Kultūros paveldo objektų priežiūra Lietuvoje: restauravimas ir prevencinės priemonės

Lietuva didžiuojasi savo turtingu kultūros paveldu, kurį sudaro įvairūs architektūros paminklai, dvarai, bažnyčios ir kiti istoriniai pastatai. Siekiant išsaugoti šį paveldą ateities kartoms, būtina nuolatinė priežiūra, restauravimas ir prevencinės priemonės. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą pavyzdžių, kaip Lietuvoje rūpinamasi kultūros paveldo objektais, atkreipiant dėmesį į restauravimo darbus ir prevencines priemones.

Gerardo Bagdonavičiaus namas Šiauliuose

Vienas išraiškingiausių medinių tarpukario modernizmo statinių Šiauliuose - dailininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901-1986) namas. Namą Aušros al. 84, Šiauliuose suprojektavo žymus tarpukario architektas Karolis Reisonas bei pats G.Bagdonavičius. Privatus dailininko namas (valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas), kurį jis paliko valstybei, 2018 metais buvo restauruotas, sutvarkytas, o 2020 metų pradžioje jame įsikūrė Kultūros paveldo departamento (KPD) Šiaulių teritorinis skyrius.

Šiaulių „Aušros“ muziejus, kaip pagrindinis dailininko kūrybinio palikimo saugotojas, siekdamas puoselėti jo atminimą, įrengė memorialinę G.Bagdonavičiui skirtą ekspoziciją (finansavo Šiaulių miesto savivaldybė). Ekspoziciją aplankyti galima KPD darbo dienomis (pirmadieniais-ketvirtadieniais nuo 10 iki 16 val., penktadieniais iki 15 val.). Norintys apsilankyti turėtų kreiptis į Šiaulių turizmo informacijos centrą, kuris sudaro lankytojų grupes. Pavieniai lankytojai, siekiant užtikrinti ekspozicijos saugumą, nepriimami.

Šiauliuose G.Bagdonavičius su mama apsigyveno 1920 m. Su mama grįžęs į Lietuvą įstojo į Kauno meno mokyklą, kurią baigęs visą gyvenimą atidavė dailei ir fotografijai: 1930-1944 m. dirbo piešimo mokytoju mokytojų seminarijoje, vidurinėje amatų mokykloje, 1934-1939 m. prekybos mokykloje ir kt.

G.Bagdonavičius pats nupiešė eskizus ir savo vieno aukšto namui, kuris buvo pastatytas apie 1930 m. tuometinio miesto pakraštyje, naujai suformuotoje Aušros alėjos atkarpoje. Prie šoninio įėjimo buvo priblokuota išraiškinga, rustuoto gelžbetonio kolonų laikoma lodžija su balkonu.

Dailininkas su motina gyveno namo mansardoje, kur buvo įsirengę gyvenamąsias patalpas ir kūrybines dirbtuves. G.Bagdonavičiaus butas buvo stilingai įrengtas, interjerą puošė mediniai ažūriniai, kaip manoma, paties dailininko kurti pjaustiniai, glazūruotų koklių krosnys, name buvo daug skulptūrėlių ir liaudies menininkų drožinių, ant sienų kabėjo paties menininko dailės bei fotografijos darbai.

G.Bagdonavičius yra sukūręs daug vertingų etnografinių, architektūrinių piešinių, pavyzdžiui, Lietuvos sinagogoms skirtą seriją, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumą, taip pat sukūrė daug plakatų, iliustracijų knygoms. Jis yra vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje, sukūręs jų per 200. Dailininkas kūrė ir teatro dekoracijas, kostiumus spektakliams. Pagal jo projektus 1937 m. pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei.

Dailininkas apipavidalino daugelio visuomeninių pastatų vitrinas, sukūrė iliustracijas Šiaulių „Rūtos“ fabriko gaminiams, įvairių prekių etiketes, pramoninių ir maisto prekių pakuotes. Dalis jų išlikę ir yra eksponuojami.

