Šiame straipsnyje panagrinėsime namų valdos Senamiesčio g. 27 istoriją. Pastatas iškilęs dviejų senų gatvių kampe, o Vilniaus gatvė susiformavo XV-XVI a. senojo kelio į Vilnių trasoje.
XV-XVII a., kai miestas sparčiai plėtėsi, buvo gana intensyviai statoma ir pagrindinėje gatvėje. Šia arterija vyko intensyvus judėjimas, klestėjo prekyba. Gatvės reikšmę nusako ir jos senieji pavadinimai - Ilgoji, Didžioji (Wielka, Dluga, Longa). O J. Jablonskio g. buvo ir išliko šalutine: XV-XVII a. ji buvo vadinama „gatvele, vedančia į Šv.
Ankstyvoji Istorija: XVIII Amžius
Aiškesnės žinios apie valdą, kurioje šiandien stovi namas, pažymėtas Vilniaus g. 27, mus pasiekia iš XVIII a. pab. 1759 m. užregistruotas pirkimo-pardavimo aktas, kuriame rašoma, kad Kauno magistrato suolininkas Liudvikas ir jo žmona Liudvika Chelkovskiai parduoda miestiečiams Mykolui ir Daratai Piotrovskiams sklypą su pastatais Kaune, Vilniaus g. Dokumente pažymima, kad savininkai šią valdą paveldėjo iš savo motinos Onos Petruckytės Chelkovskos, Kauno pavieto pakamarienės, o pastaroji šį turtą „valdė nuo seno“.
Akte nurodoma posesijos situacija: „Didžiojoje Vilniaus gatvėje šalia Kauno domininkonų konvento“, taip pat pažymima, kad šiam turtui priklausė dar ir pieva Fredoje. Pastatai akte aprašyti labai šykščiai: „Valda nuosava, sklypas ir pastatai seni ir apgriuvę, su rūsiais, tvoromis, daržais“.
Apgriuvusieji pastatai galėjo būti neatstatyti po 1732 m. Kauno gaisro, kai „ugnyje sudegė visas miestas“. 1789 m. Piotrovskiai visą turtą su nuosavu sklypu ir daržu pardavė Kauno miestiečiams - pirkliui Jonui Gerlei ir Esterai Šreiber Gerlienei. Tuomet buvo rašoma, kad pastatai iš dalies mūriniai (dab. namo vakarinė dalis), iš dalies prūsiško mūro (fachverkiniai), kiti pastatai seni.
Remdamiesi šalutiniais šaltiniais galime spėti, kad senasis mūrinis gyvenamasis pastatas stovėjo vakarinėje sklypo dalyje, o gatvių kampe - medinis. 1790 m. padūmės mokesčių knygoje nurodoma, kad Jonas Gerlė moka šešis auksinus už valdą. Tokio dydžio mokestis buvo nustatytas daugeliui vidutinio dydžio valdų. Palyginimui - už didelį mūrinį namą („kamienica“) buvo mokama 15 auksinų.
Pastato istoriją šiek tiek papildo gana įdomus dokumentas iš 1796 m. Savininkas Jonas Gerlė jame prašo Kauno magistrato įvertinti nuostolius, kuriuos jam padarė name Vilniaus gatvėje šeimininkavę rusų kareiviai.
XIX Amžius: Pokyčiai Ir Savininkai
1843 m. vėlgi fiksuojamas gatvių kampe stovintis medinis pastatas, o vakarinėje dalyje - mūrinis. Turtas tuomet jau priklausė Jono Gerlės sūnui Karlui. Šis buvo žinomas evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjas, 1835-1842 rinktas evangelikų kirchės direktoriumi.
1854 m. Karlas Gerlė paprašė leidimo statyti mūrines vieno aukšto krautuves valdos prie Vilniaus gatvės tuščioje vakarinėje dalyje. Tarp 1860-1890 m. nekilnojamasis turtas pereina Zimanams. Parduotuves, nuo XVIII a. minimą kampinį pastatą bei mūrinį namą jie sujungia į vieningą mūrinį dviejų aukštų pastatą. Šio pastato brėžinys neišlikęs.
1903 m. turtas priklauso Kauno miestiečiui Šendeliui Zimanui. 1903 m. pirmame mūrinio namo aukšte veikė vienuolika parduotuvių. 1905 m. šį nekilnojamąjį turtą nusipirko inžinierius Gercas Fainas ir jį valdė iki 1939 m.
