Nuosavybės teisių atkūrimas yra laikmečio aktualija, nulemta tam tikrų istorinių aplinkybių, todėl ją spręsti tenka toli gražu ne visoms valstybėms, o ir sprendžiama ji įvairiai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybes teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą.
Siekiant šio tikslo buvo priimti 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 “Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuriais buvo siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Juos sekė poįstatyminiai teises aktai, reglamentuojantys restitucijos įstatymais įtvirtintų teisių įgyvendinimo tvarką ir mechanizmus.
Nors po minėtų teisės aktų įsigaliojimo praėjo daug laiko, taip pat pakankamai dažnai teisės aktai buvo koreguoti, tačiau restitucijos klausimas iki šių dienų dar nėra galutinai išspręstas ir vis dar sukelia daug atgarsių visuomenėje. Daug diskusijų, ypač tarp užsienio šalių piliečių, susilaukė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo sąlyga, jog Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš nustatytų prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.
Nuosavybės teisės ir asmens santykių samprata
Nuosavybės teisė - viena iš prigimtinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos pagrindas.
Romėnų teisėje buvo išskiriami daiktiniai (actiones in rem) ir asmeniniai ieškiniai (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti.
Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Jis turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius.
Savininko teisės, kartu ir valstybės pareiga - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 str. 1 d.
Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Jis reguliuojami bendruomeniniai daikts valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.
Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įama žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu. Įiamumo ribos. Jis savininko teises, kartu ir valstybės pareigą - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir aia nuostata iareiaškama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.
Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su ais teisis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmens teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisis apribojimai.
Nuosavybės teisių atkūrimo ir sampratos suvokimo istorinė raida Lietuvoje
Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo pripažinta, kad nuosavybės teisės, įgytos iki okupacijos, nebuvo panaikintos, bet turi tęstinumą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, buvo priimti įstatymai dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1991 ir 1997 metais.
Šiais įstatymais siekta atkurti nuosavybės teises asmenims, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas pagal TSRS (LTSR) įstatymus.
Europos žmogaus teisių teismo bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto bylų analizė atskleidė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijos sugebėjo išvengti problemų, susietų su restitucija, teigdami, kad restitucijos teisė nėra garantuojama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Tokio pobūdžio bylose ne kartą buvo akcentuota, kad institucijos nėra kompetentingos nagrinėti prašymus ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str., kuriame yra įtvirtintas nediskriminacijos principas, kadangi jis tik papildo kitus minėtos Konvencijos straipsnius ir pats savaime nėra savarankiškas.
Priešingai, Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas jau yra pasirinkęs poziciją, kad bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu restitucijos įstatymuose laikytina Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str., numatančio visų asmenų lygybę prieš įstatymus, pažeidimu. Todėl pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas kaip būtina restitucijos ar kompensacijos už nacionalizuotą nuosavybę sąlyga nėra pagrįsta.
Nacionalinės teismų praktikos analizė
Atlikus nacionalinę teismų praktikos analizę, galima teigti, kad nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik Lietuvos Respublikos piliečiams yra grindžiama šiais principais: teisėtumo, viešojo intereso viršenybės. Teigiama, kad tokia pozicija buvo pasirinkta siekiant likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir būtinybe atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius-ekonominius santykius.
Bet, autoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybes teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą, taip pat į tai, kad Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nacionalizacija ir privačios nuosavybės likvidavimas pažeidė žmogaus prigimtinę teisę į nuosavybę, galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų pilietybės, nes tik taip būtų atstatyta jų prigimtinė teisė į nuosavybę, kurią kiekvienas žmogus turi ipso fakto. Tokia išvada daroma vadovaujantis moralės, teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principu.
Teigiant priešingai - būtų pažeidžiamas asmenų teisėtų lūkesčių principas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darbe iškelta hipotezė buvo paneigta.
Štai lentelė, apibendrinanti nuosavybės teisių atkūrimo principus:
| Principas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Teisėtumas | Nuosavybės atkūrimas turi atitikti galiojančius įstatymus. |
| Viešojo intereso viršenybė | Atkuriant nuosavybę, turi būti atsižvelgiama į visuomenės interesus. |
| Moralė ir teisingumas | Nuosavybės atkūrimas turi būti grindžiamas moralės ir teisingumo principais. |
| Asmenų lygybė prieš įstatymą | Visi asmenys turi būti lygūs prieš įstatymą, nepriklausomai nuo pilietybės. |
Taigi, šio tyrimo tikslas yra įvertinti, ar LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nėra diskriminuojanti? Temos aktualumą rodo tai, kad Lietuvos teisės doktrinoje ši problema plačiai nebuvo nagrinėta.
Turint omenyje tai, kad ne visais atvejais nevienodas teisinis reguliavimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą, darytina hipotezė, kad įvardinta nuostata nėra diskriminuojanti.
Nurodytam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
- Aptarti nuosavybės teisių ir asmens santykių sampratą
- Aptarti nuosavybės teisių atkūrimo ir sampratos suvokimo istorinę raidą Lietuvoje
- Tyrimo ribose atlikti nacionalinės teismų praktikos analizę
- Nustatyti argumentus pagrindžiančius ar paneigiančius iškeltą hipotezę
- Pateikti ir įvertinti Europos žmogaus teisių teismo praktiką bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto išvadas.
Pateikiant atsakymą bus naudojami šie metodai: istorinė, loginė, palyginamoji analizės, kokybinė ir sisteminė teisės aktų, teismų praktikos analizė.
Tyrimo metu nustatyta, kad:
- Nors LR Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta nuostata, numatanti teisę atkurti nuosavybę, sistemiškai nagrinėjant Konstituciją, įstatymų leidėjas saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, t. y. atviros, darnios pilietinės visuomenės tikslų užtikrinimą, moralinių normų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Priešingu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo išbraukimas ar apribojimas neatitiktų LR Konstitucijos dvasios, Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto ir teisėtų lūkesčių principo.
Kokias vertybes siekiama apsaugoti ir kokius visuomenei svarbius tikslus siekiama užtikrinti šiuo ribojimu? Pagal susiformavusią praktiką, “žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.“ Taigi, ar šis konkretus ribojimas yra būtinas ir, ar nesusidaro įspūdis, „kad atėjo metas gilesnei viešai diskusijai dėl restitucijos ir pilietybes institutų atribojimo?“
LAT 2023 m. Kasacinių skundų atranka: iššūkiai ir perspektyvos
Apibendrinant, nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvoje yra sudėtingas ir daugiabriaunis klausimas, reikalaujantis nuodugnios analizės ir teisingo sprendimo, atsižvelgiant į visų suinteresuotų šalių interesus ir tarptautinius įsipareigojimus.