Lietuvos Respublikos teritorijos planavimo įstatymo (TPĮ) 1 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas.
Šio įstatymo tikslas - užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes“.
Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, bet, praėjus beveik 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, net ir su naujosios redakcijos TPĮ atsiradimu (2014-01-01) teritorijų planavimo dokumentų (toliau - TPD) sprendiniai netapo visuomenės (viešuoju) interesu ir neatliepia visos visuomenės teisėtų lūkesčių.
Kažkodėl TPD sprendiniai nėra tiek imperatyvūs, kad būtų privalu visiems jų laikytis. Dabartinė TPD rengimo tvarka lengvai leidžia tuos sprendinius įvairiai interpretuoti, juos „apeiti“, keisti ar kitaip koreguoti.
Todėl, situacija, kai vienbučių ar dvibučių gyvenamųjų namų kvartale ar sodų bendrijoje betarpiškoje sodo namelių kaimynystėje už tvoros pradeda kilti daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai, yra Lietuvos kasdienybė.
Dar blogiau, kai TPD sprendinių ignoravimo virusas pasiekia net ir aukščiausiai įmanomą jų rengėjų lygį.
Štai LR susisiekimo ministerija (planavimo organizatorius) šiuo metu beveik jau ir užbaigė (vyksta derinimo procedūra) lyg tai vietovės lygmens (pagal planavimo darbų programą ir planavimo sąlygas), lyg tai valstybės lygmens (pagal LR Vyriausybės 2014-01-01 nutarimą Nr. 720) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrąjį planą (toliau - KVJU BP), kurio sprendiniai iš esmės neatitinka nei TPĮ reikalavimų, nei galiojančio LR bendrojo plano, nei LR bendrojo plano „Jūrinės dalies“ sprendinių, projektuojant išorinį (giliavandenį) uostą Baltijos jūroje ties Melnrage.
Kalbant apie TPĮ deklaruotus „teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus“, labai simptomatiška yra dabar rengiamo Lietuvos Respublikos bendrojo plano esamos būklės analizės etape pateikta išvada apie teisinio reguliavimo aspektus (Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragos).
Apie Kultūros paveldo objektų teisinio reguliavimo integralumo stoką išvadoje yra nurodyta, jog „dėl skirtingų žinybinių nuostatų bei neaiškių kompetencijų bei atsakomybės ribų tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų saugant ir tvarkant kultūros paveldą pasitaiko teisinių nesutarimų.
Apie Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragas, išvadoje yra nurodyta, jog „pagal šiuo metu galiojančią tvarką nėra patogaus ir greito įrankio kompleksiškai planuoti dispersinio užstatymo teritorijas sklypų masteliu.
Vadovaujantis šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis detaliųjų planų objektus ir uždavinius, detalieji planai skirti tik urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms planuoti.
Tokiu būdu savivaldybės netenka greitesnio, patogaus ir finansiškai pigesnio įrankio kompleksiškai planuoti nedideles dispersinio užstatymo teritorijas, tame tarpe patenkančias į gamtinio karkaso zonų ribas.
Bendrasis planas, kaip įrankis, yra gerokai brangesnis, ilgiau trunkantis ir reikalauja aukštesnės kvalifikacijos specialistų, todėl praktikoje retai taikomas, kaip finansiškai ir laiko prasme neefektyvus.
Todėl tokiose teritorijose vyksta padrika urbanizacija rengiant specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos planus, kuriuose nėra nustatomi teritorijos naudojimo reglamentai.
Šios teritorijos užstatomos rengiant Kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai parinkti, statant nesudėtingo statinio klasifikaciją atitinkančius statinius ir jų grupes be statybą leidžiančių dokumentų.
Svarbus aspektas, kad ūkininko sodybos, kaip urbanistinis vienetas, gali būti įrengiamos žemės ūkio paskirties žemėje (52% visos Lietuvos teritorijos) nepriklausomai nuo bendruosiuose planuose nustatytų urbanizacijos reguliavimo sprendinių.
