, darbuotojų samdymas, žemės ir pastatų pirkimas ar nuoma, draudimas ir kita ūkinė veikla. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių, finansinių, žmogiškųjų ir visų kitų išteklių derinį, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kiekį ir organizuoti verslą rizikos sąlygomis. Svarbu pasirinkti tokias išteklių rinkas ir pirkimo laiką bei mastą, kad gamybos kaštai būtų mažiausi, o uždirbamas pelnas kuo didžiausias. Norint valdyti įmonę, šiuo metu jau nepakanka būti jos savininku ar turėti įgaliojimų ją valdyti, reikia sugebėti valdyti įmonės informacinius srautus ir naudoti juos numatytiems tikslams pasiekti.

Ilgalaikis turtas - tai įmonės ekonominiai ištekliai, kuriais numatoma naudotis įmonės veikloje ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus. Kadangi ilgalaikis materialusis turtas tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes ir apsprendžia įmonės gamybinius pajėgumus, kiekvienai įmonei aktualus klausimas - ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė ir jo kitimo tendencijos. Didžiausią įtaką įmonės gamybinei veiklai daro technologiniai įrengimai, tai yra aprūpinimas jais bei racionalus jų darbo laiko ir pajėgumų panaudojimas. Technologinių įrengimų panaudojimo gerinimas teigiamai veikia bendruosius turto grąžos rodiklius bei produkcijos apimtį. Tai leidžia teigti, kad kiekvienai įmonei ilgalaikio materialiojo turto požiūriu aktualūs šie klausimai: apsirūpinimas atitinkamu ilgalaikiu turtu, ilgalaikio turto sudėtis, struktūra ir dinamika, ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė bei turto naudojimo efektyvumas.

Šiuo atveju spręstinas itin aktualus uždavinys - teisingas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas. Nuo turto teisingo įvertinimo priklauso įmonės veiklos finansiniai rezultatai. Todėl, analizuojant įmonės turimą ilgalaikį materialųjį turtą ir jo panaudojimo įtaką įmonės veiklai, pirmiausia reikia patikrinti, ar turtas buvo įvertintas vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais. Ilgalaikis materialusis turtas - materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Kaip minėta, ilgalaikis materialusis turtas pasižymi tuo, kad jo vertė laipsniškai pereina į gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą. Tačiau kartais gamyboje naudojamas turtas praranda savo vertę ne tiek dėl fizinio susidėvėjimo, kiek dėl to, kad pasensta moraliai. Dalis ekonomistų akcentuoja ir išskiria į atskirą kategoriją investicinį turtą.

Investiciniu laikomas ilgalaikis materialusis turtas (žemė, pastatai ar jų dalis arba žemė kartu su pastatais), kurį jo savininkas arba lizingo gavėjas laiko vien tik pajamoms iš nuomos ir (arba) to turto vertės padidėjimo gauti. Tai, kad ilgalaikis materialusis turtas ne tik sudaro įmonės didžiausią lyginamąją dalį, bet ir ekonomine prasme turi svarbią reikšmę įmonės veiklai organizuoti, rodo ilgalaikio materialiojo turto teisingo įvertinimo būtinumą.

Šiuolaikinė praktika iškelia svarbius apskaitos teorijoje spręstinus uždavinius, kuriuos lemia poindustrinė (informacinė) ekonomika, transnacionalinių korporacijų susikūrimas ir plėtojimasis, tarptautinės finansų rinkos susidarymas, tarptautinių finansinės apskaitos standartų rengimas, naujų apskaitos objektų (pavyzdžiui, intelektualiosios nuosavybės bei kitų nematerialiųjų vertybių) atsiradimas ir kiti veiksniai. Aktualus buhalterinės apskaitos suskirstymo į atskiras dalis klausimas. Įvedus 12 VAS, iš karto pasireiškė skirtumai tarp buvusios finansinės apskaitos bei atskaitomybės ir tos, prie kurios pereita nuo 2004 m. sausio 1 d. Šie skirtumai ypač ryškūs rinkoje, nes naujoje apskaitoje ir atskaitomybėje, prie kurios vis dar nepereita dalis įmonių, dominuoja atsargumo principas. Trumpai tariant, tai reiškia, kad daugelis įmonių vien tik dėl apskaitos principų pasikeitimo atskaitomybėje dažnai rodo palyginti mažesnį turtą ir savininkų nuosavybę, labai atsargiai įvertina uždirbtas pajamas. Tačiau kartais rodo santykinai didesnes sąnaudas, todėl veiklos rezultatai tampa prastesni. Šiuo atveju investuotojams lietuviškos įmonės gali tapti mažiau patrauklios, nei buvo iki šiol.

Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas. Savo ruožtu įmonių buhalteriai vis dar nemoka argumentuotai aprašyti įmonės finansinę būklę finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose. VAS, skirti ilgalaikio materialiojo turto apskaitai - gana nauji dokumentai, šalies įmonės dar nėra gerai jų perpratusios, kad galėtų lengvai pritaikyti registruodamos ūkines operacijas ir tvarkydamos apskaitą. Siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikrinimą, atsisakoma tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik faktine savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Dalis įmonių jau gerai įsisavino ir taiko pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte metodą. Dėl netinkamo turto įvertinimo reikalavimų iškraipomi įmonės veiklos rodikliai. Todėl neišvengiamai būtina kiekvienai įmonei reglamentuoti apskaitą, patvirtinant atitinkamą apskaitos politiką, kurioje numatyta ir turto apskaitos tvarkymas.

Apskaitos politika - tai įmonės pasirinkti ir tvarkant apskaitą bei rengiant atskaitomybę taikomi būdai, metodai, taisyklės visuma. Pagal VAS nuostatas kiekviena įmonė turi patvirtinti apskaitos politiką išdėstyti įmonėje taikomus apskaitos principus ir būdus. Apskaitos politika leidžia tiksliai ir greitai nustatyti, kaip ir kokios operacijos fiksuojamos apskaitoje. Tai aktualu, kai reikia patikrinti, ar tiksliai į apskaitą įtrauktas vienas ar kitas ūkinis įvykis arba nauji apskaitos darbuotojai supažindinti su jų darbo funkcijomis ir specifika. Svarbu tai, kad kiekviena įmonė, laikydamasi VAS ir teisės aktų nuostatų, individualiai rengia apskaitos politiką. Taigi, kaip matome, apskaitos pertvarkymas aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė. Apskaitos politikos keitimas - tai principų, metodų ir taisyklių, pagal kurias tvarkoma apskaita, keitimas. Pastaruoju metu nemažai įmonių privalėjo keisti vieno ar kito apskaitos baro apskaitos politiką dėl įsigaliojusių Verslo apskaitos standartų reikalavimų. Tai daroma ir dėl to, kad apskaitos duomenys teisingiau atskleistų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Apskaitos politika, tai - pakankamai sudėtingas įmonės dokumentas. Kintant situacijai, apskaitos politika turi būti peržiūrima ir tobulinama. Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.

Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Šalys, turinčios silpną ekonomiką, neturi poreikio turėti tikslią ir teisingą apskaitą. Tačiau apskaita yra ir svarbus visuomenės gerovės kėlimo šaltinis. Nė viena įmonė negali sėkmingai dirbti be teisingos apskaitos. Jeigu apskaitoje yra klaidos ir apgaulės, tai tokia apskaita nuslėps nuo visuomenės išteklius ir neprisidės prie jos gerovės kėlimo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pradėta pertvarkyti Lietuvos apskaitą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus. Tačiau apskaitos procesas Lietuvoje vyko daugiau gaivališkai negu sistematiškai: kai kurie reglamentuojantys apskaitos tvarkymą dokumentai buvo skubiai arba pernelyg lėtai, neretai slaptai nuo apskaitos mokslo ir praktikos specialistų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą „Dėl buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės organizavimo“. Šiuo nutarimu Finansų ministerija buvo įpareigota iki 1992 m. pradžios įdiegti 1, 2, 3, 5 ir 7 tarptautinius apskaitos standartus. Deja, nei šie standartai, nei kitos nutarimo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Šiame etape buvo pradėtos kurti įvairios institucijos buhalterinės apskaitos problemoms spręsti: patarėjo institucija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, metodologinė ekspertų taryba prie Finansų ministerijos ir kt.

Paramos lengvata taikoma mažinant apmokestinamąjį pelną, apskaičiuotą pagal PMĮ nustatytas taisykles. Su mokykla turėtų būti sudaryta paramos sutartis ir surašytas perdavimo aktas. Parama gali būt teikiama prekėmis ar paslaugomis. Perduodant ilgalaikį turtą, paramos vertė yra lygi perduoto ilgalaikio turto likutinei vertei. Perduodant paramą prekėmis, paramos suma įvertinama perduotų prekių savikainą. Paramos, kuri teikiama prekėmis ar gaminiais, vertė nustatoma pagal jų savikainą.

Pelno mokesčio deklaracijoje PLN204 yra nustatyta speciali paramos deklaravimo tvarka. Paramos lengvata taikoma konkrečiai įmonei, kuri pagal Labdaros ir paramos įstatymo nuostatas teikia paramą. Pašalpa ir parama yra įmonės sąnaudos ir jos registruojamos veiklos sąnaudų sąskaitose.

Nuo 2026-01-01 paramą suteikę ir paramą gavę asmenys nebeteiks mėnesinės paramos deklaracijos (PLN203). Kai įmonės veiklos mokestinis rezultatas yra nuostoliai, suteiktos paramos lengvata pasinaudoti negalima. Nesvarbu, kokia yra perduodamo turto rinkos vertė. Pasinaudoti paramos lengvata įmonė galės tik tais metais, kai faktiškai suteikė paramą, t. y. kai įmonė faktiškai suteikė paramą.

Eksportuojamoms prekėms gali būti taikomas 0 proc. PVM. VMI pakeitė PMĮ 28 straipsnio komentarą.

Pagrindiniai paramos teikimo ir gavimo aspektai 2024 m.

tags: #neatlygintinai #perduodamo #turto #uab #ui #apmokestinimas