Šiaulių „Aušros“ muziejus, įrengdamas memorialinę dailininko ekspoziciją, jai pasirinko puošniausią namų dalį (ekspoziciją įrengė UAB „Ekspobalta“). Šias patalpas puošia krosnys su glazūruotu reljefinių koklių dekoru, o jų akcentas - ažūrine sienele atskirta poilsio erdvė, kur stovėjo pianinas.

Gana nedidelėje autentiškoje erdvėje siekta perteikti dailininko asmenybės įvairiapusiškumą, daugiašakę jo kūrybą, pomėgius. Kiekviena ekspozicijos detalė pasakoja apie dailininko veiklų įvairovę ir jo asmenybės išskirtinumą. Ekspozicijoje ne tik gausu dailininko piešinių, fotografijų, tapybos darbų skaitmeninių kopijų, bet ir įrengta privati erdvė-kabinetas, kurioje didžioji eksponatų dalis yra memorialiniai.

Iš muziejaus fondų čia atkeliavo dailininkui priklausę daiktai: baldai, knygos, gaidų aplankai, buities reikmenys ir kt. Dar viena nedidelė erdvė skirta G. Bagdonavičiui kaip fotografijos entuziastui. G.Bagdonavičius daug fotografavo. Nuo 1932 m. fiksavo prieškario ir pokario metais Šiaulių dramos teatre pastatytus spektaklius, miesto vaizdus, gatves, turgų, aikštę, architektūrą, žmones, gamtą.

G.Bagdonavičius 1930-1940 m. dalyvavo „Aušros“ muziejaus organizuojamose ekspedicijose, rinko eksponatus muziejui, piešė, fotografavo vertingus eksponatus, pastatus, kraštovaizdį, žmones. 1966 m. Šiauliuose įsikūrus fotoklubui, o vėliau ir fotomeno draugijos Šiaulių skyriui, noriai dalijosi savo fotografijos patirtimi.

Į fotografiją žiūrėjęs kaip į meną, G.Bagdonavičius paliko apie šimtą peizažų, prieškario miesto vaizdų. Gerardo Bagdonavičiaus namas tarpukariu (inž. K.Reisonas, dail. G.Bagdonavičius).

Alovės dvarai

Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis - žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau atsirado Baltoji Alovė - dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje.

Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis. Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius. Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų).

Raudonajai Alovei (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas). XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime.

Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai.

Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone - pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.

Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentai

Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas (u. k. KVR 41278) - stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Pastato stogas pusvalmis, dengtas lygios skardos lakštais su užlankais. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Rytinėje pusėje pristatytas vėlesnis silikatinių plytų priestatas, vakarų fasade durų link veda betoniniai laiptai.

Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.

Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas (u. k. KVR 41279) - stačiakampio plano pastatas su dvišlaičiu stogu ir įgilintu priesvirniu. Išskirtinis svirno architektūros bruožas - priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūras pastato kampuose, karnize ir angose.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejus

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.

Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą.

Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus administracinis pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda. Istorizmo stiliaus pastatas keraminių plytų mūro, su šviesaus tinko apdaila, kuri išryškina fasade dominuojančius langų ir durų rievėtų raudonų plytų mūro angokraščius.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Sienos keraminių plytų mūro, su įkomponuotais tinko apdailos plotais, o durų ir langų angos pabrėžtos rievėtomis plytomis. Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme - jame buvo kalinami rezistencinės kovos dalyviai.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antras ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36872), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.

Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui - tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti. Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antro ūkinio pastato architektūra paprasta: pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto.

Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia

Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. tuo metu naujose miestelio kapinėse. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas.

Kapinių koplyčios pastatas stačiakampis su užapvalinta apside, priekiniame fasade turi klasicistinį portiką, paremtą keturiomis medinėmis kolonomis ant granito postamentų. Išraiškingiausia eksterjero detalė - puošnus virš frontono iškylantis medinis bokštelis. Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos - lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai.