Kadangi tokio tipo teritorijos priskiriamos neurbanizuotoms ir neurbanizuojamoms, galiojančiuose bendrojo plano sprendiniuose tikslūs urbanizacijos rodikliai taip pat nenustatyti, atsižvelgiant į planavimo tikslus ir mastelio galimybes.
Nuo 2014-01-01 teritorijų planavimas iš procedūros („senojo“ TPĮ 2 straipsnio 40 dalis) tapo procesu („naujojo“ TPĮ 2 straipsnio 26 dalis).
Šis naujojo TPĮ pokytis buvo deklaruotas labai garsiai kaip „esminis“, nes atseit ankstesnis teritorijų planavimo įstatymas buvo „nusiprocedūrinęs“, tačiau dabar būtų labai sudėtinga vienareikšmiškai tvirtinti, kad naujasis TPĮ įteisintas „įprocesinimas“ padėjo ir padeda naująjai labai garsiai deklaruotai darniai teritorijų plėtrai, proceso sprendinių sistemiškumui, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumui ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, kiek konkrečiai pavyko sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą?
Ir kas tuose naujuose TPD „procesuose“ pasikeitė? Juolab, kad visos ankstesniosios TPD rengimo, derinimo, viešo svarstymo ir kt. procedūros išliko.
Kalbant apie TPĮ procedūros ir proceso santykį, derėtų prisiminti, kad žodis procedūra (lot. procedo - einu į priekį) nėra joks blogas žodis ar reiškinys ir TPĮ vartojimo prasme reiškia veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarką, paprastai iš anksto nustatytą teisės arba kt. normų.
Su naująja TPĮ redakcija teritorijų planavime atsirado daug naujų sąvokų, naujadarų: „užstatymo tankis“ (buvo „užstatymo tankumas“), TPD „koregavimas“, „techninės klaidos“, „spragos“ ir „kolizijos“, o dalies vartojamų sąvokų nuo TPĮ projekto rengimo laikų išaiškinimas kaip buvo neaiškus ir keistai sudvigubintas, toks neišaiškintas ir liko: „pastatų aukštis“ TPĮ yra įvardintas kaip „aukštis“[4], „statybos linija“ yra „linija“[5], „užstatymo aukštis“ yra net ne „aukštis“, o „reikalavimas, kuriuo nustatomas vyraujantis pastatų aukštis“[6].
Čia jau reikėtų dar vieno TPĮ išaiškinimo, kas gi yra tas „vyraujantis“ pastatų aukštis ir kaip jį nustatyti.
Jei „teritorija“[7] yra „ tam tikras… plotas“, tai „urbanizuojamos teritorijos“[8] ar „urbanizuotos teritorijos“[9] jau yra „teritorijos… su viešosiomis erdvėmis“.
„Teritorijos naudojimo tipas“[10] yra „nurodoma planuojamos teritorijos kategorija“, o „užstatymo tipas“[11] yra „nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija“.
Kas yra tos „kategorijos“ ir kodėl vienur jos „nurodomos“, o kitur jos „nustatomos“?
„Viešoji erdvė“[12] yra gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos „erdvinės struktūros elementas“, skirtas visuomenės bendriesiems interesams, tačiau tam, kad kalbėti apie „elementą“, reikėtų žinoti, ką TPĮ įvardina „erdvine struktūra“.
TPĮ yra nurodyta sąvoka „pastatų aukštis“[13]. Tačiau pastatai yra tik dalis statinių[14], todėl TPĮ yra būtina papildyti nauja sąvoka „statinių aukštis“ (kaminams, antenoms, bokštams, tiltams, vėjo jėgainėms ir kt.).
