Lietuvos miestų veidas smarkiai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Sparčiai augant pramonei ir gyventojų skaičiui, reikėjo spręsti būsto problemą. Šiuo tikslu buvo kuriami namų statybos kombinatai, kurie turėjo užtikrinti greitą ir efektyvų gyvenamųjų namų statybą.
Šiame straipsnyje apžvelgiama namų statybos kombinatų istorija Lietuvoje, pradedant sovietmečiu ir baigiant šių dienų tendencijomis. Aptariami masinės statybos rajonai, architektūriniai sprendimai, urbanistikos ypatumai ir svarbiausi šios srities įmonių veikla.
Sovietmečio statybos pramonė: nuo planų iki realybės
Sovietmečiu Vilnius augo itin sparčiai: 1945 m. mieste tebuvo 110 tūkst. gyventojų, 1959 m. - 236 tūkst., o 1979 m. - beveik pusė milijono. 1963 m. teko rengti naują miesto generalinį planą (Vytautas Balčiūnas, Kazimieras Bučas ir kiti), kuriame Vilniaus plėtra numatyta periferinėse teritorijose. Seną miestą upės slėnyje su naujais rajonais turėjo sujungti tiltai ir plačios magistralės į vakarus ir į šiaurę.
Mikrorajono koncepcija Sovietų sąjungoje buvo suformuluota tik po 1960 m. įvykusio Maskvos pietvakarių zonos plėtros konkurso, kuriame, remiantis Vakarų Europos naujųjų gyvenamųjų priemiesčių projektavimo pavyzdžiais, nuspręsta gyvenamuosius namus grupuoti į mikrorajonus (9000-12 000 gyventojų). Pagrindiniu gyvenamojo mikrorajono elementu tapo namų grupė (apie 2000 gyventojų) su parduotuve ir vaikų darželiu; iš tokių namų grupių formuojamas mikrorajonas su savo darželiais, mokykla ir prekybos-buitinių paslaugų centru (apie 10 000 gyventojų). Iš mikrorajonų sudaromas gyvenamasis rajonas (apie 30 000-40 000 gyventojų), turintis pagrindinį prekybos, laisvalaikio (kultūros, sporto) centrą, polikliniką ir pan.
Pradėjus statyti stambiaplokščius surenkamuosius namus, pakito ir urbanistinė rajono kompozicija: atsisakyta stalininio laikotarpio planavimui būdingo namų statymo pagal kvartalo perimetrą, įdiegtas laisvas namų išdėstymas. Tiesa, miestų valdžiai kilo klausimas, kur juos geriausia statyti - griauti senus namus ir ir statyti naujus rajonus centre ar naujose teritorijose aplink miestą.
Antrasis variantas atrodė brangesnis, tačiau leido paruošti idealias statybos aikšteles, pritaikytas kranams ir surenkamajai stambiaplokštei statybai. Nugalėjo statyba naujose teritorijose - taip miestų valdžia galėjo patogiau reguliuoti miesto plėtrą. Pradėjus miestuose planuoti naujo tipo stambius gyvenamuosius rajonus, teko perimti valdymą ir finansavimą iš įmonių ir organizacijų ir perduoti jį miestų vykdomiesiems komitetams (dabartinės savivaldybės atitikmuo), kurie tapo atsakingi už planavimą ir statybą.
Nors sovietinių miestų plėtros modelis - mikrorajonas - buvo suformuotas remiantis modernių skandinaviškų „miestų-palydovų“ principais, pagrindiniai statybą lemiantys aspektai buvo ekonomiškumas. Standartinių penkiaaukščių ir devynaukščių rajonai netruko susilaukti kritikos dėl monotoniškumo, net Komunistų partijos kongresuose iš planuotojų ir statybininkų pradėta reikalauti architektūrinės įvairovės.
Todėl į pirmuosius apdovanojimus masinės gyvenamosios statybos rajonams reikėtų žvelgti kaip į ideologinį poreikį surasti ir eksponuoti visai Sovietų Sąjungai sėkmingus masinės gyvenamosios statybos pavyzdžius.