XX Amžius: Tolesnė Raida Ir Dabartis
XX a. pr. 1924 m. buvo užstatytas trečias aukštas. Šią datą matome įrašytą statinio atike. 1925 m. įvertinimo akte nurodoma, kad mūriniame, trijų aukštų name su rūsiu įrengta 21 parduotuvė.
Šiame straipsnyje pateikta informacija leidžia susidaryti išsamų vaizdą apie namų valdos Senamiesčio g. 27 istoriją, jos raidą ir svarbą Vilniaus miesto kontekste.
Vilniaus Senamiesčio panorama
Svarbiausi Faktai Ir Datos
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1759 | Liudvikas ir Liudvika Chelkovskiai parduoda sklypą Mykolui ir Daratai Piotrovskiams. |
| 1789 | Piotrovskiai parduoda turtą Jonui Gerlei ir Esterai Šreiber Gerlienei. |
| 1860-1890 | Nekilnojamasis turtas pereina Zimanams. |
| 1905 | Inžinierius Gercas Fainas nusiperka turtą. |
| 1924 | Užstatytas trečias aukštas. |
Vilniaus senamiestyje yra daug medinių namų, kurie yra tarsi „mažasis“ Vilnius. XVI a. pradžioje miestą ėmus juosti gynybine siena, Vilniuje vyravo mediniai pastatai ir tik vienoje kitoje gatvėje dominavo mūrinis užstatymas. Bėgant laikui sostinę it prakeiksmas lydėjo kone periodiškai pasikartodavę gaisrai, šlavę ištisus kvartalus, o kartais, pasak amžininkų, pasiglemždavę ir visą miestą.
Kaskart Vilniui iš naujo stojantis ant kojų ir rengiantis naują rūbą griežtėjo statybos reikalavimai, radosi vis naujų apribojimų net gyvenimo būdui - užsiimi gaisrą galinčiu sukelti verslu, būk mielas, išsikelk už miesto sienos, t. y. Šiandien įstabiausių „medinukų“ daugiausia randame būtent istoriniuose priemiesčiuose, seniai tapusiuose neatskiriama Vilniaus dalimi: Šnipiškėse, Antakalnyje, Markučiuose, Žvėryne, Naujininkuose, Pavilnyje ir kitur.
Kaip mūriniai namai nėra vienodi, taip ir „medinukai“ nėra vien paprastos trobelės - Vilniuje rasime ir kaimiškų namų, ir kurortinių vilų, ir dvarelių, ir šventovių. Dar 1413 m. Vilniuje lankęsis flamandų riteris Guillebert’as de Lannoy (Žiliberas de Lanua) pastebėjo, kad mūsų miestas yra labai chaotiškai užstatytas. Tikriausiai tą spalvingą mozaiką kūrė išraiškingame reljefe padrikai išsimėčiusios sodybos su dideliais sklypais, daržais, ūkiniais pastatais.
Iš tokių kadaise bajoriškų sodybų yra išlikęs įdomus pavyzdys visai netoli miesto centro - tai vadinamasis Antakalnio dvarelis (Antakalnio g. 8). Dėmesį patraukia ne tik įmantriai drožinėtas prieangis ir išlikę ūkiniai pastatai, bet ir neužstatytas didelis žemės plotas - tai kadaise čia buvusio garsaus Tivolio sodo likučiai.
Senų medinių namų, sugrąžinančių į XX a. pr., XIX a. ar net XVIII a., gausiai išlikę Šnipiškėse. Tai vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, ėmusių formuotis palei seną, kadaise itin svarbų traktą į Ukmergę (Vilkmergę, Vilkomirą), kartu vedusį į turtingą prekybinį miestą Rygą. Abipus šio kelio, kurio pradžia buvo iškart už Žaliojo tilto, o vėliau ir palei Kalvarijų gatvę, ėmė dygti vis nauji pastatai. Šnipiškių „vizitine kortele“ laikyta plytų gamyba - molingas gruntas buvo kasamas Šeškinės kalne, dabartiniame Kalvarijų-Lvovo-Krokuvos gatvių rajone ir apylinkėse.
Dar ankstyvajame sovietmetyje sukurti planai, numatę naujojo miesto centro formavimą dešiniajame krante, t. y. dabartinėse Šnipiškėse, todėl daugelį metų „medinukai“ nebuvo liečiami, neužstatomi pigiausiais blokiniais namais, nes ši vieta buvo rezervuota ateičiai.