Pastabų naujosios redakcijos TPĮ vartojamom sąvokom yra ir daugiau, bet ir pateikti pavyzdžiai rodo, kad toks specifinių sąvokų ir jų išaiškinimo reglamentavimas tikrai „neįneša“ į planavimo (projektavimo ir statybos - taip pat) procesą aiškumo, t. y. Bene didžiausia naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojančio TPĮ staigmena - nepaprastai išplėstas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų bendrojo teritorijų planavimo objektų diapazonas.
Pagal naujos redakcijos TPĮ dabar galima rengti vietovės lygmens net kaimo (!) ar net viensėdžio (!) bendruosius planus. Su visom viensėdžio „erdvinio vystymo kryptimis“, „optimizuotom urbanistinėm struktūrom“, „koncepcijom“ ir kt. bendrojo plano atributais.
Pagal naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojantį TPĮ savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio TPD planavimo organizatorius - tik savivaldybės administracijos direktorius[15]. Tai yra visiškai logiškas ir teisingas žingsnis.
Bet taip ir liko TPĮ iki galo neišspręsta „kvartalo“ sąvoka ir jos taikymas.
Pagal TPĮ 2 straipsnio 10 dalį „kvartalas“ - tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas (ir kaimo, ir vienkiemio?..), kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai - žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad kiekvieno konkretaus kvartalo ribas planavimo darbų programoje nustato… savivaldybės administracijos direktorius[16].
Tai reiškia, kad kiekvienos iš 60 Lietuvos savivaldybių savivaldybės administracijos direktorius savo vienasmeniu sprendimu gali kvartalu įvardinti bet kokio dydžio žemės plotelį. Vienu atveju kvartalu gali būti kelių ar keliasdešimties ha ploto dydžio teritorija, kitu - kad ir 4 arų žemės lopinėlis.
Pagal naująjį TPĮ dabar planuojame kvartalais, tačiau tų kvartalų TPD sprendinius (ypač - jų naudojimo paskirtis ir būdus) masiškai keičiame ir koreguojame sklypais.
Ir vėl neprofesionalas - savivaldybės administracijos direktorius (planavimo organizatorius) vienasmeniškai sprendžia[17], kas yra TPD keitimas, o kas - koregavimas.
Ir tos paskirtys su būdais taip pat yra keičiamos vienasmeniu savivaldybės administracijos direktorius sprendimu.
Paskirčių ir būdų keitimas yra ribojamas tik pagal savivaldybės BP sprendiniuose nustatytas jų variantų galimybes, bet visiškai neribotas kiekybės prasme ir laike.
Tai yra - vieno konkretaus sklypo paskirtį ir būdus galima keisti neribotą kiekį kartų per laiko vienetą pagal statytojo pageidavimą.
Savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinių TPD koregavimas naujajame TPĮ yra įvardintas kaip „esmės nekeičiantys pakeitimai“[18].
Ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 318.3.3 p. „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra įvardinti kaip esmės nekeičiantys sprendiniai.
Beje, kodėl tik “pastatų“, o ne visų “statinių“?
Pakeitus pavyzdžiui statinio - tilto kryptį ir vietą sklype, tai būtų „esmės nekeičiantis sprendinys“?
Taip negali ir neturi būti.
LR architektūros įstatymo (toliau - AĮ) 3 straipsnio 2 dalyje be kitų dalykų yra imperatyviai nurodyta, jog „viešasis interesas vykdant architektų veiklą apima: 1) architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; 2) statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; 3) visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais“.
Todėl bet kurių pastatų (ir statinių!) architektūros ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimas (mūsų atveju tai būtų „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymo“ koregavimas) yra esminis viešąjį interesą užtikrinančių sprendinių keitimas.
Šią TPĮ ir kitų poįstatyminių aktų nuostatą būtina keisti.
Statinio projekto architektūros sprendiniai, kaip esminiai statinio projekto sprendiniai, turi būti įrašyti ir į LR statybos įstatyme reglamentuotą sąvoką „esminiai statinio projekto sprendiniai“[19].