Pavyzdiniu tapo pirmasis mikrorajonas (D-18), kurio autorė Birutė Kasperavičienė siaurame 1,5 km ilgio sklype laisvai išdėstė patobulintus serijos I-464A penkių aukštų stambiaplokščius namus (su tipiniais 1-3 kambarių butais) ir rekreacijai numatė panaudoti link Neries upės žemėjantį reljefą. Siekiant silueto įvairovės, Žirmūnuose buvo pastatyti pirmieji devynių aukštų stambiaplokščiai namai (archit. Enrikas Tamoševičius, Mindaugas Bilevičius, 1964), kuriuose įrengti tik vieno kambario butai, vadovaujantis tuo metu populiaria socialine teorija, kad viengungius ir mažašeimius tikslinga sutelkti į didesnius namus arčiau visuomeninio centro. Be to, namams įvairovės teikė naujos apdailos medžiagos (stiklo plastikas, armuotas stiklas, spalvotas cementas) ir spalvinė fasadų įvairovė (baltos, pilkos, juodos spalvų derinys). Centre pastatytas naujas, tik mikrorajonams būdingas objektas - dviejų aukštų visuomeninis centras „Žirmūnai“ su parduotuvėmis, restoranu, biblioteka (tipinį projektą pritaikė archit. Aleksandras Aronas, 1969 m.) ir moderniai sutvarkyta aplinka: aikštė su baseinu ir betonine skulptūra „Džiaugsmas“ (skulpt.
Žirmūnai - vienas pirmųjų masinės statybos rajonų Vilniuje
Lazdynai: modernizmo architektūros pavyzdys
Lazdynai - Vilniaus mikrorajonas esantis į vakarus nuo miesto centro, ant dešiniojo Neries kranto. Tai yra vienas pirmųjų ir bene vienas žinomiausių masinės statybos gyvenamųjų rajonų Lietuvoje. Mikrorajonas pradėtas statyti 1963 m., o 1969 m. pavasarį čia jau pradėjo kurtis pirmieji gyventojai, nors užbaigtas buvo 1974 metais.
Architektai projektuodami Lazdynus įkvėpimo ėmėsi iš Švedijos, Suomijos ir Prancūzijos gyvenamųjų rajonų architektūros. Pasak architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, Lazdynų išskirtinumą nulemia keturi pagrindiniai faktoriai:
- nestandartinių namų komponavimas kalvotame reljefe;
- standartinių projektų ir butų planų pagerinimas;
- gamtinė aplinka ir kraštovaizdžio dizainas;
- pėsčiųjų alėjos ir patogus susisiekimas rajone.
Lazdynai - unikalus kraštovaizdžio ir architektūros derinys
Statyboms buvo panaudota 15 skirtingų tipų namų. Didžiausią namų dalį sudaro patobulintos serijos I-464-LI penkiaaukščiai, devynaukščiai ir dvylikaaukščiai, kurie buvo pritaikyti statybai terasomis kalvotame reljefe. Vėliau 1985 metais pastatyti šešiolikos aukštų monolitiniai daugiabučiai, suformavę galutinį rajono veidą kurį matome ir šiandien.
Klaipėdos namų statybos ypatumai
Pokarinė Klaipėda iliustracijose ir amžininkų atsiminimuose primena Feniksą ir Hirošimą. Tačiau tai - klaidingas vaizdas, kurį piešė oficialioji valstybės propaganda ir jos veikėjai. Miestas nekilo iš pelenų, o buvo statomas iš paprasto betono ir silikatinių plytų - lėtai ir praktiškai iš naujo. Nebuvo jis ir visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, nors panašiai būtų galima pasakyti apie senuosius miesto gyventojus.
Fiziniai miesto praradimai buvo skausmingi, tačiau nebuvo tokie drastiški. Tai geriausiai iliustruoja 1947 m. miesto tuometinės situacijos schema. Tik dabartinės Atgimimo aikštės vietoje, Sportininkų g. rajone (tuomet Bomelio Vitėje), ir keliuose senamiesčio bei naujamiesčio kvartaluose riogsojo griuvėsių krūvos.
Visas miesto gatvių tinklas išliko sveikas, o dauguma namų buvo patenkinamos būklės ir po nedidelio remonto tiko gyventi. Didžiąją dalį naujųjų klaipėdiečių problemų sudarė gyventi tinkamo būsto paieška ir jo legalizavimas. Nenuostabu, geriausiai išsilaikę gyvenamieji pastatai miesto centre perėjo kariškių ir naujosios partinės nomenklatūros bei stambių pramonės įmonių globon.
Klaipėdos miesto schema 1947 m.