Tokie akmens mūro ir balto tinko deriniai yra vienas būdingiausių Lietuvos romantizmo bruožų, būdingi daugeliui 1830-1860 m. sakralinių pastatų Lietuvoje. Pastatas laikui bėgant yra patyręs pokyčių - neišlikęs mūrinis rūsio skliautas (šiuo metu koplyčios grindys paremtos medine statramstine konstrukcija), sovietmečiu perstatytas bokštelis.

Tačiau įvertinant tai, kad koplyčia baigia skaičiuoti antrą šimtą metų ir išlaikė iš esmės autentišką pavidalą, tai yra puikus ir saugotinas sakralinės romantizmo architektūros paminklas Šiaurės Lietuvoje.

Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas

Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje - Antakalnyje. Antakalnyje statybos suaktyvėjo XX a. 4 deš. Vilniaus pašto darbuotojų statybos-gyvenamosios bendrijos iniciatyva architektas Ričardas Stžeševskis parengė gyvenamųjų namų projektus, pagal kuriuos buvo pastatytas Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas. Gyvenamasis mansardinis namas - kompaktinio stačiakampio plano.

Apsupta žalumos, bet iš gatvės vizualiai atvira ir spalviškai kontrastuojanti pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs ir neapkrauti. Nepaisant vėlesnių pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir autentiškas konstrukcijas.

Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodyba

Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis.

1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria savo originalumu. Pastatas kompaktinio stačiakampio plano su mansarda. Pastatas buvo ne kartą tvarkytas ir restauruotas. Šiuo metu jame yra įkurtas muziejus, kuriame nuo pastatymo yra išlikęs interjeras, menantis rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.

Žagarės dvaro sodybos koplyčia

Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Ši koplyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis savybėmis.

Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, pietvakarinėje komplekso dalyje iškilo nauja koplyčia bei šventiko namas. Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius.

Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras.

Tarpukariu koplyčios pastate veikė Žagarės pradžios mokykla.

Mikytų palivarko sodybos ledainė

Mikytų palivarko sodybos ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai. Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą.

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu. Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, bažnyčios statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs architektas Ferdinandas Steinbartas.

Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė. Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas. Bažnyčios pagrindinį fasadą įrėmina du aukšti, liekni kvadratinio plano bokštai. Centrinę navą nuo šoninių atskiria kontraforsai, pietiniame fasade matomos trys skirtingų aukščių apsidės. Bažnyčios fasadų karnizus puošia arkatūrų juostos, pagrindinio fasado ir trancepto galus - dideli langai - „rožės“.

Tai yra vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.

FIXUS Mobilis indėlis į kultūros paveldo objektų priežiūrą

FIXUS Mobilis komanda atlieka svarbų vaidmenį prižiūrint kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Įmonė specializuojasi prevencinėje priežiūroje, kuri apima įvairius darbus, siekiant užkirsti kelią didesniems pažeidimams ir išsaugoti pastatų autentiškumą. FIXUS Mobilis atlieka šiuos darbus:

• Valo vandens nuvedimo sistemas.
• Tvarko neteisingai įrengtas įlajas.
• Užsandarina suskilusį ugniasienės ir stogo dangos apibetonavimą.
• Įrengia plyšių matuoklius plyšių stebėjimui.
• Pakeičia supuvusias ir nesandarias koplyčios bokštelio lentas.
• Sutvirtina medinę bokštelio konstrukciją.
• Pakeičia skilusį stiklą koplyčios lange.
• Laikinai sutvirtina ar pa...

FIXUS Mobilis komanda apsilankė šiuose objektuose ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.

Kultūros paveldo objektų priežiūros svarba

Kultūros paveldo objektų priežiūra yra būtina siekiant išsaugoti istorinę atmintį, architektūrinį paveldą ir kultūrinę tapatybę. Restauravimo darbai ir prevencinės priemonės padeda užtikrinti, kad šie objektai išliks ateities kartoms, o visuomenė galės jais grožėtis ir didžiuotis. Investicijos į kultūros paveldo objektų priežiūrą yra investicijos į Lietuvos ateitį.

Ši lentelė apibendrina straipsnyje minimus kultūros paveldo objektus ir atliktus priežiūros darbus:

tags: #nauji #butai #snipiskese #su #azuriniais #balkonai