Bene geriausiai dėl savo medinės architektūros žinomas Žvėrynas. Skirtingai nei Antakalnis, Šnipiškės ar Užupis, Žvėrynas nebuvo istoriniu priemiesčiu, veikiau - privati medžioklės valda iki pat XIX a. pabaigos. Artėjant XX a., Peterburgo pirkliai pastebėjo, kad vieta itin patraukli - miestas jau tįso Žvėryno link, o šiame - didelis senas pušynas, iš trijų pusių apsuptas Neries. Netrukus prasidėjo sklypų parceliacija, kurios tikslas - formuoti Žvėryną kaip kurortą.
Kaip tik tuo metu, XIX-XX a. sandūroje, medinė architektūra išgyveno renesansą, vėl prisiminta, kad medis yra itin humaniška, universali statybinė medžiaga. Įspūdingiausi mediniai pastatai šiame Vilniaus rajone statyti būtent XX a. pr. Daugelis jų pasižymi itin gausia puošyba, kurioje susimaišę šveicariškos kalnų ir rusiškos kaimiškos architektūros bruožai.
O štai tarpukariu, Vilniui perėjus Lenkijos žinion, medinių pastatų nenustota statyti, tačiau jie tarsi ėmė sekti mūrinės architektūros madomis - modernizmu. Šiam stiliui būdingas lakoniškumas ir funkcionalumas tarsi veidrodyje ėmė atsispindėti ir tarpukariniuose Žvėryno mediniuose namuose. Jei čia pamatysite medinį namą, kuris beveik neturi dekoro elementų, galite spėti, kad jis atkeliavo iš tarpukario.
Ne mažiau įdomūs mediniai namai slepiasi sename pušyne Aukštuosiuose Paneriuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia ėmė augti įspūdinga miesto-sodo tipo gyvenvietė, vadinta „Jagiellonów“ (liet. Jogailaičių). Ji turėjo tapti rojaus kampeliu pavargusiems nuo miesto triukšmo ir taršos. Planų būta išties didelių - įrengti slidinėjimo trasų gretimuose kalnuose, paplūdimių zoną - prie Vokės, sanatoriją, bažnyčią… 1932 m. proskynose pradėtos formuoti gatvės, gyvenvietę ėmė pildyti dailūs mediniai namai.
Deja, tragiški karo įvykiai ne tik nutraukė miesto-sodo plėtrą, bet ir iš esmės pakeitė vietovės veidą - sovietmečiu išplėstas geležinkelio mazgas, išdygo neįmantrių daugiabučių namų darbininkams. Nepaisant to, vaikštant šiame retai apgyvendintame rajone galima aptikti tuos žavius medinius egzempliorius, liudijančius tarpukariu čia dominavusią gerovę.
Medinės architektūros pavyzdžių Vilniuje yra ne tik gyvenamųjų, tačiau ir maldos namų gretose. Mieste išlikusios dvi medinės bažnyčios: 1908 m. pašventinta stačiatikių Šv. Petro ir Povilo cerkvė Naujojoje Vilnioje, o 1935 m. katalikų bažnyčia Pavilnyje. Įdomu, kad Naujosios Vilnios cerkvė statyta tik kaip laikina viliantis, jog netrukus pavyks pastatyti naują mūrinę (Pirmasis pasaulinis karas planus pakoregavo), o dėl Pavilnio bažnyčios statybinės medžiagos - medis ar mūras - aštrios diskusijos tebevirė net ir išmūrijus jos pamatus.
Ar tai jau visas „mažasis“ Vilnius? Toli gražu. Raginu pažinti medinės architektūros lobyną paprastu būdu - dažniau pasivaikščioti anksčiau nematytose miesto erdvėse. Tyrinėkite miesto žemėlapį ir ieškokite jame kreivų gatvelių, kuriose stovi mažų namų. Tikėtina, kad ten rasite tai, kas maloniai nustebins. Galbūt netrukus medinę architektūrą galėsime pažinti ir muziejaus formatu - Vilniaus miesto savivaldybė drauge su Vilniaus memorialinių muziejų direkcija pradėjo įstabaus medinio namo Polocko g. 52, Užupyje, tvarkybą.
Vilnijos istorinis centras (UNESCO/NHK)
Lietuvos žemėlapis
tags: #namu #valda #senamiescio #27