Pirmieji rimtesni darbai „gyvenamojo fondo“ statyboje prasidėjo ėmus steigti stambias pramonės įmones. Valdžios supratimu, būtent jos tuo metu buvo pajėgios spręsti gyventojų būsto klausimus kompleksiškai - o kalbant paprasčiau - „savanoriškai priverstinai“. Pirma tokia įmone Klaipėdoje tapo „Baltijos“ laivų statykla.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje augant pramonei pradėti ir pirmieji gyvenamųjų kvartalų projektavimo darbai. Tačiau susidurta su rimtais iššūkiais - trūko profesionalių architektų, nebuvo projektavimo įrankių, techninės dokumentacijos, o ką jau ir kalbėti apie statybines medžiagas - tai žinome iš pirmojo miesto vyr. architekto Alberto Cibo skundų įvairioms žinyboms Vilniuje.
Naujas gyvenamųjų kompleksų projektavimo etapas prasidėjo SSRS generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu ir sutapo su naująja statybos industrijos doktrina, paskelbta 1957 m. Komunistų partijos Centro komiteto ir SSRS Ministrų tarybos nutarimu „Dėl gyvenamųjų namų statybos išvystymo Tarybų Sąjungoje“. Jis suteikė teisę įmonėms legaliai skirti daugiau lėšų gyvenamųjų namų statybai.
„YIT Kausta“: nuo Kauno namų statybos kombinato iki tarptautinės įmonės
Įmonių grupė, kurią sudaro rangos, statybos paslaugų ir komercinio nekilnojamojo turto vystymo AB „YIT Kausta“ bei gyvenamosios statybos objektus plėtojanti UAB „YIT Kausta būstas“ puoselėja gilias tradicijas. Dar 1966 m. buvo įsteigtas Kauno namų statybos kombinatas, kurio pagrindinis darbas buvo gyvenamųjų namų statyba. Netrukus išdygo Dainavos mikrorajonas, Eiguliai, Kalniečiai, Šilainiai.
Kauno namų statybos kombinatas turėjo daug valdybų - vienos projektavo, tvarkė inžinerinius tinklus, kitos konstravo namų karkasus. Tuo metu kombinate dirbo keli tūkstančiai specialistų ir per metus pastatydavo apie 3 tūkst. butų, kelias mokyklas, darželius.
Buvo laikotarpis kai Kauno namų statybos kombinato profesionaliausi inžinieriai ir statybininkai vyko dirbti į kitus Sovietų sąjungos kampelius - Sibirą, Tiumenę, Slavutičių Ukrainoje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyvenamuosius namus jie statė Baltarusijoje, Lydoje.
1993 m. laimėjusi Kauno valymo įrengimų statybos konkursą, pasikvietė sub- rangove dirbti Suomijos koncerną YIT, kuris tuo metu taikė naujausias statybų technologijas besislenkančių klojinių srityje. Bendras darbas buvo sėkmingas, tad 1999 m. YIT nusprendė įsigyti „Kaustą“.
Įsigijimo metais Lietuvoje prasidėjo gyvenamųjų namų statyba ir įmonė grįžo į jai būdingą veiklos lauką: investavo į naujus sklypus Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. „YIT Kausta“ pastatė daug gamybinių ir biuro pastatų tokiems užsakovams kaip IKEA, „Prisma“, „Vičiūnai“, „Scania Lietuva“, Vilniaus universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Įrengėme naująją Seimo plenarinių posėdžių salę, išplėtėme Vilniaus ir Kauno oro uostų keleivių terminalus, dabar rekonstruojame nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.
Nuo 1999 m. įgyvendinome ne vieną projektą. Pavyzdžiui, projektas „Krivių namai“, jaukiame sostinės Užupio rajone, laimėjo daugybę apdovanojimų. Gamtos apsuptyje esantis namų kompleksas yra stilingai įkomponuotas į erdvę ir išsiskiria savo įdomia architektūra. Sutvarkyta aplinka, įrengta vaikų žaidimo aikštelė kuria ramią ir jaukią gyvenamąją oazę.
Statyba ir ideologija sovietmečiu
Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Antai plakato „20 metų sovietinei Lietuvai“ fone matome ne ką kita, bet statybų vaizdą. Tad akivaizdu, jog architektūra buvo svarbi socializmo statybų, kurias čia matome, dalis.
Plakatas „20 metų sovietinei Lietuvai“
Tačiau Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo.
Statistikos lentelė: Gyventojų skaičiaus augimas Vilniuje sovietmečiu
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 1945 | 110,000 |
| 1959 | 236,000 |
| 1979 | 500,000 |
tags: #namu #statybos #kombinatas