Beje, LR statybos įstatymo „esminiuose statinio projekto sprendiniuose“ yra įrašyta, kad „statinio projekto sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype“ yra esminis statinio projekto sprendinys, tuo tarpu TPĮ „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra traktuojamas kaip neesminis (esmės nekeičiantis) TPD sprendinys.
Viena keisčiausių naujos redakcijos TPĮ nuostatų yra skirta TPD integracijai. Beje, net ne visų TPD, o tik savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens TPD.
„Savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir negali jiems prieštarauti.
M. Narmontas pasakojo, kad „įstatymo tikslas buvo sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą. Žemės sklypų pertvarkymo ir performavimo projekto rengimas nėra sudėtingas - kur kas paprastesnis nei detaliojo plano, be to, jo rengimo procedūra užtrunka kone dukart greičiau.
Lietuvos architektų rūmai (toliau - LAR) 2018 metų pabaigoje pakvietė visus LAR narius bendrai diskusijai apie Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo (toliau - AĮ) vienerių metų gyvavimo pamokas ir apie šio įstatymo koregavimo poreikį.
Beje, dar 2013 metų vasarą, Seimui priiminėjant naujos redakcijos TPĮ, Seimo salėje jį pristatinėjęs aplinkos ministras V. Mazuronis iš tribūnos teigė, kad šį įstatymą būtinai reikia priimti, o po to - reikia žiūrėti ir, jei bus blogai - be jokių problemų keisim, taisysim.
Šių pastabų autorius nesiruošia šiomis pastabomis pertvarkyti ar dar kitaip sugriauti jau penkerius metus (nuo 2014-01-01) galiojančios naujos redakcijos TPĮ.
Tai labiau visai architektų bendruomenei skirta vieno architekto garsiai pareikšta nuomonė, kurios tikslas - suaktyvinti kolegas architektus, visus teritorijų planavimo srityje besidarbuojančius profesionalus ir pakviesti juos įsijungti į dalykinę diskusiją apie teritorijų planavimo įstatymo nūdieną bei aktualias šio įstatymo taikymo peripetijas.
Mažėjantis Lietuvos Respublikoje gyvenančių žmonių skaičius niekaip nesusikoreliuoja su nemažėjančiomis Lietuvos teritorijų planavimo ir urbanistikos problemomis: didmiesčių priemiesčių suburbanizacija; neurbanizuotų ir neurbanizuojamų teritorijų urbanizavimas; statyba žemės ūkio paskirties žemėje, savivaldybės ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių nesilaikymas ar įtartinai laisvas tų sprendinių interpretavimas; nuolatinė socialinio, municipalinio būsto ir būsto „už įperkamą kainą“ stoka; tik pradėtas daugiabučių atnaujinimas (modernizacija) ir dar mažiau pradėta kvartalinė tų pačių daugiabučių atnaujinimas (modernizacija); Lietuvos pajūrio urbanizacija („2-as būstas pajūryje“) su KVJU išoriniu uostu Baltijos jūroje ties Melnrage, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų virtimas daugiabučiais („termitynai“), milijardinės Europos sąjungos paramos (apie 2/3 tos paramos) pavertimas „plytomis“ - kelis kartus naujai pergrįstomis miestų ir miestelių centrinėmis aikštėmis, vandens ir pramogų parkais rajonuose kas 25 km, apžvalgos bokštais saugomose teritorijose, gyvenamais namais pavirtusiomis kaimo turizmo sodybomis su tvoromis paupėse ir paežerėse ir kt. Kiekvienas architektūros ar teritorijų planavimo profesionalas lengvai gali papildyti ir prasitęsti šį lietuviškųjų teritorijų planavimo ir urbanistikos problemomų sąrašą.
Kaip užpildyti prašymą ŽPDRIS sistemoj,ar galima pakeisti žemės paskirtį
tags: #namu #valdos #paskirties #nesilaikymas #del #statinio